Stumbrai Lietuvoje: sprendimų paieškos keliai ir klystkeliai

GAA „Baltijos vilkas“ birželio 2 dieną dalyvavo Aplinkos ministerijos organizuotoje konferencijoje „Stumbrai Lietuvoje. Aktualijos ir sprendimai“, kurioje mūsų atstovė Gintarė Herasimenkienė skaitė pranešimą „Kam ir kur reikalingi stumbrai?“.  Džiaugiamės, kad buvome pakviesti ir galėjome pristatyti kiek kitokį požiūrį ir paraginti pripažinti, kad stumbrai yra Lietuvos turtas, o ne problema ir žala.

Iki šiol Aplinkos ministerijos pareigūnai vengė pateikti teisingas ir išsamiais žinias apie stumbrų populiacijos būklę bei priimamus sprendimus. Ši konferencija buvo bene pirmas kartas, kai susitiko įvairios interesų grupės: ūkininkai, medžiotojai, mokslininkai, elnių augintojai, nevyriausybininkai ir kiti. Sužinojome daug naujo, bet susirūpinimas dėl stumbrų ateities nesumažėjo, o gal net išaugo. Bet mes tikimės, kad ši konferencija yra mažas žingsnelis skaidrumo ir dialogo link.

Medžioklė – negi mes tik tiek tesugebam?

Stumbras yra rūšis, kuri vos išvengė išnykimo. Jų medžioklė turėtų būti diskutuojama tik po to, kai imtasi visų kitų priemonių ir aiškiai atsiklausta visos visuomenės nuomonės. Tačiau medžioklė kaip geriausias susidariusios situacijos (stumbrų populiacija auga ir ūkininkai patiria nuostolius) sprendimas vyravo konferencijoje. Lietuva vėl renkasi siaurą mąstymą ir linksta eiti lengviausiu keliu.

Mums nesuprantama, kodėl jau eilę metų žadama perkelti stumbrus į Dainavos girią, tačiau pirmiausia statomi nereikalingi aptvarai Telšių rajone, kur niekas net neketina stumbrų išleisti į laisvę. Kodėl iki šiol sakome, kad neturime tikslių duomenų apie populiaciją. Kodėl regione, kur gyvena stumbrai, nėra vystomas gamtinis turizmas. Faktas, kad iššvaistėme kelis brangius metus laiko ir daug pinigų neaišku kam, o konfliktas tik pagilėjo.

Konferencijos pabaigoje Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius intensyviai spaudė konferencijos auditoriją sutikti su medžiokle ir netgi ragino sutarti skaičių – 32 individai per metus. Šį skaičių norėtų įrašyti į naują Stumbro apsaugos plano versiją. Jei toks pats entuziazmas būtų ir ieškant kūrybingų sprendimų didinti stumbrų priimtinumą ar nustatyti tikrą populiacijos būklę, tai gal sprendimas pradėti medžioti ne taip kliūtų.

Aplinkos ministerijos tarnautojai tartum skatino atvirą diskusiją, tačiau iš tiesų alternatyvūs siūlymai priimti atžariai. Krekenavos regioninio parko direktorė siūlė svartyti galimybę perkelti stumbrus į Nevėžio slėnį, kur jie būtų reikalingi gamtai – besiganydami palaikytų atvirą kraštovaizdį. Tačiau tokiai idėjai buvo iš karto paprieštarauta ir ji atmesta. Į asociacijos „Baltijos vilkas“ pastabą, kad stumbrų perkėlimui į Dainavos girią reikėtų kviesti Lenkijos specialistus ir kryptingai burti tarptautinę profesionalų komandą, tebuvo replikuota, kad imkitės tai daryti patys ir dalyvaukite būsimame paslaugų pirkimo konkurse.

Pasiūlymai valstybės tarnautojams, jei jiems iš tiesų rūpi ne tik įteisinti medžioklę:

• Suorganizuokite profesionalią ir gerai moderuojamą diskusiją apie galimus sprendimus. Jei manote, kad tokia diskusija jau buvo, tai pateikite visuomenei svarstytas priemones bei argumentus, kodėl vienos priemonės atmestos, o kitos pasirinktos.
• Teikite savalaikę ir tikslią informaciją. Nemeluokite ir neskleiskite melagingos informacijos ir gandų.

