Mano kaimynas – vilkas

Šiandieninė mūsų kasdienybė iki kraštų pripildyta technologinių stebuklų, civilizacijos pasiekimų ir nesustabdomos pažangos pažadų. Giliai į ją pasinėrus gali nejučia apimti įspūdis, kad žmogus galutinai įvaldė ir perkonstravo aplinką pagal save. Atrodytų, kad šios išskirtinai žmogiškosios ir mūsų valiai paklūstančios aplinkos išorinės ribos labai toli, kažkur ties pačiais neįžengiamiausiais Žemės kampeliais. Ir tik už šių ribų vis dar tebegyvuoja neprijaukintos gamtos idėja bei paskutiniai išlikę jos lopinėliai.

Laukinė Europa

Tikra tiesa, kad civilizacijos nepakeistos aplinkos oazių tenka ieškoti vis toliau nuo mūsų namų durų, tačiau apsiriktume manydami, kad „tikrą“ gamtą galima rasti tik ten. Iš tiesų visai šalia mūsų verda gyvenimas, menkai tepasikeitęs per visą žmonijos suklestėjimo laikotarpį. Pats tikriausias tokios kaimynystėje išlikusios neprijaukintos gamtos simbolis yra mūsų giriose klajojantys stambieji plėšrūnai. Šiandien jie tebemedžioja, kad išgyventų, kaip tai darė ir prieš dešimtis tūkstančių metų, kai žmogus ne išmaniaisiais telefonais, o kreivomis kuokomis mojavo. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu jie planuotų užsiimti kuo nors kitu.

Stambiųjų plėšrūnų atkaklumas ir atsparumas negali nestebinti. Jie šimtmečius buvo ujami ir baudžiami švinu, nuodais bei kilpomis, šių „kenkėjų“ naikinimo kampanijos kartais viršydavo kraupiausias fantazijas. Tačiau nors ir praretėjusiomis gretomis, jie vis dar tebegyvena šalia mūsų. Šiandien pavažiavę nuo Vilniaus 30–40 km bet kuria kryptimi, greičiausiai pasieksite mišką, kurį bent kartkartėmis aplanko vilkų šeimyna. Tai skamba visai sąžiningai kalbant apie miestą, kurio įkūrimas siejamas su geležinio vilko legenda.

Nuostabiausia tai, kad tokia artima žmogaus ir stambaus plėšrūno kaimynystė yra ne išimtis, bet veikiau įprasta realybė modernioje Europoje. 10 tūkstančių vilkų, 17 tūkstančių rudųjų meškų ir 9 tūkstančiai lūšių – ne toks ir prastas rezultatas tankiausiai apgyvendintam, labiausiai išsivysčiusiam ir žmogaus veiklos pakeistam žemynui. Žemynui, kuris jau seniai nebegali pasigirti didesniais netrikdomos gamtos lopinėliais.

Neišvengiami susidūrimai

Stambiųjų plėšrūnų apsauga Europoje yra neabejotina gamtosaugos sėkmės istorija. Šie gyvūnai ištvėrė didžiausių negandų ir persekiojimų laikotarpius, o pastaruosius kelis dešimtmečius palyginti sėkmingai gausėja ir plečia savo gyvenamąsias teritorijas.

Tačiau šis atsitiesimas turi savo kainą. Europoje nėra tinkamų erdvių, kad būtų galima griežtai atskirti žmonių ir stambiųjų plėšrūnų teritorijas. Žmogus gyvena, augina sau maistą, gano naminius gyvūnus, ilsisi ar medžioja ten pat, kur gyvena, maitinasi ir ilsisi vilkas, lūšis ar meška. Dėl to žmogaus ir laukinių žvėrių susidūrimai neišvengiamai tampa vis dažnesni ir karštesni, ir nė viena pusė nėra nusiteikusi nusileisti. Plėšrūnai nesupranta, kad savo natūraliu elgesiu ir poreikiais įsiveržia į žmogaus gyvenamąją erdvę ir kelia problemų. Žmogus nenori prarasti pajamų, dalytis savo geru su laukiniais gyvūnais ar paprasčiausiai keisti įpročių. Abi pusės teisios ir abi pusės užsispyrusios, todėl konfliktų kyla ir kils. Ir juos reikia kažkaip spręsti, nes Europa jau senokai subrendo ir suprato, kad kraštovaizdyje privalo išsitekti tiek vieni, tiek kiti.

