Straipsniai

Vilkai. Esmė ne kiekybėje, o gamtos dėsnių suvokime

2020-10-06 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Mintys – tai tėkmė. Jei jos nesikeičia, požiūris tampa ledu. Tuomet reikia laukti pavasario…

Laukimas – jausmas, kuris mus supa šilko gijomis perpintame lopšyje nuo pat kūdikystės. Šis jausmas dvejopas: gali reikštis nekantrumu, džiugesiu, susimąstymu, jauduliu, baime, nerimu… Pavyzdžių gausu, kiekvienas prisimintume daugelį šių išvardintų jausmų išgyvenimuose, patyrimuose, nepriklausomai nuo  pomėgių, užimamų pareigų, išsimokslinimo, amžiaus. Pažymėtina, jog laukimas turi ribas, jis eikvoja mūsų sukauptas jėgas, kuomet jos ima sekti, pametame pirminį jausmą…

Tampa įprasta, jog spalio mėnuo virto vilkų medžioklės kvotos sprendimo lauksmu. Gyvybė prieš gyvybę, interesai prieš kitus interesus, gėrio siekimas prieš kito gėrio siekimą, mintis prieš mintį, galiausiai viršenybė prieš viršenybę. Ir taip galima tęsti, kol galiausiai pametama mintis, jog sprendžiamas gyvybės klausimas, jis tampa toks tolimas, vos apčiuopiamas, jog nelieka vietos esminiam patyrimui išsiskleisti. Viename kino filme, aktorius uždavė įdomų klausimą: – Kiek verta gyvybė? Atsakymas: – Gyvybė verta gyvybės, ji neįkainojama. Jei gimtum visai kitame suvokime ir akimirkai apsilankytum Žemėj išgirdęs svarstymus kiek sumedžioti, nukirsti ar kitaip atimti gyvybę sutvėrimams – apimtų lengvas sąstingio jausmas. Ypač, kuomet argumentuojama jog  jei žvėris sumedžiojo kitą žvėrį, turi įvykti „teisingumas“ sumedžiotojo atžvilgiu. Tiesos sąvoka šioje svarstymų, protų kovoje neturi reikšmės. Jos tiesiog nėra. Tačiau logika gal ir galėtų suvaidinti savo vaidmenį…

Kuomet kalbama apie gamtos įvairovės išsaugojimą –  įvedama gausybė apribojimų: žuvis žvejoti ir pasiimti tik nuo leistino dydžio, nes kitu atveju menkinama bioįvairovė, vos išdygusius grybus rinkti taip pat ribojama, mišką, girią kirsti – tik nuo tam tikro amžiaus, lankytis saugomose teritorijos tik su leidimais arba leistinu metų tarpsniu. Ir pagaliau – medžioklė. Esamybė perteikia tokį dalyką, jog  įstatymiškai reikia saugoti tik tam tikrus, „išskirtinius“ žvėris, palaikyti jų giminės tvirtą tęstinumą. Tokių išskirtinumų daugumoje turi „žaliavalgiai“. O vat su vilkais, kurie gamtos stebėtojų nuomone, atlieka neįkainojamą vaidmenį gamtos visumos palaikyme, lyg mūsų kūne esantys baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), į šias išsaugojimo ribas netelpa. Juk dar sakoma: varnas varnui akies nekerta. Tačiau tik ne medžiotojų ir plėšrūnų santykyje… Šiuos žvėris galima medžioti neatsižvelgiant ar tai suaugęs žvėris, ar jauniklis, pavienis individas, ar nusenęs žvėris, besilaukianti patelė…

Manasis tikslas – atkreipti dėmesį, jei jau žmogus trokšta saugoti, jis saugos, jei trokšta šaudyti, jis šaudys. Mūsų potraukių įvairovė neišsemiama. Apriboti kito žmogaus troškimo, net jei jis krypsta į mėgavimąsi, o ne į būtinumą – šiais laikais nevalia…

Paminėsiu svarbų pastebėjimą, jei jau medžioklės kalbose, raštuose pažymima apie įvairovės, gyvūnų būklės gyvybingumo išsaugojimą, tai natūralu, jog medžiojant vilkus privaloma atsižvelgti į tai –  kokiam individui siekiama atimti gyvybė.  Ar siekiama išardyti šeimą sumedžiojant gaujos „tėvą“, „motiną“, tuo žingsniu suvokus, jog didinama žala aplinkai: suardoma gyvavusi pusiausvyra, likę gyvi šeimos nariai pasklinda, atsiskiria, kiekvienas medžioja kas sau, tokiu atveju grobiu tampa lengviau prieinamas žvėris, gyvulys. Kadangi, kiekvienas medžioja kas sau, vietoj vieno žvėries, gyvulio – nukenčia tiek, kiek atsiskyrė gyvūnų, nes juk valgyti reikia. Tyrimais įrodyta, jog vilkų šeimos, kuri netrikdoma, medžiojimo įpročiai apsiriboja laukiniais žvėrimis, nepriklausomai nuo aplinkos urbanizacijos (žmogiškosios aplinkos sukūrimo). Svarbiausia, jog rastųsi netrikdomų plotų žvėrims gyvuoti. O ir sumedžiojamų žvėrių kiekis mažėja, nes sumedžiotas žvėris kone pilnai suvartojamas.

Jei sumedžiojami jaunikliai ar kiti individai, kurie vilkų šeimoje užima žemesnę padėtį:  tokiu atveju išsaugojamas šeimos vienetas, galimi pavieniai apsilankymai, keršijimai už nužudytus gentainius aplinkiniuose ūkiuose. Medžioklė – tai ne vien kulkos paleidimas, bei drauge suvokimas, kokias tolimesnes pasekmes tai atneš. Žinoma, kuomet žmogus atvyksta savaitgaliui „atsipalaiduoti“, tokie pamąstymą, bei įvykių pasekmių sprendimai paliekami likimo valiai… Tikiu, jog medžiotojų, gamtos saugą atstovaujančių tarpe randasi plačiau mąstančių, suvokiančių, jog kuo platesnis aplinkos pažinimas tuo aiškesnis suvokimas, kaip vieni su kitais tampriai susiję. O suvokti šį susietumą esmiškai galima tik lankantis gamtoje. Vargu ar draugo, kolegos kalbos, perskaitytos knygos pilnavertiškai tai perteiks. Tad gamtosaugoje, medžioklėje tinkamus sprendimus priims tik tie, kurie siekia ją pažinti, o ne išnaudoti, tenkintis, manipuliuoti. Viliuosi, jog gyvuodami kaip tauta, sieksime tobulėti, sprendimus, atsakomybes už savo veiksmus suvokdami ir prisiimdami. Straipsnio užbaigimui labai tinka senovės tautų suvokta išmintis:  Jei panorėsite užmegzti ryšį su gyvūnais  jie į tai atsakys tuo pačiu ir jūs vieni kitus pažinsite. Priešingu atveju – liksite vienas kito nepažinę, atsiras nepagrįstos baimės. O tai ko bijoma, stengiamasi sunaikinti…

 

Esu prieš vilkų kvotos didinimą, nes  tai esmiškai atneša daugiau žalos, nei sutarimo!

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!