Dėl Kupiškio rajono šunų

„Lietuvos ryto“ portale išspausdintame straipsnyje ir paskelbtame video reportaže pasakojama, kad pastarosiomis dienomis Kupiškio rajono kaimuose papjauti penki šunys, išpuoliais kaltinami vilkai, situaciją vilko kaukolių ir galvos iškamšos fone komentuoja Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kupiškio skyriaus pirmininkas.

Straipsnis ir reportažas pradedamas teiginiais, kad kaimuose pradėjo lankytis vilkai, nors iš reportažų neaišku, ar kaimuose iš tiesų apsilankė daugiau nei vienas plėšrūnas. Gali atrodyti smulkmena – „vilkai“ ar „vilkas“, bet juk „vilkai“ skamba grėsmingiau nei „vilkas“, be to, būtent jų gausa yra gąsdinama reportaže, nepaisant to, kad problemos gali būti kilusios tik dėl vieno vienintelio žvėries.

Ar iš tiesų kalti vilkai?

Deja, Lietuvoje neįsigalėjusi praktika tokiais atvejais išsamiai ištirti įvykį. Dažniausiai pasikviečiami vietiniai medžiotojai, kurie lengva ranka kaltę suverčia vilkams. Juk būtent vilkas yra jų konkurentas miške – drįsta misti „jų“ stirnomis, o nušauto vilko kaukole galima pasididžiuoti parodose ar prieš televizijos kameras. Visgi tvirtinimams, kas kaltas dėl šunų žūčių, būtų reikalinga išsamesnė analizė – ne tik aukos likučių, bet ir plėšrūno pėdsakų, vilkų ekskrementų aplinkiniuose miškuose. GAA „Baltijos vilkas“ buvo užsibrėžęs išsiaiškinti Kupreliškyje (Biržų rajone) keliolikos papjautų šunų atvejį. Nors dėl nelaimių vietiniai medžiotojai kaltino vilkus, ant apžiūrėto papjauto šuns buvo rasti kito šuns plaukai, taip pat apylinkėse buvo pastebėtas agresyvus didelis šuo, įtartas pjovimais, tačiau buvo neįmanoma paimti jo plaukų palyginimui. Buvo surinkti ir ištirti vilkų ekskrementai aplinkiniuose miškuose, tačiau šunų plaukų juose nerasta. Todėl padarytos išvados, jog yra didelė tikimybė, jog šunis pjovė agresyvus palaidas šuo, o ne vilkas.

Yra ne viena į vilką panaši šunų veislė, ir kaip tik jie, išmesti ar pabėgę nuo šeimininkų, sugeba išgyventi laukinėje gamoje ir nebijo žmonių, todėl gali drąsiai ateiti į kaimus ir į kiemus. Vilkai žmonių artumo paprastai vengia, bet ir jie ne visi vienodi, ir tarp jų gali pasitaikyti drįstančių žengti į žmonių teritoriją.

Jei kaltas vilkas

Vilkas gali pjauti šunis. Iš keršto žmogui ar bado, ar laikydamas šunį išsigimusiu savo rūšies atstovu, ar dėl kokių kitų priežasčių – nesužinosime. Vilkas yra linkęs priprasti pjauti tam tikrą grobį, ir jei įjuko pjauti šunis, užpuolimai gali kartotis. GAA „Baltijos vilkas“ nuomone, būtent tokie žmonių ir vilkų konfliktai galėtų būti sprendžiami pasitelkiant medžiotojus. Medžioklė turėtų būti nukreipta būtent prieš šunis pjaunantį vilką, nes nušovus kitus vilkus problema nebus išspręsta.

Deja, šiuo metu vilkų medžiokle nėra sprendžiamos vilkų daromos žalos problemos – medžioklės limitas išmedžiojamas kur papuola ir nėra nukreiptas prieš probleminius vilkus. Kaip rodo ir čia aptariamas Kupiškio atvejis, tokia medžioklė, kokia yra dabar, neužkerta kelio vilkų užpuolimams. Reportaže klaidingai teigiama, kad vilkų medžioklė šiuo metu yra labai ribojama. Kaip tik sausio mėnesį baigėsi intensyviausias per paskutinius kelerius metus vilkų medžioklės sezonas – buvo sumedžiotas penktadalis per apskaitas suskaičiuotų vilkų (47 vilkai iš 250 suskaičiuotų oficialios apskaitos metu). Tiek vilkų sumedžioti buvo nustatyta pagal mokslininkų rekomendacijas. Pasirinktas sumedžiojimo limitas, kuris, manoma, leidžia vilkų populiacijai išsilaikyti, o ne nykti, bet ir ne gausėti.

Ar tikrai miškuose knibžda vilkų?

Įdomu, kad kaip tik šių reportažų pasirodymo metu yra apibendrinami 2013 metų vilkų apskaitos duomenys, iš kurių turėtų būti teikiama išvada apie šiuo metų Lietuvoje esantį vilkų skaičių. Galutinių rezultatų dar nėra – surinktos apskaitos anketos ir žemėlapiai, juos reikia išanalizuoti, įvertinti, kurie pėdsakai valstybiniuose ir privačiuose miškuose priklauso vienam ir tam pačiam vilkui, o kurie – skirtingiems, kurie pėdsakai praėjo per kelias girininkijas. Valstybinė miškų tarnyba prie šio darbo pluša jau ne vieną savaitę, bet kai kuriems urėdams ar medžiotojams, atrodo, apibendrinti duomenys visai nereikalingi – jie jau dabar pasiruošę skelbti apie vilkų armijas jų miškuose. Žiniasklaida jau mirga teiginiais, kokiomis dešimtimis vilkų yra prisipildę vieno ar kito rajono miškai. Visuomenė klaidinama ir gąsdinama. Pusšimčiais vilkus viename rajone galimas suskaičiuoti tik sumuojant visus apskaitos dieną pastebėtus tiek šviežius, tiek senus vilkų pėdsakus, nepaisant apskaitos metodikos ir to, kad vienas vilkas palieka pėdsakus ne vienoje vietoje. Taip iš vieno vilko paliktų pėdų galima suskaičiuoti ir penkiolika, ir trisdešimt vilkų viename mažučiame miškelyje. Dar blogiau, kad žiniasklaida, degdama noru šokiruoti, ima viešinti niekio nepagrįstus teiginius, kad vilkai tuoj ims pulti žmones. Lietuvoje dešimtmečiais nebūta nei vieno atvejo, kad vilkas būtų užpuolęs žmones. Tokie išsigalvoti gąsdinimai ne tik nuteikia žmones prie atskiras žvėrių rūšis, bet ir prieš gamtosaugos idėjas apskritai.

Ką daryti tiems, kurių apylinkėse pjaunami šunys?

GAA „Baltijos vilkas“ užjaučia savo augintinių netekusius žmones. Deja, kol plėšrūnas (šuo tai būtų, ar vilkas) gyvena apylinkėse, prie būdų pririšti šunys tebėra nesaugūs.

Rekomenduotume laikyti šunis voljeruose, mažesniems sudaryti sąlygas pasislėpti saugiai ūkiniam pastate (taip kad negalėtų patekti vilkas ar didelis šuo) arba priimti nakčiai į namus.
Kviečiame perskaityti ir Grynas.lt: Kodėl kaimas ir šuo = grandinė ir būda?

Problemą keliantis vilkas gali būti sumedžiotas ir ne medžioklės sezono metu, tam turi būti gautas specialus leidimas iš Aplinkos ministerijos.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija