Pėdsekystės dienoraštis: Reiskių tyras

Kelionių, išvykų, pasivaikščiojimų laike įkūnijam judėjimą išorėj, pačiam savy, gelminėj savasty. Vandenys, kurie mūsyse tyvuliuja ima sąveikauti su aplinka, mainytis. Kvėpavimas gilėja, mintys šviesėja. Gal dėl šios priežasties kelionių knygose rašytojai įterpia tai, kas mumyse pabudina užmirštus dalykus… Kelionės po Reiskių tyrą aprašyme pateiksiu kelias pastraipas iš V. Sidorovo knygos apie kelionę po kalnus…

„Tyrumas ir bebaimiškumas – dvasios praregėjimo sąlygos. Visa tavo egzistavimo jėga ir visa jo prasmė – išmokti nieko nebijoti. Siek, kad būtum visiškai bebaimiškas. Ir nepamiršk, kad drąsa – tai ne tik baimės nejautimas. Tai organizmo darbingumas ir visiška ramybė pavojuje.“

Pelkės, liūnai, klampynės, tyrai – šios vietos mažai kam suteikia noro jose apsilankyti. Tačiau be reikalo. Žinoma, keliauti augalais, kurie lyg stora pluta tave skiria nuo vandens, atrodo gąsdinantis dalykas. Tam reikia drąsos, nusiteikimo. Kelionę į Reiskių tyra, gamtininkų įvardijamą, kaip bene gražiausią pelkę Lietuvoje, planavome nuo pavasario. Tačiau, dėl susiklosčiusių aplinkybių, teko atidėti vasarai. Jautėsi, jog pelkė mūsų laukia. Vienos pėdsekės žodžiais tariant: – ji įsileido mus, apkabinusi lyg tarė – žvelkit, kokį grožį talpinu savy. Ėjome palengva, stengdamiesi palikti kuo mažiau veiklos žymių po savęs. Dėkinga tuo, jog ilgesnį laiką nelijus, kiminai pakietėjo, todėl pėdos nepasiliko įspaustos juose. Pelkė atitraukė sparvas, uodus, gylius. Leido mėlyno dangaus nutviekstu pelkynu grožėtis, mainytis mintimis netrikdomai. Ežerėlių telkinukai stulbinančiu gausumu apsupti saulašarių, vienur kitur pakraščiuose teko laimė paragauti tekšių, užeiti mėlynių, vaivorų krūmų santalkas. Atidaus botaniko akimis – ten galima visa galybė augalų pažinti. Tačiau mes grožėjomės ramybe, artėdami prie didžiosios salos telkėme mintis poilsiui. Vos tik įžengus į tvirtesnę vietą, kuri apsupta liepų, skroblų – apėmė noras prisiglausti, ramiai prisėsti… Sugiedojus mūsų protėvių išaustų sutartinių, dainų – įvyko, regis, taip ilgai lauktas pasisveikinimas su pelke. Mūsų skleidžiamus rimuotus garsus ji gerte gėrė į save, lyg atminimą to, kas kadais taip dažnai ataidėdavo. Kelionės vedlio lydimi, apsukome didoką ratą aplink pelkę. Ežero vandenyse plaukiojo paukščiai, vanduo gan seklus, tačiau atsigaivinti kūną įmanoma. Miškas, šalia pelkės, kupinas didelių paslapčių. Mums einant papelkiu grožėjomės iškiliu pelkės kupolu, kurį lydėjo šimtametės pušys.

Po šio apsilankymo reiktų dėkoti tiems, kas dėjo pastangas išsaugoti šią pelkę. Nes daugelis mūsų gamtos kampelių nukentėjo, kenčia iki šiol, vien dėl to, jog esama tų, kurie bijo…

„Atsimink: blogis niekuomet tavęs nepalies, kol nepalies tavęs baimė, netikrumas, melas. Švaros atmosfera blogiui nepakenčiama, ir jis bėga nuo jos. Ir tiktai tada, kai švystelės mažiausia abejonių kibirkštėlė tavo širdyje, tiktai tada blogis galės prisiartinti prie tavęs.“

Stiprybės suremiant pečius už Lietuvos gamtą.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Reiskių tyras. 2020-07-18/19)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: Tadas P., Raimondas A.