Ar aptvaras yra tinkama vieta laisvėje gimusiam stumbrui?

Išgirdome naują svarstomą priemonę – gaudyti laisvuosius stumbrus ir juos duoti auginti į privačius aptvarus. Tokiuose aptvaruose daugiausia auginami elniai, pavyzdžiui, Antano Boso ūkyje. Gintarė Sabalininkienė surinko ir pristatė elnių augintojų nuomonę apie galimybę privačiuose aptvaruose auginti stumbrus. Šiuo metu elnių augintojams auginti stumbrus neapsimokėtų: trukdytų teisinės kliūtys įsigyti, iš laisvės atkeliavusiems stumbrams būtų sunku priprasti prie nelaisvės, o ir išlaikymas brangus. Negana to, neaišku, kaip iš stumbrų būtų galima gauti naudą, mat elniai auginami mėsai. Greičiausiai apsimokėtų, jei būtų sudarytos tinkamos sąlygos eksportuoti stumbrieną į užsienį, nes lietuviai laukinių žvėrių mėsą perka vangiai. Saugomų teritorijų tarnyba pažadėjo kiek galima palengvinti teisinius sunkumus tiek įsigyti laisvuosius stumbrus, tiek eksportuoti jų mėsą.

Čia įžengiame į laukinių gyvūnų gerovės sritį. Žinome, kad Lietuvoje yra daug gyvūnų gerovei neabejingų žmonių, tad norime pakviesti visus diskusijai, ar etiška gaudyti laukinius žvėris ir juos uždarinėti į nelaisvę, ypač į aptvarus, kur gyvūnai laikomi mėsai. Ar norime, kad tai taptų įprasta praktika, o gal net ir pelningas verslas. Taip pat svarbu sąžiningai sau atsakyti, kas yra blogiau: laisvo žvėries medžioklė ar laukinio gyvūno perkėlimas į nelaisvę (galbūt mėsai auginti).

Pasiūlymas valstybės tarnautojams, jei jie iš tiesų suinteresuoti gerove:

• Neskubėkite skatinti etiškai abejotinas veiklas. Surenkite visuomenės diskusiją ir tik tada priimkite sprendimą.

Ar aptvarų statybos yra svarbiau už pagrindinį tikslą?

Lietuvoje jau seniai stebima tendencija, kai statybos ir greitas pinigų įsisavinimas netikėtai tampa įvairių projektų pagrindiniu tikslu, o tikrieji tikslai tarsi išnyksta. Ir visi, kas drįsta atsiminti tuos pradinius tikslus, tampa blogiukais, trukdančiais Lietuvos progresui. Ne išimtis ir su stumbrų apsauga.

Iki šiol skirti pinigai daugiausia išleisti statyti aptvarą Telšių rajone, kurio nauda stumbrų apaugai labai abejotina. Naujame projekte ir vėl statysime: aptvarus Dainavos girioje, stumbrų gaudyklę, atnaujinsime tvoras Pašilių stumbryne. Beliko tik pabaigti derinti projektus, gauti leidimus ir atrinkti vykdytojus. Tik va stumbrų sugavimas – keblus reikalas, ir visi abejoja, ar tikrai pavyks.

Iki šiol bandymai sugauti laisvėje gyvenančius stumbrus buvo nesėkmingi. Dėl to vietoj anksčiau bandyto migdymo dabar pasirinktos gaudyklės, nors jų naudingumu irgi abejojama. Iš diskusijų paaiškėjo, kad praėjusiame etape nebuvo skirta pakankamai lėšų stumbrų sugavimui, tad tuo užsiėmė tik du iki tol mažai tokios patirties turėję darbuotojai.

Labai gali būti, kad ir naujasis projektas pasibaigs tik dar vienu statiniu, realiai neprisidedančiu prie stumbrų apsaugos. Stumbrų apsaugos planą tikslins ir naująjį projektą koordinuos tie patys tarnautojai, kurie iki šiol dirbo neskaidriai, iškeltų tikslų nepasiekė, o dabar aktyviai stumia medžioklės idėją. Abejones dar labiau sustiprina puolamoji reakcija į pasiūlymą burti tarptautinę tokį darbą galinčią atlikti komandą. Akivaizdu, kad abejojama, ar pavyks perkelti stumbrus, tačiau statyti net labai norisi.

Pasiūlymai valstybės tarnautojams, jei jie iš tiesų nori perkelti stumbrus į naują vietą:

• Nepradėkite perkėlimo aptvarų statybos, kol nesate tikri, ar pavyks sugauti laisvuosius stumbrus.
• Įvertinkite užduočių sugauti ir perkelti laisvuosius stumbrus sudėtingumą – ieškokite partnerių iš patirtį turinčių kitų šalių ir aktyviai skatinkite juos dalyvauti konkurse.
• Kritiškai vertinkite partnerių, kurie neatlieka užsakomų paslaugų (neparengia padoraus Stumbro apsaugos plano, nesugeba pradėti perkėlimų, nors tai užduočiai laimėjo konkursą) kompetenciją ir galimybes ir nesamdykite tų, kurie neatliks darbo.

Ar tikrai daugumos nuomonė nesvarbi?

Mokslininkas Linas Balčiauskas pristatė tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti Vidurio Lietuvos gyventojų nuomonę apie stumbrus. Gaila, kad rezultatai neprieinami visiems – tikrai vertas dėmesio tyrimas. Smagu, kad vietiniai gyventojai nėra nusiteikę prieš stumbrus, mato gamtinio turizmo galimybes, o daugiau kaip pusė netgi nepritaria medžioklei. Tiesa, tik mažuma sutinka su stumbrais gyventi visai greta, o kiti norėtų, jog stumbrai būtų toliau nei už 5 kilometrų.

Lietuvos gyventojai iš „šešiolikto aukšto“ (t.y. miestiečiai) konferencijoje kažkodėl buvo išreikštinai niekinami ir jų nuomonė sprendimų priėmėjams kol kas nesvarbi. Čia turėtų suklusti du trečdaliai Lietuvos, o labiausiai visi, kurie neabejingi stumbrų likimui – saujelė žemdirbių gali spręsti, kiek Lietuva sutinka turėti stumbrų ir kokią kainą už tai mokėti. Saugomų teritorijų tarnybos direktorius iškėlė teisingą klausimą žemdirbiams: kokia žala jiems yra priimtina ir kiek jie sutiktų turėti stumbrų. Tačiau niekas net neplanuoja tokio klausimo klausti visos likusios daugumos, kuri yra ne mažiau atsakinga už Lietuvos aplinką ir ateitį.

Pasiūlymai valstybės tarnautojams, jei jie iš tiesų dirba visai Lietuvai, o ne kažkuriai vienai grupei:

• Į visuomenės nuomonės apklausas apie Lietuvos gamtos ateitį įtraukite visas grupes, o ne tik kaimiškų vietovių gyventojus ar tik žemdirbius.
• Vertinkite naudą ir žalą visoms grupėms. Skirkite laiko ir lėšų sprendimų viešinimui ir paaiškinimui.
• Neužmirškite, kad gamta ir sveika aplinka yra visų mūsų turtas ir interesas.

Pasiūlymai visiems, neabejingiems stumbrų likimui:

• Neleiskite, kad jūsų nuomonė būtų ignoruojama.
• Prisijunkite prie www.LietuvosStumbrai.com ir sekite naujienas.

Išgirstų minčių apibendrinimas keliais sakiniais

Permąsčius konferencijoje išgirstus pranešimus ir tarnautojų reakcijas, galima daryti išvadą, kad tikrieji stumbrų „apsaugos“ tikslai yra kuo greičiau pradėti stumbrų medžioklę, sudaryti sąlygas laisvuosius stumbrus atiduoti į privačius aptvarus mėsai bei įsisavinti pinigus statant kuo daugiau visokių statinių.

Pasak organizatorių, konferencija turėjo būti gana lokali ir jie nustebę, jog sulaukė tiek daug susidomėjusių. Tai tik rodo temos aktualumą ir kad visos suinteresuotos pusės nori skaidrumo ir aiškumo. Mums jau nusibodo rinkti informacijos trupinius, kurie kelia tik įtampą ir susiskaldymą.

Pritariame daugumos pasisakiusių nuomonei, kad turėtų būti daugiau investuojama į viešinimą ir dialogą. Nedrąsiai tikimės, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, neseniai perėmusi saugomas rūšis savo globon, rūpinsis stumbrų apsauga, o ne aptvarų statyba.

GAA „Baltijos vilkas“