Straipsniai
Pėdsekystės dienoraštis: Baltvydžių giria (Pirma dalis)
Kalvoti debesys iš lėto plaukia šviesiai melsvu dangumi. Kas… ir kur… juos veja? Atrodo, kad rudenį šie debesys leidžiasi žemyn. O jei esi kantrus, gali išgirsti, kaip jie užkliūdami už vos besilaikančių lapų juda žeme, po savęs palikdami rausvai gelsvai žalsvą kilimą. Juo ateis ramuma, apmąstymas ir nauja gyvastis… Mintis galima pasėti! Daugelį minčių esame linkę slėpti. – Neduok Dieve, kas nors išgirs ką ir kur esi pasėjęs. Išpeiks, sutryps… Bet jei apie tai papasakoji artimam sielos būvyje žmogui: jis pagirs, pasidomės, pasaugos… Tad kviečiu panirti į tą minties augalų sodą, kurį pasėjau, o pėdsekiai užaugino…
Pirmoji kelionės diena (2016-10-01):
Šiandien prasidėjo spalis. Tą rytą net nepagalvojom, kad jau pasibaigė rugsėjis. Atsikėlėm, atsigėrėm arbatos ir ėmėme ruožtis kelionei. Nors tai ruošimusi gal net nepavadinsi. Viskas buvo susidėta, tereikėjo sunešti į automobilį. Ryto saulė dar tik tik pradeda vaikyti tamsumas. Kelionė į Lenkijos gilumą nėra labai tolima, bet apie 5 valandas užtruks. Vykstame į Belovežo girią. Ši giria turi tokius gražius vardus: Baltvydžio, Baltvydžių giria. Galbūt šioje girioje daug baltai apsirengusių vydžių (žmonių gebančių daugiau matyti ir pajausti) būta. Juk Vydūnas (Vilhelmas Storostas) ne šiaip sau tokį slapyvardį pasirinko. Jis po savęs paliko daug tekstų, kurie kelia žmogaus sąmonigumą, gebėjimą vydėti.
Vykstame pasidalinę į dvi grupes. Vieni vyksta iš Vilniaus, o kiti iš Kauno. Sutarėme apie 13:00 susitikti šalia Baltvydžių girios esančio Hainuvkos (Hajnówka) miestelio. Daliai mūsų šiokių tokių nesklandumų iškilo Balstogėje (Białystok). Nebuvome atsinaujinę GPS duomenų, o ten kaip tik įrengti nauji apvažiavimai. Tad teko ilgėliau pasisukinėti. Bet jei neturi GPS arba pabodo klaidžioti jo vedamam, tai paprasčiausiai žiūrėk į nukreipiamuosius ženklus. Laikykis 19 kelio, Liublino krypties, ir taip bevažiuojant atsiras ženklai į Hainuvkos miestą. O grįžtant laikykis to paties 19 kelio tik jau Kužnica krypties…
Lenkijoje vidurdienis. Apie 13:30 Lietuvos laiku sveikinamės prie „boružių“ parduotuvės. Draugiškai vaišinamės vieni kitų siūlomais gardėsiais. Šios dienos tikslas pavaikščioti Tomaszowa ir Žubrowa keliukais. Jie esti 273 – 276, 304 – 307 kvartaluose. Jeigu planuojate vykti, tai turėkit omeny, kad tik nedidele dalimi keliukų yra galimas automobilių eismas. Su tuo susidūrėme, kuomet mėginome šiuos kvartalus pasiekti „Droga Hajnówka„ keliu. Teko suktis atgal ir vykti pro Zwierzyniec link Budy (Budų) kaimo. Lietuvoje taip pat yra kaimų, kurie su būdos vardu siejasi (Griškabūdis, Zypliabūdis, Varnabūdė, Valakbūdis, Skarbūdis, Būda, …). Tokiose vietose, galimai kirtėjai ar žmonės dirbantys su medžiu įsikurdavo (susiręsdavo „būdą“ – laikiną būstą). Ir taip gimdavo kaimas.
