Pėdsekystės dienoraštis: Gamtos kalba žmoguje

(Vakaras)
Miško keliai ledu da pasdengį. Tik kur nekur atviroj
vietoj rusvas žvyras saulalėj žaidžia. Ir dienos vis daugiaus
kaskart mums tenka. Bet norom nenorom sutemos vėl slenka.
Jau savaitė kap vėjas kažkur išdundėjys paliko ramybėj žolynus,
miškus, pasėlius… Nakčiai užėjus vilko pati savuosius vėl šaukia.
- O, pastabusis žmogau, gali pajausti, kuomet josios balsas linksmesnis tampa.
- Suprask, savieji atliepimą, kad ir vos girdimą davę, šeimyniškumą,
džiaugsmą stigavodami gena.

(Naktis)
Mėnuo pasislėpys žvaigždžių nebegano. Katros radusis progai pabiro ir ganos.
Debesims išsisklaidžius, žiemos šaltis čepsėdamas iš kiemo
kieman šunis erzinti pėdina. Kaimą apėjys ties vandenim sustojys jųjų tvirtumą tikrinti
korės. Poškėjo, bumbėjo, ledai trūkinėjo… Ta kova graži pažiūrėti, bet ar mums
ją suprasti, ar mums ją įspėti.

(Aušta)
Taip Saulužė ratą apėjus šviesumą naujai dienai arčiau panešėjo.
Pajuto, sukruto pelėdinas senas. Savo ūbavimu žmoną nuo kiaušų varė. Kad tik spėtų
lauknešėlį įteikti ir nepriseitų šviesos supeikti.

(Prieš Saulės tekėjimą)
Akimirkos tylai praėjus nebyliai, pelėda žvirblių, sušvilpė tyliai. Pagalvok, gal šviesa naują aprėdą
įgavo ir švelniu balsu per šį paukštį skleistis davės…
Kranklys anksti rytą karksėdams ieškojo
kuo gardesniu savo skrandį išklojus. Neužilgo juk reiks savus vaikus perėti, tad geriau
būtų kažko daugiau įsidėti. Geniai sausuolio šaką susradę paskutinius
miegalius būdindami barės. Juk reikia spėti Saulę sutikti, pakėlus galvas pagerbti tai kas mus supa, kas gyva, kas žalia.

 

Tomas Selickas