Pėdsekystės dienoraštis: Sėlių žemėse (antra dalis)

Bradesių ąžuolo paunksmėje atsiremiam vienas į kitą, kad šią akimirką kitam parodyti galėtumėm… Grįžę prie automobilių atsilabiname su kai kurias bendražygiais. O su nusprendusiais dalyvauti tolimesniame vakarojime, vykstame į sėlių krašto pakraštį, kur Dysnykščio vardu pavadintas ežeras tyvuliuoja, kur netoliese esančiuose Dvarykščių pilkapiuos senieji šio krašto gyventojai ilsisi. Apie 18:00 pradėjome gūžėti į šilumos ir laukimo kupinus namus. Palengva kabiname striukes, kol galiausiai, jų tiek sukibo, kad kitiems prireikė išradingumo sąvają esamų tarpe priglausti. Šį vakarą mūsų laukia dainos, žvakių liejimas, naktinis pasivaikščiojimas tikintis išgirsti vilkūūūū balsus.

Dienos metu daugel keliukų išvaikščiojom, daugel kalnelių išlaipiojom, tad vaišės, kurių tokia gausybė ir įvairovė, sukaustė mūsų dėmesį, o žygio akimirkos kuriam laikui nutolo. Rankos tiesiog tiesiasi prie gardumynų, mintys ramumos kupinos lyg sustingo, o susirinkusių balsai maloniai skimbčiojo kambariuos. Žavu, kuomet, tiek nuostabių žmonių susirenka pavakaroti… Vakaras apniūkęs, ramut ramutėlis. Pradedame ruoštis žvakių liejimui. Išsilydome vašką, rišame medvilnines virveles, kurios virs žvakių knatais. Virtuvėje pakvimpa vašku… Norintys stebėti ir tapti dalyviais tokio nuostabaus vyksmo, ieškosi vietėles. Netrukus žmogaus rankų palytėtas puodelis semia vašką. Sraunuma bėgantis vaškas kapsi atgalios, tačiau vis didesnę gyvastį suteikdamas žvakelėms. O kokios malonios dainos suskambo. Panirome į kvapų, garsų, vidinės ramumos jūrą. Iš virtuvės sklindančius garsus papildė kambaryje suskambusios kanklės…

Nejučiomis atėjo laikas vakariniam pasivaikščiojimui. Šį vakarą eisime aštuoniese, o likusieji nusprendė likti šilumoje. Užsidegame žibalines lempas, pėdiname apledėjusiais miško keliukais. Kartkartėmis sustodami stengemės išgirsti pelėdos ūbavimus, lapių kiauksėjimus. Tačiau šį vakarą tvyro neįprasta rumuma. Įžengiame į mišką. Susiradę sau mielą medį prie jo prisiglaudžiame ir panyrame į tylą. Klausomės, kas vyksta mumyse ir miške. Garsus lojimas atgaivimo sustingusius kūnus. Šį kartą – tai stirtino, kuris greičiausiai pajuto mūsų buvimą, nerimastingas balsas. Sutariame pamėginti sustaugti vilkų balsais. Kaukimas pasklido tolumoje… Tačiau tą vakarą vilkų atsako balsu neteko išgirsti. Lėtai žingsniuodami miško takais, net šuns lojimo negirdėjom. Kažin kodėl taip? Kur jie? Negi jie negirdi mūsų žingsnių..? Šalia miško keliuko auga miško avietės (gervuogės), kurių arbata kuo puikiausiai gelbėja nuo peršalimo. Pasirinkę jų stumbų artėjame prie namų. Kad ir kaip maloniai šviečia žibalinės lempos šviesa, tačiau laikas jas užgesinti. Namuose ramuma, žvakelės išlietos, likę namuos jau poilsio sugulę… Verdame gervuogių stumbų arbatą. 10 min ir arbata puodeliuose. Besišnekučiuodami nejučiomis pasklindame po kambarius…

Rytas nuostabiai žiemiškas. Ore tvyranti drėgmė pavirto švytinčiu šerkšnu… Apie 9:00 pradedame ražytis. Vakarykštį vaško kvapą isklaido mamos kepamų bulvinių blynų kvapas. Traškūs blynų krašteliai panirę į grietinę tirpte tirpsta nubudusių pėdsekių lėkštėse. Labinamės, keliam giliau įmigusius, ruošiamės įdomiam pasivaikščiojimui po šalia esantį Mūno ežerą.

Ežero ledas storas, vietomis padengtas sniegu. Susirinkusių žvejų teigimu storis siekiąs apie 30 cm. Eidami matome prabėgusių briedžių, stirnų pėdsakus, trūkusio ledo žymes. Kaip būt smagu išgirsti pokšinčio ledo garsus, kurie lyg griausmas skamba, budina pavasario laukiančius. Per pusvalandį ėjimo jokio panašaus garso neteko girdėti. Užlipame ant kalvos. Eidami ja, stebime ištekančius ežero vandenis, kurie tolėliau su Dysnos upele susijungia. Miško keliukai raityti, sniege pabirę briedžių, stirnų, šernų, kiškių pėdsakai. Įdomumo dėliai sustojame prie kiškių apgraužtos drebulės. Mokomės atskirti kiškio graužimą nuo strinos krimstelėjimų.

Prieiname įdomią vietą, kurioje gyvenusių žmonių trobesiai beišnykstą. Šalia jų aptinkame vilko pėdsakus. Įdomu stebėti, kaip stropiai įminamas pėdsakus palikusio žvėries elgesys. Dysnos vandenys traukia arčiau savęs. Sustojame ant tiltelio pasigrožėti josios tėkme…

Briedžiai šias vietas mėgsta. Tam tikru laiku jie susirenka ganėtinai dideliais būriais. Pasklinda miško kirtavietėse, pūšimis beuželenčioje pievoje, stengdamiesi pasisotinti. Tikėtina, kad galimai kur nors guli numestas jo ragas. Paskatinti pėdsekiai pasklinda tarp pušelių. Nuostabus džiugenys matyti vieno iš jų rankose dailų briedžioko ragą… Ech, dosnūs šie miškai. Bet kaip ir daugel mūsų krašto vietų, gausėjantys plyni kirtimai, lyg gilėjanti žaizda, vis labiau sunkina tvarią gamtos gyvastį tokia dosnia išlikti…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“