Gal norite išmokti pėdsekystės?

Lietuvos gamtos fondas ir Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos  vilkas“ norinčius pažinti gamtos paslaptis kviečia į pėdsekystės kursus. Organizatoriai tikina, kad tai – puiki  galimybė susipažinti su gyvąja gamta.

Padėjo išgyventi mūsų protėviams

Daugumos mūsų pažintis su laukiniais gyvūnais paprastai yra neakivaizdinė: knygos,  televizorius ar kompiuteris. Na, geriausiu atveju apsilankome zoologijos sode. O  grybaudami, beuogaudami ar slidinėdami žiemą mes miške dažniausiai nepastebime  jokio laukinio gyvūno. Nieko nuostabaus: mes, žmonės, miške, kaip ir įpratę visur ir visada, elgiamės labai triukšmingai, tad bet koks miško gyvūnas „išmintingai“ užleidžia kelią įsibrovėliams triukšmadariams.

Tik šiek tiek pastabesni ant žemės ar ant sniego gali aptikti kiaunės arba  stirnos pėdsakų, maitinimosi atliekų, teritorijos žymėjimo vietų ir kitų  ženklus. Į tai atkreipia dėmesį tikrai nedažnas, nors išmokti aptikti  populiariausių mūsų šalies gyvūnų veiklos pėdsakus gali kiekvienas. Juk to nuo  vaikystės išmokdavo ištisos mūsų protėvių kartos akmens.

„Pėdsekystė – tarsi didžioji gamtos paslapčių knyga, kuri  visada šalia, tiesiog po mūsų kojomis, bet ne kiekvienas sugalvojame ją atversti. Pačius pėdsakus galima palyginti su raidėmis ir žodžiais, iš kurių nejučia susidėlioja nuostabus pasakojimas apie tai, kas vyko, prieš mums juos  pastebėjus. Mūsų organizuojamų kursų tikslas – suteikti žmonėms būtinas žinias  tam pasakojimui perskaityti, kad vėliau kiekvienas galėtų savarankiškai eiti be  galo įdomiu gamtos pažinimo keliu“, – sako vienas iš kursų organizatorių ir  lektorių, Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Andrejus  Gaidamavičius.

Pėdsekystės kursus pašnekovas veda nuo 2009 metų ir meno išgyventi gamtoje  jau išmokė ne vieną dešimtį žmonių.

Laiškai, adresuoti „Labanoro vilkui“

A. Gaidamavičius prisistato labai paprastai: „Esu gamtininkas ir žurnalistas“. Gamtininkas – ne tik pagal išsilavinimą (Andrejus – miškininkas,  biologas ir geologas), bet ir pagal gyvenimo būdą. Vyrui gamta, ypač miškas,  visų pirma yra įkvėpimo šaltinis. Iš čia atėjo pomėgis rašyti, taip pamažu  gamtininkas tapo ir žurnalistu, o vėliau – ir laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktoriumi.

Kaimas, kuriame Andrejus užaugo, yra pačioje Labanoro girios širdyje. Kai  vyras kam nors tai pasako, pašnekovas nė kiek nenustebęs pareiškia: „Užaugęs  tokioje vietoje negali būti ne gamtininku“. Tad ir Andrejaus žinios apie gamtą – daugiausia ne iš vadovėlio. Pašnekovas teigia, kad labai svarbu, kaip tu priimi  visą gyvąjį pasaulį. Jei tik formaliai – išmoksti apibūdinti rūšis, jų lotyniškus pavadinimus, sandarą – tai dar nesi tikras gamtininkas. Tačiau, jei  gamtos grožis ir įvairovė šiurpuliukais nueina per visą kūną, o to grožio  naikinimas užvirina kraują, tuomet atsiranda su niekuo nepalyginamas  priklausomybės gamtai jausmas. Tad ne tik išsilavinimas, nors ir jis, be abejo,  svarbus, bet tavo santykis su gamta leidžia pasivadinti tikru gamtininku. Juk  garsiausi pasaulio gamtosaugininkai buvo ne gamtos mokslus baigę, o visai kitas  profesijas turėję žmonės. Tad ir Andrejus pirmąsias gamtos pažinimo pamokas gavo  iš paprastų kaimo žmonių, tarp kurių užaugo, o spragas užpildė knygos.

„Pagaliau ateina toks metas, kai pajunti didelį poreikį tomis žiniomis  pasidalinti su kitais. Žmonės žino, kad daugiausia domiuosi vilkais, tai ir  laiškai į mano gimtąjį kaimą ateina adresuoti „Labanoro Vilkui“. Paštininkė prie  to jau priprato ir žino, kam iš tiesų tie laiškai skirti“, – juokiasi  pašnekovas. Per visą savo gamtininko karjerą A. Gaidamavičiui teko  išsiaiškinti daug mitų apie šiuos gyvūnus, atrasti naujų, literatūroje dar  neaprašytų skiriamųjų požymių. O vilko pėdsakus svarbu pažinti ne tik vykdant jų kasmetę apskaitą (juk nėra labiau visuomenę dominančio klausimo už tą, kiek gi  tų vilkų mūsų šalyje esama). Vis svarbiau identifikuoti plėšrūną ir jo padarytos žalos ūkininkams vietoje.

Pėdsakai – ne tik žiemą

Pašnekovas tvirtina, kad tie, kurie mano, jog gyvūnų pėdsakus geriausia  stebėti žiemą ant sniego, klysta. Mat jei sumanytumėte pasigaminti pėdsako  gipsinį atspaudą, ant sniego tai nepavyktų, o štai ant sausos ar drėgnos žemės  išeina tikri meno kūriniai. Ten, kur gyvūnai gyvena nuolatos, jų pėdsakų pilna.  Jei išleistumėte bent valandai palakstyti savo šunį, jis pripėduotų tiek, kad  prašalaičiui atrodytų, kaip keliolikos šunų prabėgta. Taigi pėdsakų galima rasti  visada, reikia tik žinoti, kur rūpimi žvėrys gyvena.

„Aš Lietuvoje žinau tik kelias vietas, kur dar nenuvažiavęs galiu būti  užtikrintas, kad rasiu vilko pėdsakus. Nesvarbu, koks bus metų laikas, kokie  orai. Tokiose vietose ir mokau pėdsekystės. Retai, bet pavyksta sutikti ir patį vilką ar lūšį. Tačiau netgi šių taurių gyvūnų pėdsakai arba kitokios jų veiklos žymės suteikia daug džiaugsmo, jei moki juos atpažinti ir suprasti“, – tikina  Andrejus. Pasak jo, visai nesudėtinga pagal pėdsaką atskirti ne tik gyvūno  rūšį, bet ir lytį, o pasekus šiais pėdsakais nesunku įsivaizduoti, ką gyvūnas  veikė. Tad, A. Gaidamavičiaus teigimu, pėdsekystė žadina vaizduotę, o kartu yra  ir puikus gamtos pažinimo būdas be tiesioginės intervencijos į gyvūnų pasaulį.

Miškuose yra gana tankus keliukų tinklas, nuolat ariamos priešgaisrinės  juostos, atviros žemės randama šalia vandens telkinių – visa tai puikios gyvūnų pėdsakų stebėjimo vietos. Pasak pašnekovo, daugelis gyvūnų, taupydami energiją, mielai naudojasi žmonių infrastruktūra. Vėlai vakare, kai žmonių gamtoje  nebelieka, į kelius išeina stirnos, šernai, elniai. O paskui juos – ir  medžiojantys vilkai. Visa tai tęsiasi iki paryčių, o po to lieka tik viską išduodantys pėdsakai.

Pėdsekystė pakeičia žmones

Kiek marga yra visuomenė, tiek margas ir pėdsekystės kursų kontingentas. Tarp  Andrejus klausytojų buvo fizikų, matematikų, lakūnų, lituanistų, archeologų, teisininkų, programuotojų, medikų, buhalterių, verslininkų ir daugybės kitų profesijų labai įvairaus amžiaus atstovų. Tik medžiotojų dar nepasitaikė. „Galbūt todėl, kad jie žino mano nusistatymą prieš medžioklę, nors jokios  agitacijos kursų metu tikrai nebūna“, – svarsto A. Gaidamavičius. Beje, ir patys  pėdsekystės kursai buvo sugalvoti kaip alternatyva dabartinei medžioklei. Juk  tai – ta pati medžioklė, tik iki gaiduko paspaudimo.

„Aš nežinau, kaip tai pavyksta, bet išklausę mūsų organizuojamus kursus, žmonės ima daug labiau rūpintis gamta, – prisipažįsta Andrejus. – Štai vienas  pėdsekystės kursus baigęs vyras netrukus tapo gamtą saugančios organizacijos  vadovu, nors atėjo neturėdamas gamtininko profesijos. Ir jam puikiai sekasi. Su  savo žmona neįsivaizduoja savaitgalių be išvykų į mišką.“ A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo labiau bus riesta  brakonieriams. Juk šie dažnai ir veikia tuo laiku, kai miške niekas nei  grybauja, nei uogauja. Be to, pėdsekiai be vargo randa brakonierių paspęstas  kilpas, kurios dažniausiai statomos ant žvėrių takų. „Miesto žmones reikia  tempti į mišką, – baigdamas pabrėžia Andrejus. – Juk gamtą išgelbės tik  visuomenės nepakantumas blogiems darbams, o gamta tikrai ras būdų už tai  atsidėkoti.“

Arūnas Marcinkevičius, „Savaitė“
Grynas.lt