Dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė – Vilkų Lietuva

Senesnėje litaratūroje rašoma, kad vietovardžių kartotekoje, esančioje Lietuvos mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute, yra užfiksuota apie pusantro tūkstančio vietovardžių, padarytų su žodžiu „vilkas“ (pvz., Vilko karčiama, Vilko piliakalnis, Vilko kapeliai, Vilko lovos, Vilko daržas). Skamba viliojančiai, ir kyla noras pamatyti visus Lietuvos „vilkus“ bei juos įamžinti. Pusantro tūkstančio – misija neįmanoma… bet, kiek dar yra likę – būtų įdomu. Tai tarsi medžioklė, tik kitokia, kai važiuoju į nepažįstamą tašką žemėlapyje, pro nematytas vietas, net nenumanydama kas ten laukia ir, apskritai, ar ką nors rasiu. Kaskart smalsumas skubina, ką ką ten pamatysiu.

Pirma kelionės diena ir, vualia, netikėtas atradimas – paminklas kunigaikščio Bėriui. Kelyje Alsėdžiai – Plateliai. Ten, kur kelią perkerta kitas kelias Plungė – Mažeikiai, žiedinėje sankryžoje… vilkai. Dar vežimas pastatytas. Be arklio. Nes arklį vilkai sudraskė… Šie vilkai primena tikrą atsitikimą, įvykusį apytiksliai prieš šimtą metų, kai Plungėje tebegyveno kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jis vykdavo su reikalais į Sankt Peterburgą. Artimiausia geležinkelio stotis – Mažeikiuose, nes Plungėje dar nebuvo. Vykdamas karieta, arklius keisdavo Sedoje ir Žemaičių Kalvarijoje. Netoli Kalvarijos prasidėdavo tankūs dideli miškai, per kuriuos vedė tik arklių kelias. Miške, ties Alkų kaimu, keturiais žirgais kinkytą karietą iš visų pusių ėmė pulti vilkų gauja. Kunigaikštis griebėsi šautuvo, tačiau alkana gauja šūvių neišsigando. Likus tik vienai kulkai, kunigaikštis liepęs skubiai iškinkyti kraštinį žirgą. Iškinkė jauną, protingą, eiklų Bėrį. Paleido jį vilkams. Su kitais trimis žirgais sveiki gyvi pasiekė Plungę. Dvaro žmonės labai apgailėjo šaunų ir visų mylimą Bėrį, atitekusį vilkams. Praėjus neilgam laikui, kažkas sužvengė už langų. Tai buvo Bėris! Šlapias nuo prakaito, kruvinas nuo žaizdų. Šokosi visi Bėriu pasirūpinti – šluostyti, šukuoti, girdyti, žaizdas plauti… Kitą dieną grafas pasiuntęs žmones pažiūrėti, kaip beatrodo grumtynių su vilkais vieta. Ant kelio gulėjo keturi negyvi vilkai. Dar du negyvi buvo vos įžengus į mišką. O dar du raičiojosi sunkiai sužeisti. Nežinia, kiek jų pabėgo. Bėris pasveiko, ir kalbos apie jo pergalingas kautynes su vilkais netilo ir netilo… Išgarsėjo ir pati įvykio vieta. Ją imta vadinti tiesiog Vilkais. Šviesaus atminimo mokytojos Eleonoros Ravickienės dėka, pasakojimai apie tai ne kartą užrašyti, todėl išliko. Anksčiau Vilkų kaimas vadinosi Alkais, buvo Alkų kaimas. Dalis kaimo ir dabar taip vadinasi. O šie vilkai žiedinėje sankryžoje buvo pastatyti įmonės „Telšių regiono keliai“ iniciatyva. Vilkų kompoziciją sukūrė netoliese gyvenantis menininkas Rimantas Laima.

Lietuvos žemėlapiuose galima rasti tris gyvenvietes turinčias pavadinimą Vilkai. Plungės rajone esantys Vilkai savo teritorijos ribos kelio ženklo neturi. Gyvenvietę, o tiksliau, atokiau nuo kelio esančias keletą sodybų, žymi tik autobusų stotelės ženklas su pavadinimu „Vilkai“.

Tiesiog pavažiavau toliau nuo sankryžos, kad galėčiau ramiai apsisukti… Ir opapa – koks netikėtas atradimas!!!

Apie Vilkų alkos kalną V. Vaitkevičius knygoje „Senovės Lietuvos šventvietės. Žemaitija“, 1998 (cituojamas Покровский Ф.B., 1899) rašė, kad senovės laikais lietuviai ant kalno aukodavo (degindavo) dievams aukas. Senovėje čia buvęs miestas. Apie 1920 m. ant kalno buvo pastatytas kryžius, tačiau šiuo metu ten jo nėra. Apie Vilkų alkakalnį yra rašiusi ir Eleonora Ravickienė.

Kalvos viršūnėje, įdubime tarp akmenų, palikta stiklinė raudona žvakidė.

Po Žemaitijos nacionalinį parką klajojant, galima surasti Vilkaičių geomorfologinį draustinį.

