Lagas, kartenė, plynas kirtimas ir pavasarinė kimbara

Teksto pavadinimas skamba kaip koks rebusas, kai žodžių grandinėje reikia išbraukti vieną logiškai netinkamą. Galima būtų ginčytis, ar tai būtų lagas ar plynas. Aš pasirinkčiau plynas. Ir kaip būtų gera, jei sudėtinga situacija dėl masinių miškų kirtimų taip greitai išsispręstų gamtos naudai, nes miškovežiai nieko nelaukia, bent jau Labanoro girioje šį pavasarį jie šėlsta kaip niekad, išveždami Lietuvos medžius. Visgi teksto pavadinimas šį kartą ne apie rebusus, o apie beveik keturių valandų žygį Labanoro girioje, į kurį praėjusį savaitgalį leidosi GAA „Baltijos vilko“ nariai, vedini paties Andriaus Gaidamavičiaus, dar Labanoro vilku vadinamo.

Lagas. Žygis prasidėjo aplankant vieną iš Labanoro girios pelkių. Liaudyje įprasta pelkę laikyti atgrasia vieta, juk čia gali įklimpti, čia ir velniai gyvena… Kaip juokaudamas pasakojo Andrius, valstybei negaila saugoti pelkes, ne viena jų Labanoro girioje įtraukta į rezervatus. Juk vartojimui jos mažiau naudingos nei kad šiais laikais mediena, bet štai pačiai gamtai jos be galo vertingos dėl palaikymo ir reguliavimo funkcijų. Pelkėje tarsi šeimininkė vaikščiojo gracingoji gervė, pašnibždomis ją pasveikinome, nes dabar joms perėjimo metas. Gervė, kaip ir daugybė kitų gyvūnų, augalų ir kitų gamtos tvarinių rūšių (daugiau nei 200 iš 700 rūšių), buvo išimta iš Raudonosios knygos 2018 m. Kai pagalvoji, tai ir kirtimus, pavyzdžiui, Labanoro girioje daug lengviau daryti, kai mažiau aplinkui saugomų rūšių. Tokia liūdna gaida suskambėdavo viso žygio metu mūsų kalbose ar tiesiog mintyse. Kiek dar vartojimas, naudos siekimas gamtai nepalankiomis sąlygomis pareikalaus, ar gebėsime sustoti, apsaugoti, grįžti į balansą ar taip ir risimės į besaikio gamtos vartojimo pusę, kol beliks rezervatai… Bet, žiūrėk, toji gaida prityla, kai vėl pasineriam į gamtą, į tai, ką sutinkam, ką išgirstam ar išvystam, ir jau tiesiog mus apninka dabarties išgyvenimo momentas, toji skambioji frazė – čia ir dabar. Štai analizavom mažojo kirpiko hieroglifus, paliktus pušų kamienuose. Andrius padėjo iššifruoti, kokiu būdu jie tuos hieroglifus sukuria ir kad iš visų kinivarpų rūšių tik šioji pušų kamienuose išraizgo tokius raštus, primenančius gulsčius figūrinius skliaustus. Mes ėjom toliau ir Andrius pasakojo apie beržą kaip absoliučiai vaistinį medį, bei apie arktinius reliktus – durpinį bereinį ir beržą keružį, per stebuklą išlikusius mūsų pelkėse nuo tų laikų, kai iš Lietuvos pasitraukus ledynui dar porą tūkstančių metų mūsų krašte vyravo pelkėtas tundros kraštovaizdis. Sustojome prie meletos snapu prakirsto medžio, jos taip ir visą medį sugeba nuversti. Išties, įspūdinga, ką šis paukštis geba su snapu nuveikti, ką žmogus tik su pjūklu. O štai, pasirodo, žemaičiai plepius vadina meletomis. Ir, kai pagalvoji, nieko keisto, nes meletos liežuvio ilgis yra maždaug 20 cm! Mūsų žygis ilgiausiu taku išvingiavo po Labanorą, tiek visko pamatyta, išgirsta, gamta sugeba išnešti į nekasdienius patyrimus, atgaivinančius, vėl ir vėl į ramybę grąžinančius. Galiausiai priėjom lagą. Tai kas gi tas lagas? Tai pelkės pakraštys, ir, jei tai aukštapelkė, čia būna šlapiausia, nes pakraščiai pelkės būna žemiau. O tojoj lago vietoj klykuolę pamatėm plaukiojant, tyliai priartėjom ir ji klyku-klyku sparnais nuplasnojo. Ir čia jau – onomatopėja (žodis, savo skambėjimu pamėgdžiojantis gamtos garsus). Tai taip mūsų žodyną ir išprusimą gamta augino, o mes leidomės toliau iš pelkės į mišką.

