Straipsniai

Vilkų dantų, gimdų ir raumenų tyrimai – ką jie atskleidė?

2020-06-10 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Lietuvoje ilgą laiką vilkai buvo skaičiuojami tik pagal pėdsakus sniege. Tačiau šylant klimatui, teko patirti keletą beveik besniegių žiemų, taip pat netilo diskusijos, kad tokiu būdu suskaičiuojama tik dalis vilkų. Teko rasti patikimesnį ir tikslesnį būdą suskaičiuoti šalyje gyvenančius plėšrūnus. Šiuo metu medžiotojai mokslininkams turi atiduoti kiekvieno sumedžioto vilko ilties šaknies galiuką, raumens dalelę ir gimdą, jei sumedžiota patelė. Tokie tyrimai vyksta jau dvejus metus. Be to, kiekvienas plėšrūnų stebėjimo atvejis registruojamas sistemoje, kurią pildyti ir patyrinėti gali kiekvienas norintis. Organizacijos „Baltijos vilkas“ kartu su Vilniaus universiteto Studentų gamtininkų moksline draugija šių metų kovo mėnesį suorganizuotame seminare „Vilkų populiacija Lietuvoje“ tyrėjai atskleidė, ką iki šiol pavyko išsiaiškinti apie paslaptingiausius Lietuvos plėšrūnus ir kaip prie vilkų populiacijos tyrimų galite prisidėti ir jūs.

Gera populiacijos būklė – 250 vilkų

Renginį pradėjęs Gamtos apsaugos organizacijos „Baltijos vilkas“ tarybos narys Vaidas Balys priminė, jog vilko apsaugos planas Lietuvoje sukurtas tik 2014-aisiais metais, nors šie plėšrūnai Lietuvoje jau dešimtmetį iki tol buvo saugoma rūšis. Minėtame apsaugos plane numatyta, jog gera vilkų populiacijos būklė – tai 250 vilkų.

„Kodėl 250? Šis klausimas diskutuojant dėl Vilko apsaugos plano iškyla nuolat. O gal užtektų 100? Iš tiesų būtent toks skaičius buvo nustatytas po vienos Europos Komisijos užsakymu atliktos studijos, kurioje išaiškinta, kad geros būklės populiacija turėtų būti ne mažesnė, nei buvo įsigaliojant Buveinių direktyvai. Lietuvoje Buveinių direktyva įsigaliojo, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą, t.y., 2004-aisiais metais. Tada oficialiai teigta, kad šalyje gyveno 250 vilkų,“ – paaiškino V. Balys.

2018-aisiais Vilko apsaugos planas pakeistas ir įpareigojo vilkus skaičiuoti šeimomis, atkreiptas dėmesys į bendrą visos Baltijos vilkų populiaciją.

„Kaip tiksliai suskaičiuoti vilkus Lietuvoje? Ogi niekaip. Tiksliai suskaičiuoti atskirus individus praktiškai neįmanoma, todėl geriau skaičiuoti pagal kokį nors lengviau įvertinamą indeksą, pavyzdžiui, šeimas,“ – sakė V. Balys.

Nors, pavyzdžiui, švedai vilkų šeima laiko 3-jų ar daugiau vilkų grupę, kuri turi bent vieną vilką-reproduktorių, Lietuva pasiskolino estų modelį, kuriame vilkų šeima laikomi bet kokie 4 kartu judantys vilkai. Nustatyti, ar vilkų grupėje yra reproduktorius Lietuvos sąlygomis būtų labai sudėtinga.

V. Balys demonstravo galimą Lietuvos vilkų populiacijos kaitą, pasitelkiant išsamų švedų sudarytą modelį. Tiesiogiai pritaikyti modelį Lietuvai ir gauti patikimus atsakymus šiandien neįmanoma, nes trūksta žinių apie pagrindinius Lietuvos vilkų populiacijos parametrus. Tačiau modeliavimas atskleidžia, jog vykdant labai intensyvią vilkų medžioklę (pvz., sumedžiojant 200 individų per metus), vos per kelerius metus vilkų populiacija galėtų būti sumažinta iki kritinės ribos. O svarbiausia – pirmuosius kelerius metus pokytis nebūtų juntamas, t.y., šeimų skaičius beveik nekistų, todėl apskaita nerodytų jokių grėsmės požymių. Vadinasi, nebūtų priežasčių ir mažinti medžioklės limitą.

„Po 2-3 metų prasidėtų drastiškas populiacijos kritimas, į kurį nežinia kaip greitai būtų sureaguota, turint galvoje, kad apskaitos ne kiekvienais metais vienodai gerai pavyksta. Ši dinamika gali būti paaiškinta tuo, kad normaliose vilkų šeimose be reprodukuojančios poros ir šiųmečių jauniklių dažniausiai yra ir antramečių ar trimečių, kurie gali užimti „šeimos galvų“ vietą ar pradėti naujas šeimas. Tačiau labai intensyvi medžioklė išnaikina šį „buferį“ (nors šeimų skaičius lyg ir nesikeičia), o vėliau populiacija krenta žaibiškai, nes sumedžiotus reproduktorius nebėra kam pakeisti – pirmamečiams jaunikliams daugintis dar per anksti,“ – sako V. Balys.

Nuo 2018-ųjų pereita prie vilkų skaičiavimo šeimomis, pradėti sumedžiotų vilkų tyrimai, tobulinama apskaita, vyksta kiti teigiami pokyčiai. Tačiau, pasak V. Balio, Lietuvoje vis dar trūksta vilkų populiacijos tyrimų ir todėl nežinome tokių populiacijos demografinių parametrų kaip vedamų jauniklių skaičius ir išgyvenamumas, šeimų dydis ir panašiai.

Sulaukęs klausimo, kiek vilkų galėtų išgyventi Lietuvoje, V. Balys teigė, jog šių plėšrūnų Lietuvoje galėtų būti daugiau, nei yra dabar – mitybinė bazė jiems yra pakankama. Svarbiausias klausimas, ribojantis jų populiacijos dydį – kiek žmonės pasiruošę sugyventi su vilku ir jį įsileisti į savo kaimynystę.

Galite pamatyti visas vietas, kur per dvejus metus lankėsi vilkai

Toliau renginyje metodinio-analitinio centro gamtosaugos ekspertas – geografinių informacinių sistemų analitikas Giedrius Vaivilavičius pasakojo apie iššūkius, kurie kilo kuriant vilkų apskaitų, stebėjimo ir sumedžiojimo atvejų registravimo sistemą.

„Vizija yra, jog sistema veiktų automatiškai. Pavyzdžiui, suvedus apskaitų, stebėjimų ar žalos duomenis, atvaizduotų, kuriose teritorijose vilkų gausa arba daroma žala didžiausia. Tuomet galbūt toje vietoje reikėtų aktyviau reguliuoti vilkų populiaciją. Taip pat iš karto matytume, kaip reikėtų perskirstyti lėšas kompensacijoms (už vilkų padarytą žalą),“ – sakė gamtosaugos ekspertas.

G. Vaivilavičius demonstravo lietuvišką biologinės įvairovės monitoringo duomenų bazę biomon.lt. Joje aprašyti visi stambūs Lietuvos plėšrūnai (lokys, lūšis, vilkas), galima pranešti, jei teko kurį nors iš jų pastebėti. Kiekvienas gali patyrinėti Lietuvos žemėlapį, kuriame – iki šiol pastebėtų vilkų, lūšių ir lokių atvejai. Kad įrašas būtų laikomas patikimesniu, registruojant stebėjimo atvejį prašoma pridėti ir nuotraukų arba netgi garso (pavyzdžiui, vilko staugimo) įrašą.

Pranešėjas pademonstravo, kaip šia sistema naudojasi medžiotojai, vykdydami kasmetinę plėšrūnų apskaitą: kaip užregistruojama bet kurioje Lietuvos vietoje planuojama apskaita ir kaip suvedami jos rezultatai. Svarbu pastebėti, kad registruojant plėšrūnų pėdsakus būtina pateikti jų nuotrauką – tai didina duomenų patikimumą.

Atskleidė, kokiu būdu apskaičiuotas vilkų medžioklės limitas

Kaip interpretuojami visi šie gausūs surinkti duomenys apie Lietuvos plėšrūnus, paaiškino toliau pranešimą skaitęs Remigijus Uzdras iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos.

„Palanki vilko populiacijos būklė yra tuomet, kai Lietuvoje gyvena 31 vilkų šeima. Kaip įrodyti, kiek vilkų gyvena šalyje? Renkame visus duomenis: tiek apie sumedžiotus vilkus, tiek mėginius genetiniams tyrimams, fiksuojami pėdsakai ant sniego, – kalbėjo R. Uzdras. – Pagal visus šiuos duomenis nustatome preliminarias vilkų gaujų teritorijas ir jas nusibrėžiame Lietuvos žemėlapyje.“

Pranešėjas pademonstravo praėjusių metų duomenų žemėlapį, kuriame matyti, jog vilkai Lietuvos teritorijoje pasiskirstę daugmaž tolygiai. R. Uzdro teigimu, visuomet vertinamas duomenų patikimumas. Pavyzdžiui, tam, kad vilkų šeima būtų užfiksuota duomenų bazėje, reikia bent dviejų aukščiausio patikimumo arba trijų mažesnio patikimumo jų buvimo įrodymų. Vilkų buvimo vieta užfiksuojama pagal jų pėdsakus sniege, pranešimus apie pastebėtus plėšrūnus (ar jų veiklos žymes), sumedžiotų vilkų vietas. Kaip jau minėta, grupė iš 4 vilkų ir daugiau jau laikoma gauja.

„Plėšrūno buvimo teritorijoje faktus įpareigoti registruoti medžiotojai, bet tai gali daryti ir kiti visuomenės nariai. Buvimo įrodymas – ir rastas negyvas individas, pastebėtas gyvas, girdėtas balsas, pastebėti pėdsakai, ekskrementai. 2019-aisiais buvo gauta 490 pranešimų apie vilkus,“ – sakė R. Uzdras.

Iš visos 2018-2019 m. gautos informacijos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos analitikai padarė išvadą, jog Lietuvoje buvo 37 teritorijos, kuriose gyveno 4 ir daugiau vilkų (šeima).

„37 dauginame iš 3,25 (vidutinis iki rudens išgyvenantis vilkų prieaugis vienoje šeimoje, – red. past.) ir gauname 120. Toks vilkų limitas praėjusį rudenį ir buvo nustatytas,“ – atskleidė R. Uzdras.

Vilkai – ne hibridai ir nesiveisia su giminaičiais, tačiau juos kankina niežai

Vilkų mylėtojų dėmesį prikaustė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorės dr. Renatos Špinkytės-Bačkaitienės pranešimas. Ši mokslininkė atlieka Lietuvoje sumedžiotų vilkų tyrimus pagal vilkų danties, raumenų, vilkių gimdos mėginius, surinktus iš medžiotojų. Tokius tyrimus ji atlieka pastaruosius dvejus metus ir jau gali atskleisti, ką rodo 2018-2019-ųjų medžioklės sezono duomenys.

Minėto sezono metu nuo kulkų krito 102 vilkai, kai kuriems Dzūkijos rajonams buvo leista sumedžioti daugiau šių plėšrūnų, o mažiausiai vilkų sumedžiota Vidurio ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkams pavesta iš mėginių nustatyti vilkų amžių, produktyvumą (kokio dydžio vadas atsivedė) ir atlikti genetinius tyrimus. Dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė pasidžiaugė, jog jai iš medžiotojų pavyko surinkti 97 % mėginių. Minėto medžioklės sezono metu buvo sumedžiota 58 % patinų ir 42 % patelių. Neramina tendencija, jog apie trečdalis šių vilkų sirgo niežais. Pavyzdžiui, Šalčininkų rajone pusė sumedžiotų vilkų turėjo šį susirgimą. Niežai perduodami kontaktiniu būdu gyvūnams susitikus ir nėra jokio efektyvaus būdo su jais kovoti – vilkui niekas negali išrašyti šunims ar žmonėms gydyti naudojamų vaistų.

Didžioji dalis sumedžiotų vilkų nebuvo giminingi, taigi, galime nurimti – kraujomaišos problemos Lietuvos vilkų šeimose nėra. Tik netoli Vilniaus vilkų gauja greičiausiai poravosi su savo giminaičiais, nes vienoje teritorijoje aptiktas kiek aukštesnis nei įprasta įvaisos (veisimosi su giminingais individais) rodiklis.

„Netoli Vilniaus atradome zoną, kurioje veisėsi, tikėtina, pirmos ar antros kartos pusbroliai bei pusseserės. Mokslininkų rekomendacija būtų artimiausiais metais šioje teritorijoje medžioti mažiau, kad populiacija atsigautų ir jie nesiveistų tarpusavyje,“ – sakė dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė.

Dalyje ištirtų vilkų atrasti genai, kurie nėra būdingi Lietuvos vilkams. Tai reiškia, jog jie veisėsi su iš toliau į Lietuvą atklydusiais plėšrūnais arba patys yra atėjūnai.

„Vilkai maišosi, atkeliauja į Lietuvą ir iš jos iškeliauja. Prieš 5-10 metų buvo labai garsiai kalbama apie vilkų-šunų hibridus. Tačiau tyrimai parodė, kad Lietuvoje gyvena vilkai – hibridų praktiškai neturime,“ – sakė pranešėja.

Jauniklius veda nedidelė dalis patelių

Vilkų amžius nustatomas iš jų ilties šaknies. Jaunų vilkų danties šaknis būna tuščiavidurė, o metams bėgant ji vis tankiau užsipildo kauliniu audiniu.

„Kokį rezultatą gavome? Daugiau nei pusė sumedžiotų vilkų buvo jaunikliai (7-9 mėnesių amžiaus vilkai). Jie dažniau papuola medžiotojams, nei suaugę, patyrę vilkai. Vienas iš sumedžiotų vilkų buvo 10-ies metų amžiaus,“ – prisiminė dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė.

Vilkų medžioklei nėra jokio žvėrių atrankos kriterijaus, nes jie tiesiog pernelyg panašūs vieni į kitus ir akimirksniu sprunka nuo žmonių. Todėl šaunama vos pastebėjus vilką, sumedžiojami tiek stipresni, tiek silpnesni individai.

Deja, vilkių gimdų tyrimų rezultatai paskutiniais metais nieko apčiuopiamo neatskleidė – medžiotojams nepavyko tinkamai išimti šio organo. O gimdos gali suteikti labai vertingų duomenų – jose net atėjus medžioklės sezonui (spalis-lapkritis) matyti, kiek vilkiukų patelė vedė pavasarį.

„Ką pastebėjome, kad jauniklius veda ne pusė Lietuvoje gyvenančių vilkų, kaip kartais bandoma teigti. Visų pirma, apie pusę vilkų sudaro jaunikliai, tada nuo likusios pusės dar pusė (iš viso ketvirtadalis) yra patelės, iš kurių tik pusė dauginasi. Taigi, jauniklius vedė apie 12 proc. vilkų. Be to, mes nežinome, ar visi jaunikliai gimsta gyvi, ir kiek jų išgyvena,“ – kalbėjo dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė. Ji priminė, jog vienoje vilkų šeimoje paprastai veda tik viena – alfa patelė. Kitos pagal hierarchiją tam neturi teisės.

Mokslininkė pridūrė, jog ves mokymus, kaip pildyti duomenis stambiųjų plėšrūnų registravimo sistemoje biomon.lt ir tikisi gamta besidominčių žmonių pagalbos renkant informaciją. Duomenys bus labai svarbūs, nes artimiausiu metu bus vykdomi išsamūs vilkų populiacijos tyrimai. Kol kas didysis sistemos duomenų šaltinis yra medžiotojai. O vilkas jiems – gyvenimo trofėjus, kurį sumedžioti – sėkmės ar atsitiktinumo dalykas.

„Tai – paslaptingas ir atsargus žvėris. Pernelyg drąsūs ar pernelyg kvaili gamtoje neišgyvena,“ – tokia įžvalga savo pranešimą baigė VDU mokslų daktarė.

Inga Labutytė-Atkočaitienė
GAA “Baltijos vilkas”

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!