Akivaizdžiausias ir finansiškai apčiuopiamiausias žmogaus ir plėšrūno konfliktas Lietuvoje kyla dėl vilkų ir pjaunamų naminių gyvūnų. Tikslių ir patikimų žinių apie žalą nėra, tačiau, remiantis oficialiais duomenimis, per metus prarandami keli šimtai gyvūnų. Didžioji jų dalis – avys ir galvijų jaunikliai. Nukentėjusiųjų ūkininkų gretose ir vietinėje spaudoje vyrauja nuomonė, kad pagrindinė ir gal net vienintelė užpuolimų priežastis yra per didelė vilkų gausa regione. Tačiau tai yra sudėtingo konflikto supaprastinimas, nes užpuolimų intensyvumui bei geografijai įtakos turi ir kiti veiksniai, tokie kaip staigi avininkystės plėtra (Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį avių padaugėjo dešimt kartų), kaimo plėtros ir paramos politika (šiuo metu skatinama auginti mėsinius galvijus, kurie iki vienerių metų amžiaus yra beveik bejėgiai prieš vilkus), netinkamų apsaugos priemonių taikymas, vietinių vilkų šeimų ar atskirų individų specifika ir pan.

Lietuvoje konfliktų tarp žmogaus ir stambiųjų plėšrūnų paletė ne mažiau spalvinga nei kitose Europos šalyse. Be naminių gyvūnų užpuolimų, dar yra ir lūšių bei vilkų konkurencija su medžiotojais dėl laukinio grobio bei kaimiškų vietovių žmonių nerimas dėl savo ir vaikų saugumo, taip pat ribotas ar iškreiptas supratimas apie žvėrių elgesį ar netgi paprasčiausia priešprieša „iš Briuselio nuleidžiamiems“ nurodymams. Konfliktai įtraukia skirtingas visuomenės grupes ir pasireiškia pačiais įvairiausiais būdais, tačiau visus konfliktus sieja vienas bendras bruožas – juose nukenčia tiek žvėris, tiek žmogus.

Svarbiausia, kad, be blogosios naujienos, jog konfliktai yra iš esmės užprogramuoti, esama ir gerosios naujienos – konfliktus galima spręsti, ir mes toli gražu nesame pirmieji, su jais susidūrę. Artimiausiu metu tikrai nepavyks pasiekti, kad ūkininkai nepatirtų jokios žalos arba kad vilkams būtų leista gyventi visur, kur tik jie gali gyventi. Tačiau pasinaudojus savąja ir kitų patirtimi bei susitaikius su tuo, kad teks priimti abipusius kompromisus, galima pasistūmėti link taikaus žmogaus ir plėšrūno sugyvenimo. Gerų pavyzdžių nereikia ieškoti kur nors toli – jų turime ir mes patys.

Konfliktų sprendimo link

Tuoj sueis metai, kai Lietuvoje įteisintos kompensacijos už vilkų padarytą žalą naminiams gyvūnams. Dar daugiau, priimti įstatymų pakeitimai numato ir paramą apsaugos priemonėms diegti. Konkretūs kompensavimo ir paramos mechanizmai vis dar tobulinami, tačiau jau dabar nuo vilkų kenčiančios savivaldybės gali skirti dalį aplinkos apsaugai skirtų finansų pagelbėti savo ūkininkams. Suprantama, kad viena ši priemonė neužtikrins taikaus žmogaus ir vilko sugyvenimo. Tačiau ji bent kiek sumažins įtampą ir buvusią nelygybę, kai išlaidos, patiriamos dėl regione gyvenančių vilkų, krisdavo tik ant nukentėjusio ūkininko pečių.

Ne paslaptis, kad užpuolimo išvengimas yra daug efektyvesnė sugyvenimo užtikrinimo priemonė už kompensuotą jau įvykusio išpuolio žalą. Pastaruosius 10–15 metų Europos šalyse vykdyta daug Europos Sąjungos finansuojamų aplinkosauginių projektų, kuriais siekta išbandyti ir pritaikyti įvairiausias naminių gyvūnų apsaugos nuo stambiųjų plėšrūnų priemones. Šiame tekste atskirai apžvelgti šiuos projektus nėra galimybių, tačiau galima konstatuoti, kad bendra jų išvada vienareikšmė: dažniausiai apsisaugoti galima. Neretai palyginti paprastais, tačiau efektyviais būdais: gyvūnų nepalikti pavojingose vietose tamsiuoju paros metu, ganyklas aptverti elektriniu piemeniu ar tinklu, apsaugai pasitelkti specialių veislių šunis.

