Pėdsekystės dienoraštis: Sėlių žemėse (pirma dalis)

Sėlių žemių vidury sruvena, tyvuliuoja vandenys, menantys gilią senovę, kuomet gyventam krašte įprasmintas žodis primindavo mums mumyse esančias didžias vertybes. Kaip antai, buvę laikai, kuomet Sėlių ir kitų gamtos jausmu gyvenančių žmonių netrikdė kovos. Žmonių atminty iki šių dienų tebegyvena nuostabaus būdo, drąsios širdies, vidinės tvirtybės ir kūnu stiprybe pasižymėjęs sėlis – Zalvio vardą turėjęs… Anais laikais į taikų sėlių kraštą kartas nuo karto atsklisdavo perspėjimai apie priešą, kuris gražius žodžius apie gerumą skelbdamas, krauju ir prievarta sau kelią skynėsi. Žmonės žinojo, kad gali išaušti ta diena, kuomet reiks susiremti, bet kas galėjo pagalvoti, kad ta diena taip netikėtai išauš. Tą kartą Zalvys vaikštinėjo su savo dukrele Zalvele. Mokė ją pažinti gamtą, gerbti, grožėtis ja. Bet jų mintis pertraukė priešiški garsai. Suprato Zelvys, kas vyksta. Liepė Zalvelei skubėti, neatsisukus bėgti pas savuosiu, perspėti apie artėjantį pavojų, o jis stosiąs į kovą ir bandysiąs priešą sulaikyti. Sugniaužusi pievos gėlių puokštelę, Zalvelė pasileido tekina per mišką. Zalvys stojo į kovą, bet ir koks stiprus bebūtų, pristigo jėgų sulaikyti šitokį kiekį tamsumos. Krito jo kūnas dėl žemės savos… Zalvelė skubėjo, o priešas supratęs, kas vyksta stengėsi sustabdyti mergaitę. Sugavo… Gyvenvietę pasiekė tamsuma… Toje vietoje, kur Zalvys krito – atsirado ežeras, jo vardą įgavęs. Dukrelės Zalvelės nubėgtas kelias upeliu pavirto, o gyvenvietė paplūdo vandenimis ir virto Zalvės ežeru. Iki šių dienų Zalvelė iš Zalvio į Zalvę teka, mena senovės įvykius, prabyla žmonių balsais, įsirėžia į atmintį tose viestose pabuvojusiems.

Praėjus kuriam laikui, tame krašte žmonės per nauja įsikūrė, o šia vietą Antazave (tarmiškai Untazave (Un-tą-Zalvią) pavadino. Apsilankykite, pasiklausykite sėlių tarmės, kuri iki šių dienų išlikusi. Jei būsite pastabūs – išgirsite, kokia šviesi ji, mažai kur gergžiantys š, ž, č priebalsiai vartojami…

 Žygis po Sartų regioninį parką

Džiaugiuosi, kad pirmąją žygio dieną prie mūsų sutiko prisijungti Sartų regioninio parko darbuotoja Daiva Norkūnienė su vyru. Ji mus vedžiojo po Antazavės šilą, pasakojo apie šias vietas. Tad, skaitykite toliau ir sužinosite, kur mums teko tą dieną pabūvoti…

2017 metų vasario 11 diena. Susitarėme apie 11:00 val. susitikti Antazavės gyvenvietėje. Vykstant į šią vietą, teko įsitikinti, kad rytų Lietuvoje žiema nė neketina taip greit atsitraukti. Sniego storis apie 10 –15 cm. O prieš kelias dienas oro temperatūra laikėsi nukritusi žemiau -15 ºC. Tačiau tą dieną siekė apie – 5 ºC. Vėjas nurimęs ir toks išliko iki savaitės pabaigos. Visi kone laiku susirenkame. Automobilius paliekame Antazavėje ir nuo ten žygiuojame į šalia esantį šilą.

