Straipsniai

Pėdsekystės dienoraštis: Dzūkiška širdzis

2019-12-18 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Langas į praeivio širdį

Laiko gijos verpetais vejasi viena su kita, palikdamos pėdsakus mumyse… O šie pėdsakai kinta, lyg kažkas nuolat atnaujintų praeitį. Galbūt todėl skubu aprašyti tai, ką mes patyrėme lankydamiesi Dzūkijoje. Nes po mėnesio galimai kitką atsiminsiu…

Manau esat pastebėję, jog gyvenimas mieste prieš Kalėdų virsmą įgauna didesnį judesį nei įprastai. Keistoka, juk gamtoje viskas rimsta, o čia – skuba, lėksmas. Lyg upe plauktum, tokia sraunia, pavasariškai nerimstančia, kūryba trykštančia.

Norisi atgimti, panirti į ramumos, o ne pursluojančius vandenis. Išnirus – įkvėpti tyro oro, imti sapnuoti savo tautos sapną. Tiems, kam teko išgirsti Veronikos Povilionienės atliekamas giesmes, nes Dzūkijoj, prosenių dainos giesmėmis vadinamos, manau liko sužavėti. Šiame Lietuvos kampelyje glūdi advento, elnio devyniaragio laukai. Įdomus jausmas aplankė, kuomet antrąją išvykos dieną, giedojome šalia kelis šimtus metų skaičiuojančios pušies. Romas Norkūnas užlipęs į pušį, aptaisinėja dravį eglės šakelėm, o mes žvelgdami į banguotą mišką giedam „Dūno dūno upė“. Nejučiomis patenki lyg į sapną, kuriame atsišaukia gamta, kopos, kurios dabar apaugusios pušelėmis, ima banguoti… Vienam, tai vargu bau ar pavyktų išgyventi, bet kuomet supa bičiuliai…

Zervynų kaimo takais

Kalėdų šventės pojūčiui sukurti mūsų susirenka kone trys dešimtys. Gan ilgas tarpsnis praėjo nuo paskutinio susitikimo, tad noras pamatyti vieni kitus – gyvas kaip niekad anksčiau. Gerasis likimas taip lėmė jog pirmąją dieną Dzūkijoje mus lydėjo Onutė Drobelienė. Kuomet su vietine visuma susigyvenęs žmogus tave įveda, įgauni didesnį lankomos vietos pasitikėjimą…

Marcinkonyse esantis Dzūkijos lankytojų sklaidos pastatas tapo vieta, kurioje sutekėjo pėdsekiai iš įvairių Lietuvos kampelių. Draugėn susiėję, pasilabinę ir pasistiprinę maistu apie 12:00 pajudėjome į Zervynas. Nuo šios akimirkos panyrame į šilinių dzūkų, kurie, Onutės žodžiais tariant, kaip niekas kitas iš esamų tautiečių siekė palaikyti ryšį su visuma, žemę. Gyvensi gamtos ritmu, seksi jos užuominas – laimę turėsi. Dėl šios priežasties dzūkai eina grybų susirinkti, o ne jų ieškoti… Medžiai, žemė šneka su žmogum, tik reik atgaivinti klausymosi gebėjimą.