Šie „atradimai“ nėra didelė naujiena mūsų šalyje. Turbūt ne vienam močiutė ar senelis pasakojo, kaip jų laikais naminiai gyvūnai būdavo nakčiai parvedami į tvartus prie namų arba prie jų per naktį likdavo žmonės, kad vilkai nedrįstų artintis. Tada mažai kam kildavo mintis savo brangiausią turtą palikti toli nuo namų pririštą grandine pamiškėje. Įdomią priemonę saugodamiesi nuo vilkų naudojo dzūkai. Jos likučius dar ir šiandien galima pamatyti Musteikoje. Tai vadinamieji tujinai – savotiška medinė tvora iš pusantro–dviejų metrų ilgio kuolų, pusę metro įkastų į žemę. Dabar sunku pasakyti, kiek ši tvora buvo veiksminga, tačiau vien jos tvėrimas liudija, kad žmonės rūpinosi savo gyvuliais ir ieškojo būdų juos apsaugoti.

Būtų neteisinga teigti, kad savarankiška ir išmoninga naminių gyvūnų apsauga belikusi istorijos puslapiuose. Lietuvoje galima rasti šviesių žmonių, kurie ne tik domisi apsaugos priemonėmis ir patarimais, tačiau ir imasi veiksmų. Štai Vištyčio apylinkėse gyvena ūkininkas Giedrius, kuris pats susikonstravo kilnojamą medinį narvą-namelį, prieš tai kruopščiai išsistudijavęs literatūrą apie vilkų elgesį ir apsaugos priemones. Ikimetinukus veršelius jis kiekvieną naktį ir lietingomis dienomis suvaro į šią priedangą. Nors kaimynai patraukia per dantį, kad gyvulius pavogs kartu su visu nameliu, tačiau Giedrius nekreipia į pašaipas dėmesio. Svarbiausia, kad jo gyvūnai yra saugūs ir nuo vilkų nebenukenčia.

Ne vienas didesnis Lietuvos ūkininkas yra išbandęs ir sarginius šunis – ar tai būtų kaimyninėje Lenkijoje populiarūs Podhalės aviganiai, ar Lietuvoje veisiami iš Turkmėnijos kilę alabajai, ar kokia nors kita veislė. Viena iš pradininkių šunimis nuo vilkų saugoti savo gyvulius yra Biržų rajono ūkininkė Rita Bieliakienė. Jos laikomi Podhalės aviganiai jau penktus metus sergi karvių bandą. Šunys prie gyvulių plėšrūnų neprileido net ir tais metais, kai regiono ūkiuose jie šeimininkaudavo kone kas antrą naktį.

Tai tik keli istoriniai ir šiandieniniai pavyzdžiai, tačiau jų tikrai neužtenka visos šalies mastu. Džiugu, kad įteisinta parama žalos prevencijai ir jau patirtos žalos kompensavimas atveria galimybes intensyviau diegti apsaugos priemones. Tačiau kad mūsų šalyje šis reikalas užleistas, geriausiai liudija tai, jog tvorų gamintojai ir importuotojai neturi paruošę standartinių sprendimų gyvulių apsaugai nuo vilkų, nes tam niekada nebuvo jokios paklausos. Būtent dėl to tose pačiose Vištyčio apylinkėse, kuriose šią vasarą vilkai krečia nemažai eibių, rengiamas pirmasis Lietuvoje naminių gyvūnų apsaugos priemonių eksperimentas. Bendradarbiaujant tvorų gamintojams, nevyriausybininkams ir vietos ūkininkams, bus įrengtas elektrinis aptvaras ūkyje, kuris šiais metais jau nukentėjo nuo vilkų išpuolių. Vėliau eksperimentas greičiausiai bus plečiamas, apims daugiau ūkių ir siūlomų priemonių, bus siekiama rasti Lietuvai tinkamiausius būdus. Tačiau jau dabar aišku, kad dar teks nueiti ilgą kelią, kol apsaugos priemonės persikels iš metodinių leidinių į ganyklas.