Ir vėl tik dėka autobusų stotelės ženklo galima sužinoti, kad čia kažkas gyvena ir kad vietovė turi pavadinimą Vilkaičiai (Plungės r.). Dar vieni Vilkaičiai yra Akmenės rajone, netoli Kruopių. Šiuose Vilkaičiuose likusi viena sodyba, tačiau labai didelė ir įspūdingai tvarkoma. Teritoriją prie įvažiavimo ženklina iškaba „Vilkaičiai“.

Oi oi, vos nepralėkiau! Ačiū savininkui, užrašiusiam savo adresą! Beje, Vilkos gatvė tęsiasi apie 11 km.

Upelė Vilka. Giliai miške, netoli šio upelio, yra sodyba, žemėlapiuose žymima pavadinimu Vilkos. Visai ten pat ir Vilkų miškas.

Prie tilto per Vilką likę dabar paslaptingai atrodančio statinio griuvėsiai.

       

Alytus taip pat turi savo vilką.

    

Ir Varėnos Vilkas.

 

Net dešimtyje vietų maps.lt rodo Vilkiškes. Čia vienos iš trijų Vilniaus rajone esančių Vilkiškių, per kurias teka ir upelis Vilkiškė.

Pagal pavadinimą ir vieta gatvės ženklui.

Šalčininkų rajone dvejos Vilkiškės.

Lietuvoje dveji Vilkonys. Šalčininkų rajone esančioje palyginti nemažoje gyvenvietėje tikrai tikėjausi bent kelio ženklą su pavadinimu rasti… Tvarkingas kaimukas, net gatvė išasfaltuota, tik pavadinimo nėra.

Prie Vilkiautinės upelio, netoli Vilkiautinio ežero surasi ir Vilkiautinio gyvenvietę.

   

Vilkaičio ežeras (Veisiejų regioninis parkas).

O čia pat ir ežeras Vilkinys, Vilkinio ir Vilkaičio gatvės, gyvenvietė Vilkininkai.

Vilkininkai viena iš tų „vilkinių“ gyvenviečių, kurių likęs tik pavadinimas žemėlapiuose ir kelios sodybos.

Lietuvoje būtų galima aplankyti dešimt Vilkupio upelių ir vieną gyvenvietę.

Va taip, tiesiog vidury miškų Vilkanastrų lenta.

Vilkanastrų dvaras, kuriame klasikinė elegancija persipina su šiuolaikiškumu, bei patogumu. Vilkų skulptūra dvaro kieme.

   

Internetinėje svetainėje rašoma: „Škotiško tipo „Vilkės” golfo klubo aikštynas užima 65 ha plotą, o žaidimo atstumas viršija 10 km – tai, ko gero, vienas sudėtingiausių golfo aikštynų ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Pagal architekto, švedo, Johan Benestam ir amerikiečių dizainėrio Robert Pedigo sumanymą, aikštyno projektas išlaiko natūralų Dzūkijos kraštovaizdį: viena aikštyno dalis yra apsupta pušyno, kita – atvira, o per vidurį teka Vilkės upelis, kurio vardu ir pavadintas aikštynas. Tuo tarpu, pats aikštynas ribojas su „Vilko“ ežero gamtos draustiniu. Ypatingi vaizdai suteiks papildomą malonumą tiek patyrusiems žaidėjams, tiek pradžiamoksliams. Golfo aikštynas „Vilkė“ – tai unikalus kompleksas visai šeimai, profesionalams ir naujokams.“ Va taip va!

Į „Vilkės“ golfo klubą veda Vilkės gatvė.

Vilkės upelis įtekantis į ežerą Vilkas.

Ženklai rodo, kad Vilko ežeras jau čia pat.

Paslaptingas Vilko ežeras. Panašu, kad ežerą lanko tik „vilkiniai“ žvejai. Manau, radau tai įrodančią brydę link vandens, o šiaip visi krantai slepiasi plačioje nendrių juostoje. Vilko ežeras beveik sutampa su Vilko botaninio draustinio ribomis.

Baidarių nuomos punktas.

Žemėlapis rodantis kelią link Vilko šaltinio. „Nuvažiavimas labai paprastas, bet pabaigoje paklaidžiosit“ – sakė žemėlapį nupiešęs žmogus. Taip ir buvo, iš viso vilko šaltinio buvo ieškota gal dvi valandas, bet… nerasta…

 

…ne tai kad nerasta… štai ant pušies kabo nuoroda, bet ji tikrai ne šaltinio kryptimi rodo. Sutikta moteris nupasakojo, kad šaltinis yra apie kilometrą į šoną ir link jo veda tik toks nežymus keliukas.

Šviežias šviežutėlis, naujas naujutėlis Vilkijos ženklas, atidengtas liepos 24 d. Paminklui akmenį padovanojo vietos ūkininkas, o užrašu papuošė netoliese gyvenantis menininkas.

Eržvilko miestelis savo herbe įamžino miestelio pavadinimo kilmės legendą, tačiau pačiame miestelyje jokių „vilkiškų“ pėdsakų aptikti nepavyko.