Vis labiau klausydamiesi Onutės Drobelienės gyvastim alsuojančios kalbos užmirštame praeitį. Esame čia ir dabar… Vėjas, drėgnas oras, priverčia jausti kūną, kuris jau apgaubtas Dzūkijos gamtos. Eidami kaimo keliu stebime sodybas. Atkreipiame dėmesį, jog sodybos kiemai, kurie įkurti miško prieglobstyje, žmogaus stengtasi kuo labiau lauku (šviesia vieta) paversti. Kupetomis pastatyti sodybos pastatai ragino saulės ratu judėti. Priėję prie viengalės trobelės likom nustebinti, nes čia išauginta, jei gerai atmenu, dešimt vaikų. Onutės pasakojimai apie tai, jog didžiausias turtas žmogaus gyvenime ne pastatai, gyvuliai, maisto atsargos, o vaikai, priverčia gyviau alsuoti. Kol dar šviesu, vykstame į Margionis, kur prasideda Skroblaus upės gimtis. Kuomet su Onute derinome, ką mums reiktų aplankyti, apstulbau, nes ji taip taikliai parinko lankytinas vietas, jog man beliko tik paantrinti. Taigi, atsisveikinę su Zervynomis už kelių dešimčių minučių atsiduriame šalia Bobos daržo šaltinio. Šioje vietoje susijungia gimimas ir mirtis. Tad kalbos, apie žmogaus gyvenimą pynėsi ir pynėsi. – Ši vieta ypatinga. Šiam šalciny pirmą sykį dienos šviesą išvysta Skroblus, iš čia, kaimo bobulės atneša, šeimą sukūrusiems, vaikus. Ar ne sutapimas, tokią paslaptingą vietą šiai išvykai parinkti? Artėjantis Kalėdų virsmas, nauja metų rato rėda artėja, o mes čia, prie upės pradžios, semiame vandenį, siunčiame linkėjimus, norus. Mūsų norai turi galią išsipildyti, būtent šiandien, mažtančios pilnaties dieną… Sugiedoję šalciniui, ramiu ėjimu judame link klojimo teatro. Išgirstame įdomių pasakojimų apie seneliuką, kuris likimo atneštas čia pasiliko šviesumą skleisti, apie likimo pušį, kuri turi galią pakreipti žmogaus gyvenimą. Temsta, įsiamžinę bendram prisiminimui, tuomsyk atsilabiname su Onute, žinoma, prašydami mus aplankyti vakare.

Romas lipa un dravį

Judame sodybos link. Ji esti šalia Grūdos upelės. Nors šiek tiek paklaidžioję, tačiau ją atrandame ir imame įsikurti. Stalas gausėja nuo vaišių. Šiluma atpalaiduoja mintis, veiduose ir akyse vis ryškesnė šypsena. Pasijutau lyg kūčių vakarą. Šitiek įvairiausio maisto ir tuo pačiu dalinimasis tuo ką turi. Atsipalaidavimas užplūdo susirinkusius. Vieni sklaido pėdsekių nuotraukų albumus, kiti muzikuoja, kalbasi, juokauja, o dar kiti svarsto galimybę pirties garo šilumą pajausti ir Grūdos vandenimis apsilieti. Vyrams besirengiant į pirtį – atvyksta Onutė.  Vieni lieka klausytis dzūkiškų baikų, o kiti padėkoję už jos dzūkišką širdį pajuda link pirties.

Kalba kalbomis, tačiau esmė – vyksta tautos skaidrėjimas. Jau gali imti ir atskirti, kas sapnuoja tautos sapną, o kas svetimą. Sujaudino pasakojimas apie Dzūkijos miškus, kuriuos žmonės sodino, tiek pastangų telkė, jog medelis įsitvertų į smėlį, augtų, tiestųsi aukštyn. Galbūt dėl to šie žmonės apdovanoti ramia širdzim, senatvės garbingos sulaukę lyg anties plunksnos švelnumu palytėti kūną palieka. Dievas, Saulė, Mėnuo, Miškai,.. stebi mūsų darbus. Visą sukurtą darbų patirtį su savimi nešiesi, kuo ji skaidresnė, gyvasties daugiau sukūrė, tuo lengvesnis virsmas.

 

Ačiū Onutei Drobelienei už nuoširdų bendravimą, vaišes. Dzūkų krašto moterėlei, kuri mums grikinę babką, gausybę duonos prikepė. Ačiū Romui Norkūnui už dzūkiškos tvirtybės pavyzdį. Manau mums pavyko pasakišką virsmą patirti, į savus namus šviesaus likimo pokyčius pasikviesti. Tad laukim šviesos virsmo!

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Dzūkija. 2019-12-14/15)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: Tadas P., Lina A., Tomas S.

 

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!