Pėdsekystės dienoraštis: Limšiaus upelis

Medžių lapuose paslėpti žodžiai. Jiems garsiai kalbėti sunku, tad viską į lapus krauna ir krauna. Medis auga,o žodžių vis daugėja… Vėliui atėjus jų pradeda mažėti. Stovi didžiūnas, žodžių nedaug, bet jie tokie skvarbūs ir šviesūs… Kuomet likimas pamina laiko ribas, akimirkai leisdamas suvokimo kruopelytę turinčiu žvilgsniu pažvelgti į tai, kas vyksta aplink, pastebi, kad turi kūną. Jis supintas iš gausybės upių, miškų, kalnų, klonių, dėmių, apydėmių, nuodėmių… Simonas Daukantas įdomią knygą parašęs esti. Vadinasi ji „Būdas senovės lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių“. Knyga pirmą kartą išleista 1845 metais. Jei teks tau ją skaityti, atrasi tvirtybės kupinų sakinių, aprašančių, kokį stebėtiną narsumą, gamtajausmiškumą mūsų protėviai savy nešiojo, kuris mumyse iki šių dienų kai kuriems ramybės neduoda. Neprileisdavo žmogus senasis pikto, „aklo“ svetimšalio prie šaltenių, lieknų, kad jų neužterštų. O apie tikybą toks įdomus pastebėjimas pasakytas: „Žinoma yra visiems šiandien, jog didžiame širdgile prancūzas sako ‚Mon Dieu‘, vokietis – ‚Mein Goth‘, lenkas ‚Boze moj‘; …. Tuo tarpu lietuvis vienas visados dejuoja tais žodžiais: ‚Ai dievali, ai dievali‘, nesako mano ir tuo pačiu rodo, jog jis tą dievą ir senovėj garbino, kurs visų buvo, ne vieno kurio.“ Kaip įdomiai išjautota apie tuos, kuriems sunkiai likimas susiklostė, piktumo savy daug turėjo ir ramiai galvelės prie žemės priglaust neišėjo. „…,jų dūšios ėjusios į gyvulių ir kitų gyvių kūnus arba į medžius, ežerus ir upes …“. O tokioj dingsty radusioms dūšioms sunku padėti, nes ne kiekvienas išjautoti geba, kas reikalinga dėl josios išganymo. „ …, kaip šiandien dar kad yra kalbama pasakose, jog dūšios tankiai skelbiančios medžiuose, upėse ir ežeruose globos reikalaudamos“. Galbūt teigti, kad taip iš tiesų yra, per daug drąsu. Tačiau supratimas, pagarba ir įsiklausimas to, kame randiesi, didesnį ramumą atneša. Ištartas tylus ačiū uogas subrandinusiam krūmeliui, atsiprašymas medžio už jo nukirtimą, atsidėkojimas miškui už mintis skaidrinantį ošimą, upei, ežerui už apvalančius vandenis, daug ką pakeisti galėtų…

Nuotraukose matysite pėdsekystės kursų dalyvių pasivaikščiojimo po Limšiaus upeliuką (Kaišiadorių raj.) akimirkas. Ačiū dalyviams už linksmas akimirkas, juoką, skambias dainas įsiliejusias į Limšiaus tėkmę bei jį supančių miškų ošimą.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Limšiaus upelis 2017-07-22)

Nuotraukų autoriai: Bertas Ulozevičius, Vaidas Balys, Rimas Pakeris