Į tylumą neriantis ruduo

Saulės mažėja su kiekviena diena. Medžiai nors jau be lapų, bet stipraus vėjo vis vien blaškomi tai į vieną, tai į kitą pusę, lyg turėtų dar kažką nusimesti, kažko atsisakyti, kad žiemą būtų lengviau…

Besibaigiančio rudens naktys taip pat nepanašios į tas, kurios buvo prieš mėnesį ar pusantro, kuomet žvaigždėtas dangus kas dieną palydėdavo gausius būrius paukščių. Būdavo atsiguli miegoti ir kažkurią akimirką pašoki iš lovos, prasiveri langą ir klausaisi išskrendančių paukščių. Tu jų nematai, jie nemato tavęs, bet kažkoks ryšys yra ir mintimis jiems palinki vėl sugrįžti čionai. Ir taip su kiekviena diena tų pabudimų buvo vis mažiau… Dabar paukščių balsus prisimena tik vandenys, raistai ir pievos. Lietus ir vėjas, vėjas ir lietus juos skalbia ir džiovina, kad neliktų nė žymės viso to buvusio bruzdesio. Matyt, tam, kad viskas prasidėtų iš naujo…

 

Tomas Selickas