Pėdsekystės dienoraštis: pavasarinės mintys

Minties ištakos, kaip ir vandens sruvenimo pradžia, mažai tesuvokiama… Štai viena mintis iš senovės lobyno:

„Iš pradžių paprasti žmonės beveik nejuto esant valdovų,
paskui aplink juos susibūrė ir pradėjo šlovinti,
po to ėmė jų bijoti,
o vėliau – niekinti;
kai nėra pasitikėjimo,
prabyla įtarumas;
tikrieji valdovai nevertina žodžių,
vertę teturi jų žygiai;
žmonės mano, kad jie savaime nuveikti.“

Ši išreikšta mintis atrodytų rastų atitikimą ne tik žmonių tarpusavio santykiui nusakyti, bet ir žmogaus santykiui su gamta. Perskaičius pirmą eilutę, randame lyg pirminį proto užgimimą, atskyrimą savęs nuo kito. Daugelis mūsų apie kūną nesusimąstome tol, kol nepradeda skaudėti, perštėti kurios nors jo dalies. Tuomet atsiranda atskyrimas savęs nuo tos kūno dalies. Bet jei žvelgsime esmingiau, suprasime, jog mes save esam atskyrę nuo daugelio dalykų, nuo tautos savimonės, žemės, dangaus, vandens, oro ir t.t. Atsiskyrimo pasekmės aiškios – imsime niekinti aplinką kurioje esame. Tačiau esam gyvi suvėrimai, turim užgimtą jėgą sveikti, kuomet šis vyksmas vyksta, pastebime, kiek bendro tarp šalia esančių žmonių, augalų, žvėrių, paukščių. Žinoma, mes esam likę save laikyti visa ko  šerdim, tad tariame: „ gyvūnas mąsto lyg žmogum būtų“, „medis, augalas jaučia meilių žodžių stiprinančią jėga lyg žmogus“, „vanduo turi atmintį“ ir t.t. Bet galbūt atvirkščiai – atgaivindami savus jausmus, panašėjame į gyvasties ištakas.

Kovo 25 d. Gandrinių šventės dienoje teko galimybė sudalyvauti „Sengirės” surengtame pažintiniame žygyje po Žirgės mišką, esantį šalia Indrajos ežero. Nuo senų laikų mūsų tautos savimonėje išlikęs jausmas – save įprasminti gyvasties kūrime. Galbūt dėl to taip užsispyrusiai sodiname, sėjame, saugome miškus, stengiamės atstatyti gyvasties pajautimą savyje. Priglusti prie medžio, žolės, tapti vyturio garsu pavasario pradžios pievoje… Linkiu kiekvienam pajusti miško amžinumo jėgą, kurios išraišką teko girdėti vieną vėjuotą savaitgalį, kuomet atsiradau daugiau nei pusantro šimto vasarų skaičiuojančiame pušyne. Man teko girdėti jauno miško girgždesius, bet kuomet senas miškas girgžda, lyg po mišką baubtų taurai ar stumbrai, kuomet sniego patalu apklota paklotė kilsteli nuo milžiniško medžio siūbavimo ir dungteli taip lyg tų pačių taurų banda šalia prabėgtų, manau, daugeliui kraujyje atgytų senovės ilgesys, stiprybės, jėgos šaknyse vėl imtu sruventi gyvastis. Ačiū „Sengirės“ – miškų saugojimo vedliams už bendrystės tarp žmonių kūrimą, kurio esmė atsigręžti į gyvasties svarbą.

 

Pagarbiai
Tomas Selickas