Pėdsekystės dienoraštis: Nalšios žemės sakmės (II dalis)

Šiaurus vėjas nesustodamai šiurendamas sustingusių medžių lajas leido žvaigždėm pažvelgti į jas. Su kiekviena sutemų valanda vis labiau ryškėdamos dangaus sesulės kvietė mėnulį draugėn… Taip besikeičiant paros laikui dalis mūsų atsiskyrė. Vieni vyko atgalios į savus namus, o kiti – link Ignalinos raj. esančių namų, kuriuose darbščiosios šeimininkėlės laukė nuilsusių pėdsekių.

Paskutiniai automobilių judesiai kieme ir kambariai kaip mat užsipildė žmogiška šiluma, kalbėjimais, šnabždėjimais, šiltos sriubos gardavimu. Stalas vis keitėsi, mainėsi akyse: vieni indeliai tuštėjo, kiti pilnėjo. Kūnai pajautę šilumą ir sotį nurimo. Pokalbiams paįvairinti suskambo kanklių stygos, vėl užgimė noras dainomis skleistis. Vis kirbėjo mintis, gal pėdinti vilkų balsų klausyti, bet iš lėto mirksinčios akys, šiltą kamputį atradę kūnai sakyte sakė, kad gal pasiklausykim nutikimų, pasakų, kelionių po svečias šalis… Apie 23:00 prasidėjęs Raimondo kelionių pasakojimas, dolmenų nuotraukos, potyriai šalia jų lankantis išblaškė beužslenkančius sapnus… Po kelių valandų sumigom.

Rytas išaušo saulėtas. Įkaitęs oras tirpdė nakties šaltį. Gerdami arbatą, pusryčiaudami, sukdami bičių vaško žvakes, vartydami pėdsekių akimirkų albumus ruošėmės dar vienam pasivaikščiojimui po ežerų ir pilkapių nusėtą kraštą.

Sniego gausu, tad palengva judėdami miško keliukais galime džiaugtis pusnimis, pėdsakų įvairove. Apsitarėm, kad Iš pat pradžių sustosime prie Dvarykščių pilkapių. Šiame kauburėliais nusėtame Kurtinio ežero saugomame plote nuo senų senovės tėvynainių gyventa, kurta ir galiausiai ilsėtasi. Ramią vietą poilsiui išsirinko…

Išjudinę kūnus vėjo lenktynėmis tepsename link Dysnos upės ir kuomet pasiekėm ištakas pajautėm norį dainuoti… Sraunūs upės verpetai, niūniavimas, sniego baltumas, saulės skaistūs spinduliai nuramina mintis. Nukreipę akis į tolį, Dysnykščio ežero pusę, išvydome mėlynuojančias sudrėkusio sniego balutes, bylojančias apie artėjantį pavasarį. Nenutoldami nuo kranto brendame pro nendrių sieną, kuomet ją įveikiame atsiduriame saulės nutviekstam plote, kuriame šėlsta pavasariškas vėjas. Žengti pakrante tolėliau nesinori, tad radę galimybę įeiname į aukštapelkę. Šiuo metu palankus laikas po ją vaikščioti. Drėgną kilimą sukaustęs pakankamai tvirtas ledo šarvas. Įveikę aukštapelkės karklų raizgalynę, kirtavietės jaunuolyną sustojame saulėtoje vietoje. Gėrimės raudoniu padabintais veidais, dalinamės šilta arbata, užkandžiais, kurie kaip niekad maloniai tirpsta kūne. Pavasariškas oras ne tik paukščius giedoti skatina… Kaip malonu laukti augalų žalumos, paukščių giesmių, įvairių sutvėrimų pokalbio…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Ignalinos raj. 2018-03-04)

Kelios akimirkos iš sekmadienio pasivaikščiojimo. Nuotraukų autorius: J. Ivanauskas