Visgi ar verta mesti avių auginimą?

Pastaruoju metu Lietuvos rajoniniuose laikraščiuose pasitaiko pranešimų apie atakas prieš naminius gyvulius. Kaltininkas aiškus – tai piktas ir pavojingas dabar jau nebe girių, bet sodybų ir klojimų plėšrūnas vilkas. Sekdami spaudos naujienas ir sužinoję apie vieną iš skaudesnių ūkininkams atvejų Biržuose, nutarėme nuvažiavę patys pamatyti, kokia yra situacija, ir užmegzti dialogą su ūkininkais. Nelaimė nutiko Biržų rajone, Pačeriaukštės seniūnijos Lagailių kaime. Čia lapkričio 10-osios naktį plėšrūnai papjovė 17 avių. Ilgus metus avininkystę puoselėjantys ūkininkai Kristina ir Jūris Milišiūnai maloniai mus priėmė pasišnekučiuoti ir pabandyti kartu rasti išeitį. Siekėme atsakyti į klausimą, kaip apsaugoti ūkininkų bandas ne gamtos sąskaita.

Ūkininkai nerimauja dėl avių

Milišiūnai savo avininkystės ūkyje laiko apie du tūkstančius Lietuvos juodgalvių, tekselių, ostfryzų ir Kolburgo lapinių veislių avių.
Kaip jau buvo minėta ne viename šį įvykį aprašiusiame laikraštyje, nelaimė nutiko paskutinę ganiavos naktį. Užpultoje bandoje buvo virš penkių šimtų avių, jos ganėsi 10 ha plote. Genant bandą į tvartą ir buvo pastebėtos papjautos avys. Suskubta jas visas surinkti iš ganyklos. Deja, to nepavyko padaryti per vieną dieną, nes greitai sutemo. Kitą dieną lijo, todėl buvo sudėtinga aptikti užpuolikų pėdsakus.

Jūris Milišiūnas minėjo, kad neabejoja, jog užpuolikai buvo vilkai, nes pjovimas itin kruopštus, be išdraskymų, matomos kandimo, smaugimo žymės ties kaklu. Trys iš papjautų avių buvo apėstos. Šiuos faktus taip pat patikslino Biržų valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas. Viena avis buvo apėsta tą pačią dieną, kitos – sekančią. Veterinaro atvykimo dieną lijo ir pėdsakų nebuvo matyti, todėl tikslus užpuolikų skaičius nėra žinomas. Mūsų kalbintas Biržų valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas, remdamasis ankstesniais laukinių gyvūnų žalos Biržų rajone atvejais, teigia, kad avių žudikai buvo vilkai. Pasak jo, tai rodo avių pajovimo būdas, – visos griebtos už gerklės. Ūkininkai su vilkais anksčiau nebuvo susidūrę, nors per 20 avių laikymo metų būta šunų užpuolimų. Juos galima atpažinti pagal tai, kad šunys auką griebia už šlaunų ir pilvo, apkandžioja gyvulio kojas.

Ar žalos kompensavimas išgelbės avininkystę?

Šie metai pirmi, kuomet Aplinkos ministerija patvirtino vilkų padarytos žalos gyvulių augintojams kompensavimą. Nauja tvarka įsigaliojo nuo spalio 1 d., o lėšos skiriamos iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Kompensacijos dydis nuo avies veislės nepriklauso. Jeigu pateikiamas gyvulio kūnas, kompensuojama pagal jo svorį rinkos kaina. Kitas kompensacijos įvertinimas yra pagal vidutinę balansinę vertę, t.y. tam tikros amžiaus grupės gyvulio vidutinį svorį. Antrasis variantas aktualus, kuomet sunku įvertinti sudraskyto gyvulio svorį. Paklausti, ką mano apie naująjį kompensavimą, avis laikantys ūkininkai nesiskundžia pačiu mechanizmu, tačiau apgailestauja, kad nesirūpinama prevencija. „Manome, kad turėtų veikti prevencija. Auginame veislinį prieaugį, kurį parduodame. Turime pienines avis, gaminame sūrius. Norime užauginti gyvulį tam, kam jis skirtas. Jeigu papjaunama jauna avis, ši būtų davusi prieaugį dar 5–6 metus. Už motininę suagusią avį gaunama po 400 Lt, o už jauną mažiau,“- kalbėjo K. Milišiūnienė. Ūkininkė mano, kad skirtingai nei rodo pavyzdys Lenkijoje, atsiradus kompensacijoms, žalų registracija Lietuvoje nešoktelėjo, nes dauguma įvykių buvo užregistruoti iki žalos mechanizmo įsigaliojimo. Visgi pažymime, kad siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo, reikėtų griežtesnės žalos atvejų registravimo kontrolės.
Anksčiau nejausdavę vilkų kaiminystės ūkininkai mano, kad didesniuose miškų masyvuose vilkų yra per daug, todėl dalis jų pasitraukia į mažesnius miškus, tokius kaip Biržų. Panašiai mano ir medžiotojai, tvirtinantys, jog vilkų Biržų rajone yra gerokai per daug. Tačiau ūkininkai pripažįsta, kad kita galima priežastis yra per daug intensyvi vilkų grobio – stirnų ir kitų kanopinių – medžioklė. Dėl intensyvios medžioklės ir miško ruošos darbų vilkai gali iš pasitraukti iš didesnių miškų ir įsikurti mažesniuose, kur laukinio grobio jiems stinga, o gyvuliai yra pašonėje.

Medžiotojai įsitikinę, jog vilkai netrukus išnaikins Biržų žvėris

Taip pat pavyko pabendrauti ir su „GAVOS“ medžiotojų klubo vadovu advokatu Kęstučiu Juozu Stungiu. Jo vadovaujamas medžiotojų klubas medžioja aplink Milišiūnų avininkystės ūkį esančiuose miškuose. K. Stungys pasakojo apie apylinkės vilkų veiklą per pastaruosius du mėnesius. Medžiotojas teigia, kad vilkai taip išdrąsėjo, jog nesibaimina vaikščioti ir dienos metu. Jis skaičiuoja vilkų blogus darbus: išbaidė vieno ūkininko arklį, trys vilkai nuolat sukiojasi apie šernus voljeruose auginančio Daliaus Linkevičiaus ūkį.
Ypač medžiotojo pasipiktinimą kelia tai, jog, anot jo, vilkai baigia išmedžioti jų būrelio medžioklės plotuose gyvenančius laukinius žvėris: „Žvejogalos miške per varymines medžiokles prieš kokius 5–6 metus suskaičiuodavom 50–60 stirnų. Šiandien nuo pat ryto darydami varymus suskaičiavome 1–2 stirninus. Viskas yra išpjauta. Išpjovė bebrus, stirnas, tuoj žmones ims už gerklės,“ – piktinasi medžiotojas. GAA „Baltijos vilkas“ pabrėžia, kad Lietuvoje atvejų, kad vilkas pultų žmogų, neregistruota jau labai seniai, o ir senieji sutinkami abejotinoje literatūroje. Žmogui vilkas kelia ne didesnę grėsmę nei naminės bitės ar medžiotojų globojami šernai. Medžiotojų vadovas pripažįsta, kad sumažėjus šernų ir bebrų, sumažėjo žala ūkininkų pasėliams. Jo nuomone, vilkams miške neužtenka teritorijos ir maisto, todėl jie pradeda lankytis ūkininkų sodybose. Medžiotojas įsitikinęs, kad vilkus į „priekį veda tik alkis“ ir jų skaičiaus nemažinant, jie išpjaus visus laukinius žvėris.

Ar tikrai dėl visko kaltas vilkas?

