LietuvojeStraipsniai
Vilko kinas Vilko muziejuje
„Vilkai, kaip ir visi žvėrys, kaip ir medžiai, kaip ir žuvys, paukščiai (o gal ir daiktai) jaučia mūsų mintis ir žino: kas su šautuvu ateina, kas su kamera, kas jų nekęsdamas, o kas mylėdamas“. (P. Abukevičius)
Petras Abukevičius (1928-1997) – lietuvių kino režisierius, operatorius, sukūręs apie 50 dokumentinių, mokslo populiarinimo filmų, iš jų 30 gamtos tematika. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Indubakių kaime, Utenos r., turėtoje sodyboje garsus kinematografininkas dirbo ir kūrė filmą apie vilkus. P.Abukevičius šio kino filmo pabaigti nesuspėjo, tačiau jo pėdomis žengia jaunoji karta, kuri imasi kurti filmus, įkvėptus gamtos.
Rugpjūčio 20 – 29 dienomis Indubakių kaime esančioje memorialinėje Petro Abukevičiaus sodyboje-muziejuje vyko tradicinis, jau dešimtasis, vaikų ir jaunimo kino forumas „Gamtos kino dienos“. Tai respublikinė norinčio filmuoti jaunimo kūrybinė edukacinė vasaros stovykla, kurios metu kuriami filmai gamtos ir ekologijos tematika. Stovyklos organizatorių (P. Abukevičiaus sūnus, taip pat režisierius ir aktorius Ramūnas Abukevičius ir kino režisierė Inesa Kurklietytė) sumanymu šiais metais buvo kuriamas Vilko kinas. GAA „Baltijos vilkas“, palaikydama šią kilnią ir švietėjišką idėją, prisidėjo prie forumo „Gamtos kino dienos“ pinigine parama, kuri buvo skirta laureatų tradiciniams apdovanojimams – Canis lupus atminimo statulėlėms. Keli GAA „Baltijos vilkas“ nariai svečiavosi stovykloje ir padėjo organizuoti renginį.
Akimirksniui žvilgterėkime jų, GAA „Baltijos vilkas“ narių, akimis į jaunimo kino forumą „Gamtos kino dienos“ memorialinėje Petro Abukevičiaus sodyboje-muziejuje.
Paskutinės vasaros dienos kyla į vis labiau rudenėjantį dangų, o mes, atvažiavę iš Utenos autobusų stoties, kylame į Indubakių kaimo kalnelį. Viršūnėje graži sodyba, nusiteikiame, kad štai ir atvažiavome, bet sodybos kiemą pravažiuojame. Ramiai leidžiamės pakalne žemyn, užsimiršta rūpesčiai ir civilizacijos greitis, kuriuos palikome ten, už kalnelio. Nusileidus mus pasitinka tykus Kemešio ežeras, bet keliukas veda tolyn į medžių tankmę, kuri supa didžiulį senos sodybos kiemą, įvažiavę pro vartus, čia ir pasiliekame.
Atvykome į nepaprastą erdvę. Sena troba, apie kurios amžių kalba pavargęs slenkstis, stovi nurimusi, saugo P.Abukevičiaus juostas, kameras, knygas, nuotraukas… Atrodo, kad garsus kinematografininkas netrukus įžengs per slenkstį ieškoti odinio kameros dėklo. Žvalgomės troboje, kad geriau pažintume P.Abukevičiaus asmenybę, jo kūrybos kelią, akį patraukia vilkų apsaugos ekspozicija. Dar 2003 m. memorialiniam muziejui prigijo „Vilko muziejaus“ pavadinimas. Sūnus R. Abukevičius pasakoja, kad tikriausiai nėra kito tokio žmogaus kaip Petras Abukevičius, šalia kurio taip natūraliai derėtų meilė gamtai, vilkams ir rūpestis jų išlikimu. Neatsitiktinai pievelėje šalia muziejaus stebėjome Vilko žvaigždyną – tai nukritę ir virtę akmenimis žvaigždės, kurias veidrodiniu principu žemėje pagal žvaigždėlapius sudėliojo Vaidas Ramoška menininkas. Ant akmens prisėdęs gali toliau dairytis po kiemą: medinis vilkas guli išsitiesęs visu ilgiu, gandras išskleidęs sparnus ir pasiruošęs skrydžiui, berželiai linguoja aprengti megztiniu, o jei geriau įsiklausysi, išgirsi, kaip ošia senoji obelis, kurios kamieną gelmių versmės nuvijo tarsi iš dviejų gijų. Įspūdinga! Žmogaus menas ir gamta čia vienas kitam atliepia. Pasakojama, kad šią vietą saugo Baltoji vilkė. Galbūt ji dvasia tų vilkų, kurie kelerius metus gyveno čia pat buvusiame 2 ha ploto aptvare. P. Abukevičius atsidavęs dirbo, kad kino juostoje įamžintų tą nepaprastą vilkų prigimtį, suvokiant jų poelgius, reikmes. Iš tiesų, gyvūnai, kuriuos filmuodavo P.Abukevičius, yra ne šiaip sau prabėgantys kadre padarai, jie savitai įdvasinti.
Į sodybą mus pasitinkantys ąžuoliniai vartai mena mėgstamiausią P.Abukevičiaus frazę: „Homo est homo homini, non lupus“ („Žmogus žmogui yra žmogus, o ne vilkas“). Šiuos žodžius kiekvienas galime savaip aiškinti. Savų interpretacijų šiais metais ieškojo ir jaunieji kino menininkai. Apie tai, koks negailestingas gali būti žmogus, filme „Homo est homo homini“ pasakojo Erdvilas Petras Abukevičius. Šis filmas buvo apdovanotas kaip geriausias žanrinis kinas. Canis lupus statulėlę už geriausią dokumentinį filmą atsiėmė Gabija Liaugminaitė (filmas „Vilko valanda“). Jaunoji kino kūrėja aiškinosi, ką mitologijoje reiškia pasakymas vilko valanda, taip pat ieškojo paralelių tarp vilkų ir partizanų. Juk tiek vilkai, tiek partizanai yra paskutinieji mūsų miško broliai, prieš kuriuos taip atkakliai nukreipti parako vamzdžiai.
Savaitė nepaprastos gamtos ir meno apsuptyje, ieškant idėjų ir bandant jas įgyvendinti, baigėsi filmų premjera ir apdovanojimais. Visi devyni jaunieji dalyviai buvo apdovanoti prizais, o keturiems iš jų, pripažintiems laureatais, buvo įteiktos Canis lupus atminimo statulėlės. Jaunieji kino kūrėjai džiaugėsi sukurtais filmais ir prizais, o mes, GAA „Baltijos vilkas“ nariai, esame laimingi, kad dalyvavome jaunimo kino forume „Gamtos kino dienos“, kad pagelbėjome jauniesiems kino menininkams kuriant filmus, kad pasakojome jaunimui apie vilkus, kad pabuvome gamtoje ir arčiau vilkų, nes čia, kur stovi „Vilko muziejus“, nesunku pajusti miškų karaliaus alsavimą.
Nuorodas į forumo „Gamtos kino dienos“ filmus jau greitu metu rasite GAA „Baltijos vilkas“ svetainėje.
Norėdami aplankyti „Vilko muziejų“, esantį Indubakių kaime, Saldutiškio sen., Utenos raj., rekomenduojame dėl detalesnės informacijos kreiptis į Saldutiškio miestelio seniūniją adresu Laisvės a. 2, Saldutiškis arba telefonu (8-389) 3 67 81.
Minara Matulionytė
GAA „Baltijos vilkas“
Renginio akimirkos (nuotraukų autorė Eglė Burbaitė)