Vos tik įžengę, įsitikinome, kad pėdsakų toli dairytis neteks. Skarotauodegės voverės, baltieji kiškiai, kiaunės, stirnos, šernai, peliukai tai vienam, tai kitam kelio krašte paliko savuosiu pėdų įspaudus. Jauniesiems pėdsekiams pasitaikė nuostabi proga prisiminti, tai ką esa išmokę… Miško keliukai pasidengę ledu. Iš lėto žingsniuojame bandydami vis giliau ir giliau įkvėpti pavasarėjančio miško oro. Visų veidai linksmi ir šviesūs, kaip to šalikėse sukritusio sniego. Žygiuojame apie valandą, kol pasiekiame Marimantą. Šios vietos pavadinimas turi kelis kilties pasakojimus. Bet jie visi susiję su mirtimis. Vienas iš jų pasakoja čia žuvus kariams, kurie besiveidendami baidydavę žirgus, kurie žmonių įkinkyti į vežimus, pasileisdavo bėgti kalnu žemyn. Kartais tos kelionės baigdavosi nesėkmingai ar net žūtimis. Šiuo metu šioje vietoje stovi kadais veikusio vandens malūno griuvėsiai. Prieš kelias dienas atslinkęs šaltis aptraukė Zalvelės upėlės krantus, o akmenis, šalia kurių pursluoja vanduo, padabino ledo kepurėmis. Sustoje ant tilto įsiamžiname… Akimirka kita, ir jau kopiame grįstu, vingiuotu keliu, kuris aptrauktas ledo šarvu. Kalvos viršunėje sruvena šaltinėlis, kurio nuostabaus skonio vandeniu kuo gardžiausiai vaišinamės. Anksčiau šaltinėlis dosnesnis buvo, bet šiuo metu, matyt, dėl nukritusio vandens lygio, jam sunkoka tokiam dosniam išlikti. Grįžtame tuo pačiu keliu, tik jau leidžiamės žemyn, vėl akimirka prie tilto, pursluojančio vandens,  pasigrožime susiliejusiomis pušimis ir leidžiamės palei upės tėkmę.

Eidami vingiuotu krantu pastebime bebrų apžieduotus, nugraužtus medžius, pumpurus sukrovusį žalčialunkį, ūdros pėdsakėlius, elnių patrepsynes. Įeiname į juodalksnyną, kuris akivaizdu, kad kartas nuo karto būna apsemtas vandens. Šių medžių šaknys iškeltos aukštai, ant kupstelių auga eglaitės, vargsta kelios pušys, kurios, kad ir nestoros, bet siekiančios apie 100 metų. Nusprendžiame pailsėti, vaišinamės vieni kitų atsineštais gardumynais, šildomės arbata…

Sotūs, pailsėje judame paupiu tolyn. Upės krantas pradėjo kilti vis aukštyn ir aukštyn. Juodalksnius keičia šimtametės pušys, kurių viršūnėse susiraitę šakos priverčia pakelti akis į dangų, iš lėto, ramiai grožėtis didingu medžių grožiu. Žvėrių taką pakeičia platus keliukas, kuris veda link Pakačinės (Dembų) piliakalnio. Didingas kalnas, apjuostas pūšų, vis dar mena tuos laikus, kuomet reikėjo ginti šiuos kraštus. Laiptukais kopiame į jo viršūnę. Atgavę kvapą sugiedame giesmes, kurios mus lyg sujungia, sukuria ryšį tarp dainuojančio, besiklausančio. Giesmėse susiejama daugelis dalykų: nuoširdumas, išmintis, pajauta, vertybės. Po šių giesmių jaučiamės šiek tiek kitaip, lyg gavę kažko, kas mus priverčia jaustis gyvesniais. Nurimus garsų žaismui pajudame link Vinčežerio, kuris ne taip jau seniai buvo ta vieta, kurioje susitelkę partizanai gynė savo krašto žmonių norą būti laisvais (plačiau). Ežeras nedidelis, apvalutis, šiuo metu aptrauktas storu, apie 30 cm ledu. Visai šalia jo partizanų žeminės. Artėjame prie jų. Akimirkai sustojame, mintimis panyrame į tai, kas anuo metu čia vyko… Dainomis, menančiomis kovas, atiduodame pagarbą tiems, kas kovojo ir iškovojo tai, ką mes šiandien turime.

Temsta. Spartiname žingsnius, nes norime aplankyti Bradesių ąžuolą, kuris mena dar senesnius, nei šios žeminės, laikus. Kuomet ošė šventosios girios, gyvavo tiltas tarp Vėlių ir Bradesių piliakalnių, kuomet plačiai skambėjo giesmės nešančios darną, siekančios santarvės, gerbuvio visoms gyvoms būtybėms… Bradesių Ąžuolas didingas. Šalia jo stovėdamas, kuo nuostabiausias mintis tegali skleisti, dėkoti esantiems, išsaugojusiems dalelę to, kas senovės dainose taip gerbiama esti.

Pirmos dalies pabaiga…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“