Tačiau gamtoje veikia pusiausvyra: plėšrūnas ir auka yra vienas nuo kito priklausomi ir natūralioje aplinkoje plėšrūnai negali savo grobio išnaikinti. Priešingai, kruopščiai JAV vykdomi vilkų poveikio ekosistemoms tyrimai iki vilkų sugrąžinimo į gamtą ir po to atskleidė, kad vilkas puola ligotus, silpnesnius individus palikdamas stipresniuosius ateinančioms kartoms. Kanopiniai pradėjo daugiau lakstyti, slėptis miškuose, mažiau nugraužti jaunuolynų, o visa ekosistema suklestėjo taip, kaip niekada iki tol. Galbūt žvėrių sumažėjimo priežasčių reikėtų ieškoti kitur? Galbūt kaltas pats medžioklės būdas, pasenęs mąstymas, jog gamtą būtina reguliuoti, nes ji pati nesusitvarko? Tarp pačių medžiotojų vyksta aršios diskusijos dėl varyminės medžioklės naudos. Jos metu žvėrys išvaikomi iš savo teritorijų dažnai jiems nepaliekant galimybių išgyventi, daug žvėrių sužeidžiama.
Biržų rajone pastaruoju metu vykdoma intensyvi medžioklė. Biržų urėdijoje, apimančioje Biržų ir Pasvalio rajonus, per 2012 metais vykdytą apskaitą buvo apskaityta 10 vilkų. Per 2012-2013 m. medžioklės sezoną sumedžioti 8 vilkai Biržų rajone ir 2 Pasvalio rajone, tad buvo sumedžioti visi per apskaitą suskaičiuoti vilkai. Per šį (2013 – 2014) medžioklės sezoną po vieną vilką nuo medžiotojų kulkų krito Biržų, Panevėžio ir Rokiškio rajonuose. Tai parodo šiame rajone nuolatos vykstančią intensyvią vilkų medžioklę. Vilkas yra socialus gyvūnas ir kelių kartų individai sudaro šeimynines grupes. Kiekviena tokia grupė turi savo medžioklės plotus. Nušovus šeimos galvą, šeima išardoma, jos nariai priverčiami ieškoti naujos teritorijos. Pavieniai vilkai nepajėgūs pasigauti stambesnio laimiko, todėl alkio vedami ima ieškoti alternatyvų. Taip jie gali pradėti lankytis ūkininkų sodybose.
Geriausias taikaus vilkų ir žmonių sugyvenimo pavyzdys yra Akmenės rajone esantis Kamanų rezervatas, kuriame gyvena viena didžiausių Lietuvoje, net 8 vilkų, šeima. Nepaisant to, per kelis dešimtmečius rezervato kaiminystėje nebuvo užfiksuotas nei vienas naminių galvijų užpuolimo atvejis. Vilkai neišnaikino ir laukinių žvėrių: rezervate glaudžiasi tiek kanopiniai, tiek bebrai, tiek kiti gyvūnai. Visos rūšys darniai sugyvena be jokios medžiotojų pagalbos, nors K. Stundys ir tikino, kad „vilkai reguliuojami visuose rezervatose, o jeigu taip nebūtų, visur gyventų vien vilkai“.
Paklaustas, kiek jų medžioklės plotuose yra vilkų, „GAVOS“ pirmininkas atsakė, kad 7–8, nes, anot jo, tik toks vilkų skaičius yra pajėgus pavyti ir papjauti elnią. K. Stungys mano, kad dabartinis vilkų skaičius yra lygus prie apskaitoje suskaičiuotų vilkų pridėjus pusę jų skaičiaus, kadangi tiek jauniklių esą vilkai atsivedė pavasarį. Dažna klaida yra manymas, kad kas antras Lietuvos vilkas atsiveda jauniklių. Iš tiesų jauniklius veda tik šeimyninės vilkų grupės ir tik šių grupių alfa pora. Be to, apskaitų duomenys rodo, kad kvotoms esant mažesnėms nei įsivaizduojami drakoniški vilkų dauginimosi mastai, bendras vilkų skaičius Lietuvoje kažkodėl nedidėja.
Tiek ūkininkai, tiek medžiotojai sutinka su GAA „Baltijos vilko“ pozicija, jog, nors vilkų kvotos paskirstymas regionais yra žingsnis į priekį, jis atliktas netinkamai. Vilkai šaudomi ne ten, kur reikia. Visiems diskusijos dalyviams pasirodė keista, jog nors Šiaulių apskrityje vilkų žalos atvejų šiais metais užfiksuota mažiausiai, šiai teritorijai skirta kvota buvo tarp didžiausių – 3 vilkai. Ūkininkai Milišiūnai siūlo kvotą skirstyti ne tokioms stambioms teritorijoms kaip apskritys, bet probleminiams rajonams – tokiems kaip Biržai, siekiant nukreipti medžiotojų šautuvus būtent į naminiais gyvuliais misti įpratusius vilkus.
„Reikia medžioklei sudaryti geresnes sąlygas: pastatyti bokštelį vieną kitą. Bokštelis stovi ne tik vilkui, bet ir šernui, stirnai. Sako, kad jeigu pasirodo medžiotojas ir retkarčiais vieną kitą šuvį paleidžia, vilkas jau ten nebepasirodo. Šitą mes jau pasidarysim. Bet svarbu, kad medžioklės kvotos būtų teisingai paskirstytos,“ – kalbėjo medžiotojas K. Stungys. „Labai gera praktika yra pas rusus, kurie nuo vilkų ginasi visą laiką. Jeigu susidaro kritinė situacija, jie panaudoja snieglentes, malūnsparnius ir apnaikina,“ – prideda medžiotojas.

Kaip apsaugoti gyvulius nuo laukinių žvėrių?

Ūkininkams Milišiūnams buvo įdomu sužinoti, kokios yra efektyvios apsaugos priemonės, nes nuo šiol jie ketina ieškoti būdų gyvulius saugoti.
Didelio Milišiūnų ūkio apsaugą apsunkina faktas, kad ūkininkai avis suskirsto į iki 15 bandų, kurių kiekvieną reiktų saugoti atskirai. Toks padalinimas reikalingas tam, kad būtų atskirtos skirtingos veikslės, vados. Ūkininkai teigia, jog tai būtina auginant veislines avis.
Milišiūnų ūkyje ganyklų plotai svyruoja nuo 10 iki 25 ha. Avys ganomos atitveriant po 0,5–1,0 ha ganyklos kampą. Tokį žolės plotą jos nuėda per 5 dienas. Tuomet ganykloje tveriamas naujas plotas. Tokiu būdu per mėnesį vienąkart apeinamas visas ganyklos plotas. Per vasarą šitaip ganykla apeinama ratu tris kartus. Tai porcijinis ganymas. Atitvėrimui Milišiūnai naudoja 90 cm aukščio standartinį elektrinį tinklą (3–8 J ir 6000–7000 V) avims. „Su juo lengva dirbti ir aptverti didelius plotus: tiesiog susmaigstai. Nereikia vynioti.“, – sako Jūris Milišiūnas.

Toks elektrinio tinklo aptvaras neleidžia avims išeiti iš ganymui numatytos teritorijos, tačiau neapsaugo nuo plėšrūnų, – ūkininkai tuo skaudžiai įsitikino. Jie spėja, kad vilkai galėjo peršokti per tinklą, o išgąsdintos avys lakstydamos būriu jį išvertė. J. Milišiūnas pažymi, kad rudenį lietaus plaunama žemė tampa minkšta, todėl įsmeigiamą aptvarą ištraukti nesunku.
Lenkijos ūkininkų patirtis rodo, kad tokios ganyklos centre galima įrengti rimtesnę aptvertą sukaltą medinę ar metalinę tvirtovę, kuri galėtų stovėti visą ganiavos sezoną. Gyvuliai į tokį statinį sueitų blogesniu oru, naktį ar slėpdamiesi nuo plėšrūnų. Reiktų tik juos išleisti ir įleisti. Visgi tokio apsaugos metodo efektyvumas labai priklauso nuo dirvos, ant kurios statinys stovi. Jeigu žemė molinga, nuo lietaus ji įmirksta ir praeinant dideliam skaičiui avių, šios gali įklimpti. Kaip pažymi Kristina Milišiūnienė, kilnojami metaliniai aptvarai jų ūkyje ir dabar naudojami skiepijant avis. Tačiau tokie aptvarai yra tik 90 cm aukščio – per žemi apsaugai nuo didesnių plėšrūnų.
Dalis ūkininkų yra girdėję apie sėkmingą Biržų rajono Šukionių kaimo ūkininkės ir jos laikomų Podhalės aviganių pavyzdį. Ūkį užpuolę vilkai papjovė dvi karves ir vieną veršelį, tačiau ūkininkei pradėjus auginti du Podhalės veislės šunis, puolimai nebepasikartoja iki šių dienų. Mūsų aplankyta ūkininkė papasakojo, kad du palaidi aviganiai sugeba apsaugoti vieną nuo kitos nutolusias gyvulių bandas. Marširuodami jie lanko ne tik abi savo bandas, bet ir kaimynų galvijus. Ūkininkė džiaugėsi, kad anksčiau šią vietovę dažnai lankę vilkai pasitraukė. Rezultatu patenkinti ir kaimynai, nors iš pradžių kiek nerimavo. Podhalės aviganiai pasižymi didele jėga, yra puikūs gyvulių bandos sargai ir nuo valkataujančių šunų, ir nuo vilkų. Jie ne tik gerai saugo bandą, bet ir yra draugiški žmonėms.

