
Straipsniai
Pėdsekystės dienoraštis – Vilkas

Ruduo – gausos ir apmąstymų laikas
Šiūruoja, linguoja vėjas medžius. Lapas po lapo mus vis artina prie pasakiško gamtos virsmo… Kiekvienas lapas atitrūkęs ir plėvesuojantis ore – mums lyg priminimas jog praeitis dabartis ir ateitis susiliejo į vieną Vėlinių, Ilgių ir sekančiais vardais vadinamą tarpsnį. Ši šventė paliečia kiekvieną iš mūsų ir daugelio kalbose iškyla žodis “siela”. Pasak senolių išminties: vilkas – sielų vedlys (juk tik savo vidum, esme stipresnis gali vesti kitus).
Mes kaip tauta dar nešiojam atjautą, pajautą medžiams, žolei, orui, vėjui, gyvūnams… Tačiau ryšys su medžiais ypatingas. Medis turi šakinis – o mes per šį žodį išsakom ryšį su praeitim. Medis turi lapus, kurių šlapmėjimas laimina, o mes turim žodį labas, kuriuo sutiktą artimą labinam, gero linkim. Medis turi šerdį – o mes širdį. Tiek medžiams, tiek tautiečiams gimtoji žemė, ryšys su ja – esmių esmė. Oi, ne šiap sau laisvumą judėti atgavę, tautiečiai žuvusius tremty, kad ir kaulelias į namus vežėsi. Taigi, grįžkime prie žodžio “siela”. Atkreipkite dėmesį, jog turime žodį “sielis”, “sielė” – upe plukdomas medžio rąstas. Taigi, jei upė teka, tai sielis – siela (kirtis pirmame skiemenyje). Esam ilgaamžė tauta, tad žodžiai savyje talpina pasaulio suvokimą. Iš to sekantis pasakymas su palyginimu, lengvesniam susigaudymui: kaip upės tekėjimas, taip sielių siela. Iš čia galbūt sektų žmogaus, kuris mirė – virsmas, tekėjimas arba kitaip sakant – siela(kirtis ant a). Ir jokios čia mistikos, tik virsmo, tarpsnio įvardinimas.
Akivaizdus dalykas, jog tautos, kurios gyvena akimis matomą gyvenimą, o ne žodžių sukuriamą sapną – išlaikė pagarbą gamtai, gyvasčiai. Kuri mums tampa išminties šaltiniu, ryšiu į šviesumą, taurumą, atjautą, išmintį. Tokiose tautose vilkas vadinamas sielų (į kitą gyvasties virsmą judančiųjų) vedliu. Juk laimė, jei tame virsme turi vedlį, kuris tave įves į vandenis, kurie suteiks jėgų naujiems vyksmams. V. Krėvė savo apsakymuose skerdžiaus žodžiais apsakė, jog gyvuliams, gyvūnams “ant kaktos parašyta”, jog juos vilkas išsives. Ir žmonės anksčiau su išmintim į tai žvelgdavo, gamtos dėsnius suvokdami, jog auka vilkui ar kitam plėšrūnui, geba praturtinti tave, atitolinti didesnius nuostolius. Kaip giedram danguj atsiranda tamsus debesis, taip žmonių tarpe atsiranda aptemimų ir kvailų elgesio apraiškų. Ir kas balta – paverčiama juodu. Ir šiuo atveju vilko, kaip šviesumos, tvarumo palaikytojo vaidmuo išverčiamas į priešingą pusę. Galbūt vilkų žudymas – tai pasamoninis priešinimasis gyvenimo virsmams, tobulėjimui, pasidavimas išgalvotoms baimėms. Ir argumentai, jog santykis su šiais žvėrimis, kaip nuo senų senovęs turi tapti grindžiamas gamtos dėsnių suvokimu, atmetami kaip išsigalvojimai. Reiktų priminti, jog vilkas tik pasiuntinys, tai kas turi įvykti – įvyks. Kuomet virsmas gyvenime ateis, liksi be savo “vedlio”, nes jam įsūdei kulką ir pasikabinai jo kailį. Gaila vilko, gaila paklydusio žmogaus…
Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“