Pėdsekystės dienoraštis: Nalšios žemės sakmės (I dalis)

Šį kartą pasakojimą apie draugėj su pėdsekiais aplankytą vietą pradėsiu Šarūno Laužadžio sakmės apie Merą ir Naglį įžanga:

“Toli toli, pačiame Lietuvos pakraštyje, ten, iš kur saulė pateka, kur upės ir upeliai, upokšniai pradžią gauna ir panūsta į Nemuną ir Dauguvą bėgti, nuo senų senovės rymo senosios lietuvių žemės Nalšios miestas – Švenčionys. Aukštai iškėlę galvas Švenčionių pilies kuorai pulsavo laisve, o rudais apsiaustais apsigobę, mėlynais, tarsi dangaus toliai, skydais prisidengę Nalšios vyrai lyg neįveikiamas mūras, lyg neįžengiama giria saugojo gražiąją Lietuvos žemę nuo rusų, kalavijuočių ir kitų nedorėlių antpuolių.

Pagal senumą Švenčionys su pačia Lietuvos sostine Vilniumi lygiuojasi, o apie miesto atsiradimą pasakoja daugybė padavimų. Daugelis jų byloja esą čia buvusi senovės lietuvių šventvietė. Dėl to ir Švenčionys seniau Šventėnais buvo vadinami…“

Kuomet šeštadienio rytą didžiojoj Lietuvos daly vaiskiu dangum grožėtis teko, praėjusių laikų Nalšios žemę tankus debesų sluoksnis apgaubė. Vėjo pustomas sniegas kelius pavertė tekančiomis upėmis. Senokai teko matyti, grožėtis taip keliaujančiu vasariu, kuris savo vietą skubinosi užleisti kovui. Prieš savaitę užslinkęs šaltis vietomis net -27 C sugebėjo spustelti, tačiau gausi sniego paklotė želmenis, augalų sėklas, gyvastį kuo puikiausiai saugojo. Vėliau teko įsitinkinti, kad sniegas taip sulaiko šilumą, kad net papelkėjusio ežero pakraščiai tyvuliavo.

2018-03-03 pasivaikščiojimą tikėjomės pradėti nuo Sėtikio ežero ir šalia jo lalančios Lino verdenės. Tačiau gausus snigis, sunkiai pravažiuojami keliai pakeitė mūsų planus. Išvyką pradėjome nuo Bėlio ežero, kuris šiuo laiku sustojusiais smaragdiniais vandenimis saugo sakmę apie senovės lietuvių drąsą, narsą, meilę. Neveltui šis ežeras kartais vadinamas Meilės ežeru. Šio ežero sala iki šiol slepia didelių praradimų, nelaimingos meilės sakmę. Judėdami Bėlio ežeru, kitam krašte pamatėm mėlynuojantį sniegą. Dėl mums nežinomų priežasčių, tame krašte ledo paviršių pasiekė vanduo: gal properša, gal pro trūkinėjančio ledo ertmes plūstelėjo… Sutartinai pasukame link kranto. Kylame į kalvą, kuri skiria šį Bėlio ežerą, nuo gretimais esančio Bėlaičio. Kur beeisi stačios kalvos, žemi kloniai. Taip judant daugelis gerokai sušilti spėjo. Atsirėmę į medžius stabtelname. Klausomės medžių ošimo, grožimės įkaitusių veidų raudoniu, pradedam sekti sakmę apie Sėtikio ežerą ir Lino verdenę…

Ėjimas lėtas, sustodami stebimės pavienių medžių didybe, bei mėginame įsivaizduoti, kokia giria turėjo ošti praeity, kokią didybę tais laikais jautė mūsų protėviai. Jie žinojo, ką gina ir dėl ko gina. Tikėkimės, šio pasivaikščiojimo dėka pajausime, kokią narsą, gyvasties suvokimą savy nešiojam. Prieiname smaragdinį upelį, kuris net per didžiausius šalčius sruva. Akimirkai norisi sustoti, pasigrožėti neįkainojamu gamtos kūriniu: tyru, švariu, gaivinančiu iš gelmės trykštančiu šaltiniu.

Žingsnis po žingsnio su įvairiais nuklydimais artėjame prie Sėtikio ežero krantų. Daugelis norėtų pailsinti kūną, pasivaišinti, pavaišinti kitus kuprinėse nešamais gardumynais. Pakylumėlės viršūnėje matyti suoliukai, pastogė, kuri kuo puokiausiai tiks poilsio akimirkoms praleisti. Šalia šio sakmėmis apipinto Sėtikio ežero, tyrus vandenis lieja Lino verdenė. Šis šaltinis anot senų žmonių pasakojimų turįs gydančiųjų galių, tad kiekvienas nors gurkšnelį siekiame jo paragauti. Su savimi Lino drąsos, tyrumo, minties šviesumo įgauti. Atsidėkodami ežerams, šaltiniams suvirpiname orą dainomis, primindami šalia esantiems, kad senovės pajauta dar gyva.

Žeimenėles upe vingiuojame link Bevardžio ežeriukio. Sniego patalai nukloję ne tik žemę, bet ir medžius. Tolumoje girdisi jūrinio erelio šūksniai, visai šalia ramut ramutėlė upė sruvena. Atliepdami tokiam įstabiam grožiui imame dainas lieti, pavasarį kviesti. Su kiekvienu garsu vis tvirčiau ir vis artimesni šiam Nalšios kraštui pasijuntame… Regis šiose kalvose tiek bėgiota, tiek dainų dainuota, tiek jausmų išlieta, kad tik dainos žodžiais tegalima apsakyti.

Išnyrę iš upės globos tolumoje pastebime pavienius ąžuolus, galingų liepų alėją… Vėjas spėjo sunešti kojų kelius siekiančias pusnis. Adamavo ąžuolo keras traukte traukia link savęs. Išvydus šio medžio didybę tenka aiktelėti. Mūsuos dar tokių medžių esama! Apglėbiam jį, ir dainos nejučia susisuka šio medžio šakose… Sutemos artėja, laikas mums link automobilių judėti, paskutinius žingsnius Nalšios žemėj paliekant…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Sirvėtos regionis parkas 2018-03-03)

Kelios akimirkos iš šeštadienio pasivaikščiojimo po Nalšios žemę. Nuotraukų autoriai: J. Ivanauskas, T. Selickas