Kartenė. Žygis tęsėsi ypatingoje Labanoro girios vietoje – miške tarp Januliškio kaimo ir Girutiškio rezervato. Šis miškas, galima sakyti, buvo toks pat kaip ir kiti Labanoro girios miškai, bet pastaraisiais metais, kai prasidėjo masiniai plyni kirtimai Labanoro girioje, jis įgijo sėkmės statusą – liko išsaugotas, nors kaip ir daugelis kitų plotų buvo numatytas plynam kirtimui. Dėl šio miško, kurį apylinkėse Skaisgiriu vadina, išsaugojimo pastangas dėjo mūsų žygio vedlys Andrius Gaidamavičius ir jam pavyko išprašyti urėdijos, kad šitas miškas nebūtų kertamas. Visgi, Skaisgirio likimas dar nėra iki galo aiškus, nes jis valstybinis ir nėra teisiškai apsaugotas nuo išnykimo, bet Andrius svajoja, kad jam pavyks šį Januliškio girininkijos miško 51-ajį kvartalą įtraukti į Girutiškio rezervatą. Miniu išnykimą, nes po plyno kirtimo atsodinti miškai vargu bau, ar primins mišką tokį, kokį esame įpratę mišku laikyti. O dabar vaikščiojome šiame Skaisgirio miške, tokiame grynuoliame, kokį jį gamta sukūrė ir patyrėme tikras miško maudynes. Pats miškas mus maudė (nepaisant to, kad ir lietus lijo), kviesdamas mus paragauti, pauostyti, paliesti, pralįsti, peršokti, sušlapti, įklimpti… O ragavom tokių miško gėrybių, lyg po daržą būtume vaikščioję: miško ridikėlį – karčiosios kartenės lapelius ir miško šparagą – viksvameldį, jo baltąją dalį. Taip ir vaikščojom, kalbėjom, juokėmės, klampojom po mišką, kuris tik dėl vieno žmogaus pastangos gyvas išliko, ir štai su džiaugsmu patyrėm kartenės skonį ir Skaisgirio maudynes.

Plynas kirtimas. Išėję iš tojo miško, papuolėm tarsi į šaltą dušą – plyną kirtimą. Gal ir nebūtų, ko čia purtytis, nes plyni kirtimai esti jau seniai, tačiau dar niekada jie nebuvo tokie masiniai. Andrius per vieną dieną suskaičiuoja bemaž 100 miškovežių, pravažiuojančių pro jo namus Januliškyje. Kaip jis sako, plynas kirtimas yra mažesnis blogis, jei nedidelį plotą iškirstų ir paliktų pačiai gamtai atsistatyti, tai natūralus miškas pats po kiek laiko užželtų, gamta pati kuo geriausiai išsilaižytų žaizdas. Tačiau, iškirtus plynai, vykdomi miškų atsodinimai, tvarkingomis eilėmis sodinant tik dvi rūšis – eglę ir pušį, ir tokiu būdu, kaip toliau pasakojo Andrius, atsiranda daržas, monokultūra vietoj natūralaus miško ploto. Sužinojom, kad labai nyksta drebulės, jų belikę tiek, kiek ąžuolų.  Kiek mes norim turėti miškų, kuriuose tiesiog maudytis gali toje įvairovėje, kai tave supa patys įvairiausi gamtos tvariniai, ir kiek norime turėti tokių miškų, kuriuos lyg bulves pavasarį žmogus pasodina, kad po kiek laiko kuo patogiau vėl galėtų derlių nuimti? Sukosi mūsų mintys apie tai viso žygio metu, ką kiekvienas galime nuveikti, o ar valdžia pateiktų atsakymus į šį klausimą, skaičius ir esamos situacijos vertinimą. Ar valdžia mato, kad nyksta didieji mūsų gamtos turtai – miškai? Apie masinius kirtimus galima ne vieną atskirą straipsnį parašyti… Visgi ir šioje temoje yra optimizmo bei vilties, nes Lietuvoje buriasi daugybė miškų išsaugojimu besirūpinančių žmonių (Gyvo žalio, Labanoro klubas ir t.t.) ne tik išsakyti savo poziciją, bet ir imtis veiksmų dėl masinių kirtimų, kurie vyksta net ir saugomose teritorijose.

Pavasarinė kimbara. Paskutinė mūsų žygio stotelė buvo Januliškio pamiškėje prie pavasarinių kimbarų. Neskaičiuojant Andriaus, dar vienuolika mūsų žygio dalyvių pirmąkart jas išvydo ir susipažino. Tai labai retas, žalsvai geltonus žiedelius turintis augalas, regis, niekuo neišsiskiria, paprastos išvaizdos, bet jis nykstantis ir negausias populiacijas turintis. Deja, pavasarinė kimbara jau nebe Raudonojoje knygoje, išimta 2018 m. Valstybė pareigos ją saugoti nebeturi, todėl dabar belieka kiekvieno žmogaus asmeninė pareiga išlaikyti pagarbų santykį su gamta, siekiant sugyventi su visais jos tvariniais, įskaitant ir pavasarinę kimbarą. Tačiau tik tie, kurie pažįsta pavasarinę kimbarą, gali ypatingai ją saugoti, netyčia jos nesutrypti, dar ir kam nors kitam ją parodyti, papasakoti… Taip pat ir su miškais, ir su vilkais. Kai nėra ryšio, neišeina ir deramai saugoti, to vertybe laikyti ir perduoti. Šis žygis gerai iliustravo GAA „Baltijos vilkas“ vertybinį pagrindą, išgrynino mūsų šių metų uždavinius. Kažkada gamta buvo tiesiog visų namai, dabar intensyviai stengiamasi, kad ji paklustų žmogui, todėl visi turim mokytis saiko ir pagarbaus sugyvenimo su ja, jei norime, kad mus suptų gamtos gausa, galybė ir globa.

Autorė: “Baltijos vilkas” narė Minara Matulionytė-Nekrasovienė