Turint ne vieną bandą, pravartu taikyti kelis apsaugos metodus. Šunys naudingiausi saugant dideles bandas. Mažesnes bandas galima apjuosti aukštesniais į žemę įkasamais aptvarais. Praktikoje yra pavyzdžių, rodančių, kad pasiteisina aukštesnis elektrinis piemuo iš kelių linijų. Pagal Lenkų ūkininkų patirtį, patikimiausiai veikia mažiausiai 5 juostų (apie 40 mm pločio) elektrinis piemuo. Viršutinė juosta turi būti maždaug 2 m aukštyje, o apatinė – vilko akių lygyje. Juostas taip pat galima aprišti vėliavėlėmis (pailgomis medžiagos skiautėmis). Literatūroje rašoma, kad jos ypač veiksmingos, kuomet ant virvės būna prisiūtos kas 50 cm, o vėliavėlių galiukai beveik siekia žemę. . Avys ir vilkai tamsoje puikai matytų tokias juostas ir tai sumažintų aptvaro išvertimo tikimybę. Taip pat juosteles galima apšlakstyti stipraus odekolono kvapu. Toks žmogaus sukurtas kvapas vilkus trikdo.
Svarbu suprasti, kad vienos apsaugos priemonės tinka nuo šunų, bet ne vilkų, o kitos – atvirkščiai. Taip pat vienos priemonės gali tikti viename regione, bet kitame – ne. Pavyzdžiui, šunys, pamatę grobį, gali kiaurai pereiti per elektrinį piemenį tarp jo juostų, o vilkai atsargesni ir taip nesielgtų. Apskritai apsauga nuo vilkų reikalinga vasaros antroje ir rudens pirmoje pusėse, kuomet ir nutinka dauguma žalos atvejų. Visgi plėšrūnams užpuolus bandą, būtina kaip galima greičiau surinkti žuvusius gyvulius ir suvaryti bandą į tvartą tam, kad vilkai nepriprastų prie lengvo grobio.

Smulkiau apie galimas naudoti naminių gyvulių apsaugos priemones, pasiteisinusias užsienio šalių praktikoje, galima pasiskaityti https://www.vilkai.lt/ukininkams/literatura.

Siekiame parodyti, kad intensyvi vilkų medžioklė nėra problemos sprendimas, kaip mano medžiotojai, pateikiantys tokią savo vilkų populiacijos valdymo politiką ūkininkams kaip vienintelę. Jiems vilkų medžioklė reikalinga pasiekti kitiems tikslams, kurie nebūtinai apima naminių galvijų apsaugą. Su ūkininkais bendrai sutarėme, kad valstybei reikia ypatingą dėmesį skirti prevencijos priemonėms, populiarinti jas. Taip sudaromas rimtas barjeras vilkams rasti lengvo grobio ganyklose. Tokiu būdu ūkininkas galėtų savo jėgomis apsaugoti gyvulius, nelaukdamas kažkieno malonės, kaip būdavo iki šiol. Yra puikių pavyzdžių, kaip vilkas geba sugyventi su žmogumi. Tereikia jų paieškoti. Tikimės, kad užmegzti GAA „Baltijos vilkas“ ir Legailių kaimo ūkininkų ryšiai išliks ilgai, taip pat tikimės pradėti bendradarbiauti su Lietuvos avių augintojų asociacija siekiant bendro tikslo – sveikos avies ir sotaus vilko.

GAA “Baltijos vilkas”