Sustojame šalia Budų (Budy) kaimo. Automobilius išrikiuojame šalikelėje. Iki tos vietos, kur planavome pradėti žygį dar reiks apie kilometrą nupėdinti. Keliukas asfaltuotas, bet tiek vienoje, tiek kitoje jo pusėje galima grožėtis parką primenančiu mišku. Gausu liepų. Jų gelstantys lapai suteikia miškui šviesos, šilumos. O eglių, juodalksnių, ąžuolų siena saugo, kad jos nesibaimindamos vėjų galėtų džiuginti praeivių akis. Štai Liutovnios (Łutownia) upė. Tą dieną jos krantus šienavo traktorius. Turbūt tam, kad pavasarį tam tikroms paukščių rūšims būtų galimybė įsikurti. Trumpai stabtelnam, stebime bebro užtvankėlę, kuri nors šiek tiek pristabdo vandenis. Už šios upės sukame į kairę ir įžengėme į mišką, kuriame ąžuolai galiūnai, ilgakamienies pušys. Miške sausa, jaučiasi, kad lietaus trūksta. Eidami keliuku atrandame stumbrų pėdsakus, jų „iškeptus pyragus“, vilkų veiklos žymes. Paėjėję atrandame stumbrų maudyklę. Ji ištrypta kelių dienų senumo pėdsakais. Čia lankytasi ne tik stubrų bet ir elnių, lapės, kiaunės. Sutūpiam atokvėpiui…
Žingsnis po žingsnio prieiname kitą lieptą. Kelio atkarpa matyt buvo dažnai naudojama, nes vietomis išbetonuota. Šalia šios vietos pastebim nulaužtą ir apgraužtą juodalksnį. Atidžiau patyrinėjus paaiškėjo, kad tai stumdro darbas. Turbūt vestuvių įkarštyje norėjosi su kuo nors pasigalinėti, tad po akimis pasimaišęs medelis buvo įveiktas ir jam teko žemai nusilenkus sulaukti žiemos… Kuomet lankaisi gamtos ritmu besisukančiame miške, pamatai, kad jame nėra ryškaus skirtumo tarp mirties ir gyvasties. Bedžiūstantis medis dar stovėdamas apauga samanėlėmis, o kuomet nuvirsta – jau turi nuostabius rūbus ir savo būsena dar labiau papuošia mišką. O kuomet pamatai plynai išpjautą, nuniokotą žmogaus rankų mišką, apima jausmas lyg šį mišką būtų ne tik kad nuogai išrengę, bet ir „odą“ nulupę. Ir ta žaisda gis ilgai…
Tolumoje pamatome įspūdingo dydžio, tiesut tiesutėlius, gilėmis pasidabinusius ąžuolus. Vienas iš jų su didžiule kiauryme, kurioje puikų guolį galėtų įsirengti net lūšis. Šiuo metu apie 16:00. Susėdame kelių kryžkelėje. Kramsnojame sausučius ir galvojame, kur nakvosime…
Beidami atgalios atrandame ąžuolą, kurį apkabinti reikia trijų žmonių. Sustojame šalia jo. Sutartinai keliems iš mūsų kilo noras sudainuoti, sugiedoti šiam ąžuolui ir kartu visam miškui. Tai būtų lyg padėka, kad taip svetingai mus priėmė, nepaklaidino… Eidami link automobilių matėme stumbrų šėryklas, kurios iš tiesų įspūdingos.
Į nakvynės vietą, kuri buvo 243 – 272 kvartalų sandūroje, atvykome apie 20:00. Sutemę, kojos apsunkę. Kūnas nori poilsio, o minčių dar tiek daug. Reikia nurimti. Sugulame ant kilimėlių, vėjas vos vos šiurena medžių viršūnes, danguje žybčioja žvaigždės, pasigirsta žalvarinio dubenėlio skimbčiojimai ir grupė susilieja su ramuma dvelkiančiu mišku.
Nuoširdžiai ačiū dalyvavusiems, ketinusiems, bet nagalėjusiems. Visi jūs nuostabūs.
Laukite antros dienos aprašymo ir nuotraukų.
Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“
Giedrės Aleksandravičiūtės, Valdo Vasiliausko ir Tomo Selicko nuotraukos: