Pėdsekystės dienoraštis: Pasaka – nepasaka

Sanų sanybej, teip sanybej, kad nei tevų tevai nebenusaka, nei sanelių saneliai nebeatamena, ne tap toli, kur dabar esam,  Menuo Saulalį vedė, žmonis lunkė, tuo žmonys gerumų jausdami, lengvu runku gyvena. Triūsėti neraikėja, viska turėja, turėdami tarp savys sutardami gyvava. Nei miška žvėralis, nei pievas paukštelis, nei girios medelis nekliūva.  Bet tuomsyk žmonyse trys ažuginas buva: pyktis piktei, vartai ažkeltei, netiesa sakytei. Plūda žmonys iš kitų vietų su raikalais savais, drumste undenis, mintis šias žamės žmanių… Gudrumu žmanes gynes – stiprėja, piktumu pyką – sunkumą da daugiau apturėja. Kaliai neatsginį gudrumu, neapsgalėja ir vartus ažkėla, netiesų sakydami terp savys suspyką. Saulala su Menuvu vis rečiau žmonis lunkė, o anys ir vargti suvargą, tik iš prisminima sanų sanybes vienas kitas da un Saulalį, Menuvų akis pakelia, nuslenkia pagarbiai…

Gamtos, gyvasties jausmu gyvenantiems šis minties tėksmas turėtų sukirbinti jausmų likučius, kuriuos kaip įmanydami, net valstybiniu mastu, bėdžiai mėgina išplauti. Sakysit,  – O kaip tuos bėdžius atpažinti? – O gi visai nesudėtinga. Jų kalba, mintys, darbai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai, bėdžiai susivienyję net mini-isterijas kuria. Man išsyk iškyla aplinkos apsaugos mini-isterija. Pavadinimas vienoks, veiksmai kitoki, o ką jau kalbėt apie tai, kas bėdžių galvose dedasi. Gamtos santykio puoselėtoja Birutė Galdikas išsakė taiklų pastebėjimą apie dabar esantį gamtos saugojimo vaizdelį: – jei jūs sakotės saugojantys vilkus, paukščius, vabalus, miškus, augalus – tai kaip galite kalbėti apie leidimų išdavimą juos naikinti. Tai arba jūs saugot arba naikinat. Jei išleistas dokumentas – vilkų apsaugos planas, tai prie ko čia šaudymo kvotos ir dar jų naikinimo didinimas? Bet bėdžiai nedrįs sakyti tiesos, juk neįvardinsi dokumento – vilkų naikinimo planu. Kam dar nežinoma, jų siekiama sumedžioti 280. Viešai neskelbiama tiesa, jog bėdžių sugalvotas terminas ir veiksmas – brakonieriavimas klesti, tad reikia palengvinti bėdžių bėdavojimus panaikinant šį terminą – suteikiant „gerumą“ , „teisėtumą“ , „legalumą“ didesniam žudymui, kad mažiau bėdavoti reikėtų.

Jei pastaroji isterija pasivadintų – aplinkos naikinimo isterija, tuomet  tam tikri dalykai stotųsi į savas vietas. Nemanau ar atsirastų piliečių norinčių tokią bėdžių isteriją remti iš mokesčių mokėtojų lėšų. Atmerkit akis, tik ne per plačiai, kad pamatytumėt, kiek įvairių gamtos „sergėtojų“ susibėgę į būrius užsiimdami gyvasties kankinimu: žiedavimu, medžiojimu, miškų kirtimu, globa ir pan. Bėdžiai išsyk sukils ginčytis, bet šis aprašymėlis daugiau skirtas tiems, kurie mėginate į save pažvelgti iš šalies, suvokiant, jog iš meilaus pavadinimo mažai tiesos išpeši, nereiktų pjauti šakos, ant kurios sėdi, bei prisimenant tris ažuginas, kurios sanybių sanybei susakytos. Gyvuos žmonės, gyvuos ir bėdžiai, gyvuos vilkas, gyvuos ir avis, bet svarbiausia, kur link eini pats ir kokį santykį kuri. Sistema – dirbtinas dalykas: kas iš jos sukurta – naikina gyvastį. Tad jei atradai galimybę atmainyti apgaulės dovaną, proto vergystės pantį – atsisakyki jos, imki su gamta sutarti, o ne ją keisti, pakeisti. Ir jei ims tave stebinti lūšių, kurtinių, žuvų, paukščių gausinimo projektai, zosodai, nors iš kitos pusės beatodairos darkomos jų buveinės, tuomet sveikinu, dar turi galimybę likusias gražiausias savo vasaras, žiemas, pavasarius, rudenius skirti ne sistemai, jos palaikymui, o gamtos ir savęs pažinimui, neeikvojant laiko ginčams su bėdžiais.

 

Asmeninė nuomonė į saugotojų ketinimus dar aktyviau naikinti vilkus

Tomas Selickas