Vilkdaubis su viena sodyba…

Vilkyškiai istoriniuose šaltiniuose paminėti 1540 m. Jie pradėjo kurtis vietoje, kur nuo seno kryžiavosi keliai, vedę į Klaipėdą, Ragainę. Vilkyškiai anksčiau buvo vadinami karališkuoju kaimu, kadangi čia buvo svarbi kelių sankirta, kuriais važinėjo net karaliai. Rašoma, kad miestelio vardo kilmė nesusijusi nei su vilkais, nei su kiškiais. Iš tiesų kilmė siejama su upės pavadinimu Vilka (Vilkė) arba Vilkijos miesteliu. Teoriškai taip pat yra įmanoma, kad pirmieji Vilkyškių gyventojai buvo atkilę nuo Vilkijos gyvenvietės.

     

Vilkyškių miestelis paskelbtas urbanistikos paminklu, nes miestelyje išlikusi senoji urbanistinė struktūra (XVI – XVII a. gatvių tinklas, aikštės išplanavimas). Vilkyškių geomorfologinio draustinio steigimo tikslas – išsaugoti ir eksponuoti geomorfologiškai raiškų ir vertingą gūbrio kalvų kompleksą; būdingas miško biocenozes ir mėlyninių pušynų su paprastaisiais ąžuolais bendrijas, Vilkyškių, Opstainių piliakalnius ir šalia jų esančias senovines gyvenvietes, laidojimo vietas; gamtos paminklą – Raganų eglę; į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų augavietes; į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų drugių buveines.

   

Ir dar vienas upelis Vilka su šalia esančia Pavilkės gyvenviete ir Vilkės gatve.

    

Radiniai Vilkų Kampo kapinyne byloja, kad kaimo teritorijoje gyventa jau IV amžiuje. Vietiniai žmonės pasakoja, kad iš senovės laikų Vilkų Kampe stovėjo aukuras – 4 metrų skersmens akmuo. Tačiau tą akmenį sudaužė ir į statinių pamatus sudėjo. Po juo rado žalvarinių apyrankių. Kaimui sugalvoti pavadinimą galėjo padėti medžiotojai. Pasak vietinių, į miškingą kampą ties Ašvos ir Švėkšnalės sankirta medžiotojai su varovais sugindavo žvėris, kurie pakilusio upių vandens neįveikdavę – ten užspeistus, daugiausia vilkus, ir medžiodavo. Gyvenvietės pavadinimui įamžinti pasirinktas lauko akmuo, stovėjęs šalia kelio, o 2012 m. švėkšniškis menininkas Vytautas Bliūdžius ant akmens apgyvendino porelę vilkų, kurie bylos apie praeitį ir čia gyvenančiųjų šaknis.

Ne viską, oi ne viską suspėjau savo akimis pamatyti. Neaplankiau Vilkų kampo muziejaus ir Vilkų kampo alkos kalno, ir Vilkėnų dvaras liko nerastas.

                      

Bet Vilkėnų vandens malūną suradau. Malūnas yra Vilkėno dvaro sodybos komplekso dalis. Šalia tyvuliuoja Vilkėnų tvenkinys.

      

Malūno ir dvaro adresas Vilkėno I gyvenvietė.

Vilkmedžiai liko visai netoli, bet neaplankyti.

Tačiau negalėjau neaplankyti „Sotaus vilko“. Ir visai ne pietų metas, o čia pavalgyti norinčių tikrai buvo.

 

Jaukioje kavinės lauko terasoje kekes svarino vynuogės.

O štai ir mano pietų-vakarienės lėkštė iš „Sotaus vilko“ kavinės O kaip skanu buvo!!! O jau privalgiau! Nes čia ne šiaip dubenėlis sriubos, o visas „bliūdas“ ir su dideliu karkos gabalu O jau kastinio skanumas, tai net prisiminus seilės varva Tik nepritempkit šių sakinių prie reklamos, tiesiog dalinuosi visais savo kelionės įspūdžiais

Rašytiniuose šaltiniuose Vilkyčių kaimas pirmą kartą paminėtas 1540. Tačiau Vilkyčių kapinyne (vadinamas Ruskalva), kurį 1892- 1893 m. tyrinėjo Karaliaučiaus archeologas Adalbertas Becenbergeris, 1904 m. – E. Hollackas, rastos įkapės priklauso II–XIII a. 1865 m. Vilkyčiuose rastas II a. Romos monetų lobis (apie 90 monetų).

Vilkyčių miestelyje yra ir Vilkyčių gatvė.

Jau važiuodama į Vilkyčius žinojau, kad ten rasiu ir dar daugiau „vilkų“. Labai norėjau savo akimis išvysti ir paliesti Dauskalio darbą skirtą Vilkyčiams. Ne tik pamačiau, bet, manau, kad ir pajaučiau! Būtinai pažiūrėkit filmuką apie šio kūrinio gimimą! Tada matysit ne tik gražų menininko darbo rezultatą, bet ir pajausit šių vilkyčių dvasią http://www.vilkyciubendruomene.lt/galerija-2/vilkyciu-gimimas/

Ir… mano ištikimas kelionės palydovas

Keliavo, fotografavo, aprašė ir pasidalino – dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė.