Pėdsekystės dienoraštis: vasario rytmetis

Žaižaruojančius vandens blyksnius dar kausto ledas. Ryto šalčiai nubalindami papelkius tarytum  kabina paskutinius žiemos baltinius, ruošdami vietą gyvybės dygsmui. Panašiai ir mes, tuos sutvėrimus, kurie nebenaudojami pagal paskirtį pakabiname: žiūrėk, vieni vežimo ratus iškabina, antri pasagas, treti žvėrių kailius, iškamšas… Siekiamybė tapti tokiam, jog didesnį žavesį keltų ne nykumas, o gyvasties judesys – iššūkis daugeliui. Kaip gera stebėti paukščių šurmulį, besidarbuojantį žmogų, šlamantį medį…
Jei atitoltume nuo dalykų, kurie mus atstumia nuo mūsų pačių esaties, pamatytume kokie kerintys dalykai šiuo metu vyksta gamtoje. Prasideda žvaigždžių nuklotos naktys, ima balsus skleisti pelėdos, o dar nuostabiau – vilkų vestuviniai pasivaikščiojimai. Ir taip – tvirtai suręstas vilko kūnas juda švylių kupstais nuklotu kilimu ir – jis ne vienas. Šalia jo smulkesnis, matyt, jo draugė. Jie dviese laisvai, kvėpdami gaivų rytmečio orą, keliauja. Kuomet stebi vilkus iš arti, negali atsistebėti jų duotybei paruoštu kūnu… Lai šie žvėrys gyvuoja, atėjęs žmogus ieškoti atsakymų, lai pajaučia bendrystę su visa tvarinyja ir bendrauja su ja imdamas gerbti gyvastį.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“