Vilko balsu

Nežinau, kodėl būtent šiandien kilo noras šį tą brūkštelti į popieriaus lapą. Galbūt nuolatinis knygų skaitymas ir apsilankymai gamtoje subrandino šį tą vertingo, kas turi gilesnę prasmę ir reikšmę. O gal tiesiog taip lengviau suteikti formą besisukančioms mintims, kurios kasdieniškai išlėkdamos nesukelia tokio pojūčio, kuris gaunamas rašant ir po to ramiai skaitant.

Nežinau ar skaitytoją galėtų suintriguoti toks pavadinimas, bet tinkamesnio šiam minčių pluoštui neradau. Tad mėginu rašyti…
Nors šiandien kovo vidurys ir daugelis nenori prisiminti žiemos speigų, bet aš vis vien pamėginsiu sugrįžti į tą laikotarpį. Taigi, pradėsiu nuo to, kad man žiema nėra tik šaltasis metų laikas, bet asocijuojasi su ramybės, apmąstymo ir pasiruošimo pavasariniam atsigavimui laikotarpiu. Galbūt daugelis pamena, o kai kas ir džiaugėsi iki sausio vidurio tvyrojusiu lengvu žiemišku oru. Bet aš su neišpasakytu vidiniu ilgesiu laukiau, kada žemę užklos balto sniego patalas ir prasidės šaltis, kuris netik apvalo ir išgrynina mus supančią aplinką, tačiau praskaidrina mūsų pačių vidinius pasaulius. Nes kaip tik šiuo šaltuoju laikotarpiu tu, žmogau, supranti, koks artimas ir šildantis yra kito žmogaus prisilietimas. O išgirsti malonūs žodžiai šildo taip pat, kaip karšta liepų žiedų arbata su medumi. Galbūt dėl šių pojūčių, mėnesienos nušviestais žiemos vakarais patraukiu į mišką. Ore tvyranti didesnė nei -20 laipsnių temperatūra sukuria ypatingą atmosferą, kuri siurbte siurbia kiekvieną šiltą atodūsį. O į tolumą nusklendantys žingsniai vienu metu atrodo tokie savi ir neatskiriami nuo manęs. Ir galbūt būtent tie žingsniai, neleidžia pasijusti tokiam jau vienišam miško tyloje. Bet akimirkai sustoju, nusibraukiu šerkšną ir nuo galvos nutraukiu kepurę. Įtemptai klausau. Nieko… Pasuku šalčio gnaibomą galvą ir tolumoje išgirstu tylų medžių poškėjimą. Užsimerkiu. Regis girdžiu vis vėstantį miško kvėpavimą, kuris nenumaldomai smelkiasi į mane ir pasiekęs pačius kojų pirštų galus siurbia paskutinius šilumos likučius. Tad nieko nelaukdamas nutariu pasukti link užšalusio ežero, kuris naktimis, o kartais ir dienomis prabyla visai kitokia vandens kalba, kurios kad ir nesupranti, bet negali neklausyti…

Novaraistis, kovo pradžia. Gervių klampynės ledas kalba ta pačia, bet kartu daug gyvesne vandens kalba. Mėnesienos apšviestame stebėjimo bokštelyje trijų žmonių šešėliai. O jų akys, lyg ryškios žvaigždės, vis ieško atsakymų tolumoje. Kiekvienas tuo metu turėjo savų klausimų ir kiekvienas kreipė savo žvilgsnį į tą pusę, iš kurios galėtų sulaukti vos girdimo ar vidumi jaučiamo atsakymo. Staiga liovėmės ieškoti…

Nebylius tirpstančio ledo žingsnius persmelkė vilkų kalba. Ir ji buvo tokia įtikinama, kad klausėmės neišleisdami nei vieno papildomo įkvėpto oro gurkšnio. Deja, ji buvo per trumpa, kad persismelktų per drabužius iki pat širdies. Tad kojos pradėjo pačios eiti link miško, o mėnulio nušviesti trijų bičiulių šešėliai atrodė įveiksiantys visas kliūtis. Tuo momentu laikas lyg sustojo ir nepastebėjome, kaip atsidūrėme miško pakraštyje esančioje aikštelėje, kuri vis dar buvo užklota sniego staltiese. Draugas neiškentęs monotoniško sniego kvarksėjimo pabando pakviesti vilkus. Tą akimirką dar kartą sustingome, nes mūsų ausis pasiekė dvasią apvalantys vilkų balsai. Po jų atsakymo mes šnabždėjomės, mintimis svarstėme kiek jų, kokio jie amžiaus… Neužilgo viduje pajaučiu – jie ateina. Po keliolikos sekundžių už šimto metrų girdimi žingsniai pradeda kaitinti atmosferą. Mes vienas į kitą žiūrėjom ir negalėjom patikėti, kas šiuo metu vyksta. Buvo girdėti jų cypavimą primenantis kvėpavimas, kuris visiškai panaikino mus skirusiais vidines sienas…

Po šio susitikimo mes lėtais žingsniais plaukėme mėnulio nušviestu keliu automobilio link. Eidami vieną akimirką stebėjomės ir džiaugėmės, kitą akimirką jautėmės nesmagiai sutrikdę šių gyvų miško šešėlių ramybę. Tačiau nei sekundei nelikome abejingi visam tam už mūsų nugarų likusiam pasauliui.

Tomas Selickas