Dialogo kelias

Menka paslaptis, kad ligšiolinė stambiųjų plėšrūnų apsaugos sėkmė Europoje labiausiai priklausė nuo aiškios Europos Komisijos nuostatos, atsispindinčios Buveinių direktyvoje: stambieji plėšrūnai turi būti ir bus Europos kraštovaizdžio dalis. Šis pamatinis principas nesikeis ir ateityje, tačiau akivaizdu, kad vien to neužtenka. Tam, kad plėšrūnų apsauga duotų tvarius ilgalaikius rezultatus, būtina suprasti ir atsižvelgti į visų pagrindinių suinteresuotų pusių požiūrius, baimes ir lūkesčius. O tai galima pasiekti tik vienu būdu – nuolatiniu atviru dialogu ir kompromisų paieška. Ši Europos Komisijos aktyviai skatinama dialogo ir kompromisų paieškos strategija įgyja įvairias formas ir Lietuvoje, o rezultatai kol kas yra labai neblogi.

Štai šių metų pavasarį vyko cafè scientifique renginys „Nepatogi gamta. Vilkas: žinomas, nepažįstamas“. Norinčių padiskutuoti ar bent jau pasiklausyti susirinko pilna muzikos klubo “Tamsta” salė. Tai buvo pirmasis bandymas neįpareigojančioje aplinkoje prie apskrito stalo susodinti medžiotojus ir ūkininkus, gamtosaugininkus ir mokslininkus bei išgirsti skirtingus požiūrius į tą patį gyvūną. Dviejų valandų pasirodė mažoka dorai išsakyti net ir daliai pagrindinių argumentų, tačiau demokratiška ir neformali aplinka leido atsipalaiduoti ir atviriau reikšti savo nuomonę. Toks renginys negali išspręsti žmogaus ir vilko konflikto, tačiau jis gali pasitarnauti mažinant priešpriešą tarp skirtingų interesų grupių.

Dialogo ir kompromiso principas naudojamas ne vien pramoginiuose renginiuose. Šių metų pavasario pabaigoje vėl buvo atnaujintas „Vilko populiacijos valdymo plano“ kūrimas. Darbo grupę sudaro visos pagrindinės suinteresuotos pusės: ūkininkai, gamtosaugininkai, mokslininkai, medžiotojai, ministerijos atstovai, miškininkai ir kt. Nors dalyvių požiūriai kai kuriais klausimais stipriai išsiskyrė, tačiau kol kas pavyko susitarti dėl visų esminių momentų. Todėl yra apčiuopiama galimybė, kad jau šį rudenį Lietuva prisijungs prie „Vilko populiacijos valdymo planą“ turinčių Europos šalių. Svarbiausia, kad plane bendrai sutarti principai ir priemonės turėtų dar labiau sumažinti dėl vilkų kylančią socialinę įtampą bei konfliktus. Iš to neabejotinai išloš tiek žmogus, tiek vilkas.

Vietoj pabaigos

Mes, lietuviai, kaip ir visi europiečiai, gyvename ir ateityje gyvensime kartu su stambiaisiais plėšrūnais. Lietuviui vilkas yra ne pasakų knygų veikėjas, bet šalia gyvenantis kaimynas. Esu tikras, kad dauguma tuo džiaugiasi ne mažiau negu aš. Tačiau vilkas yra vilkas – tai laukinis plėšrūnas, medžiojantis ne tik elnius miške, bet kartkartėmis ir mūsų avis ganyklose. Ne dėl to, kad jis būtų blogas, piktas ar kerštingas, bet dėl to, kad jis neįžvelgia to skirtumo, kuris mums toks svarbus. Todėl mes turėsime ieškoti būdų, kaip spręsti šį bei kitus konfliktus, kad kaimynystė pernelyg neapkarstų. Svarbiausia, kad tokių sprendimų yra. Vieni jų reikalauja tik papildomų pastangų, kitiems reikia ir nemažų pinigų. Tačiau net ir finansų poreikis nebėra neišsprendžiama problema, nes jau dabar galima pasinaudoti savivaldybių parama. Žinoma, nebūtinai viskas ir visada bus taip pozityvu, kaip surašiau šiame tekste. Be abejo, bus ir problemų, ir pykčių, ir iš pirmo žvilgsnio neįveikiamų kliūčių. Vis dėlto esu tikras, kad susidorosime, nes kito kelio nėra. Juk gyventi be kaimyno vilko būtų baisiai nuobodu.

Vaidas Balys
Žurnalas apie gamtą, 2014 Nr.2 (62)