Nepavykęs bandymas „reabilituoti“ vilką Tarybų Sąjungoje

1980 metais Tarybų Sąjungoje buvo pradėtas iki tol neregėto užmojo eksperimentas – vilko, kuris ilgą laiką (ir iki šių dienų) laikomas „kenkėju“ bei „žmonijos priešu“, reabilitacija. Šią garbingą misiją pradėjo Rusijos mokslininkų grupė, kuriai vadovavo pasižymėjęs zoologas, biologijos mokslų daktaras Dmitrijus Ivanovičius Bibikovas (Дмитрий Иванович Бибиков). Įdomu paminėti, kad prieš 20 metų buvusioje Tarybų Sąjungoje panaši reabilitacija buvo sėkmingai įgyvendinta plėšriųjų paukščių atžvilgiu, kurie taip pat ilgą laiką buvo laikomi kenkėjais.

Vilkų gynėjas, pirmasis metęs iššūkį „tarybinei“ vilkų naikinimo ideologijai

Taigi šiai sunkiai užduočiai įgyvendinti D. I. Bibikovas buvo pats tinkamiausias žmogus.  Autoritetingas mokslininkas, gerai žinomas savo lauko darbais, turintis klasikinį universitetinį, o ne medžioklės ūkio išsilavinimą. 1970 m. jis dirbo tuometinėje valstybinėje gamtos apsaugos centrinėje laboratorijoje, taip pat buvo tarptautinio lygio darbo grupės, tyrinėjančios vilkus, narys. Tai leido jam susipažinti su naujausiais  užsienio mokslininkų vykdytais vilko ekologijos tyrimais. Mokslininko domėjimasis vilkų problema vis augo, kol galų gale jis buvo išrinktas darbo grupės, atsakingos už vilkų tyrinėjimus Tarybų Sąjungoje, pirmininku.

1970 m. D. I. Bibikovas pirmą kartą viešai pasisakė už vilkų apsaugą. 1974 m. publikuotas jo mokslinis straipsnis apie tai, į ką būtina atsižvelgti, vykdant vilkų populiacijos kontrolę. Vėliau žurnale apie medžioklę mokslininkas inicijavo diskusiją, kurioje jis buvo pagrindiniu oponentu, pasisakančiu prieš tuo metu vyravusią oficialią totalaus vilkų išnaikinimo ideologiją. 1979 m. zoologo iniciatyva pirmą kartą suorganizuotas mokslinis seminaras vilkų tema.  Kaip tik tuo metu Tarybų Sąjungos spauda spausdino nemažai straipsnių, kuriuose vienaip ar kitaip buvo pasisakoma už vilkų išsaugojimą. Šioms tendencijoms nemažai įtakos turėjo mokslininko veikla.

„Vilkų komisija“ paskyrė savo veiklą vilkų apsaugos problemoms spręsti

Tęsdamas veiklą, D. I. Bibikovas 1983 m. įkūrė darbo grupę – „vilkų komisiją“ – prie tuometinės visasąjunginės teriologų bendrijos. Į šios grupės sudėtį įėjo dauguma žinomų to laikmečio teriologų, taip pat medžioklės ūkių vadovų praktiškai iš visų Tarybų Sąjungos respublikų. Mokslininkas labai aiškiai suvokė ideologijos, vienpusiškai nukreiptos prieš vilką, absurdiškumą. Ši ideologija Tarybų Sąjungoje buvo laikoma „oficialia“ medžioklės bei žemės ūkių sektoriuose. Siekdamas pakeisti situaciją, D. I. Bibikovas formavo racionalų, objektyviomis žiniomis, o ne išsigalvojimais ir prietarais pagrįstą požiūrį į vilką.

Pradėjusi dirbti darbo grupė iš karto susidūrė su dideliais sunkumais. Pirmiausia, nei viename Tarybų Sąjungos regione nebuvo atlikta jokių mokslinių vilko ekologijos tyrimų. Vietoje to buvo leidžiama gausybė mėgėjiškai parašytų knygų ir brošiūrų apie plėšrūnų naikinimo būdus, tačiau nei vieno mokslinio straipsnio ar rimtų mokslinių duomenų apie vilkus nebuvo. Vienintelė santrauka apie vilką buvo parašyta 1877 m. rusų autoriaus L. P. Sabanejevo (Л. П. Сабанеев). Tačiau tai tik primytivi informacija, kuria remdavosi medžioklės ūkių administracijos, spręsdamos vilkų klausimą didžiulėse Tarybų Sąjungos teritorijose. Net nebuvo žinoma, koks vilkų skaičius gyvena Tarybų Sąjungos respublikose.

Kita problema – medžioklės ūkių žinybų nuolatinis kišimasis į komisijos darbą, paralyžiuojantis jos veiklą. Tuo metu D. I. Bibikovas rašė, kad labiausiai nepalanki situacija Kazachstane, keletą metų iš eilės nepavyko įtraukti šios šalies atstovo į vilkų komisijos sudėtį, nors ne kartą buvo kreiptasi. Tuo tarpu vilkų skaičius Kazachstane buvo didžiausias Tarybinės Rusijos federacijoje. Laikui bėgant, darbo grupė teikė vis daugiau konkrečių pasiūlymų bei rekomendacijų, kurias siekė pritaikyti praktikoje, tuo pat metu Tarybų Sąjungoje daugėjo kritikos „stichinės“ kovos su vilkais ideologijai. Dėl šių įvykių pagrindiniai medžioklės ūkių vadovai pradėjo nerimauti ir nustojo aktyviai remti komisijos veiklą. Iš esmės jokių pasikeitimų, sprendžiant vilkų apsaugos problematiką, nebuvo, taip pat nebuvo ir požymių, jog naujas požiūris susilauktų palaikymo – teigė mokslininkas.

Per „vilkų komisijos“ darbo laikotarpį jos nariai, vadovaujami D. I. Bibikovo, išleido du svarbiausius mokslinius darbus: monografiją „Vilkai. Kilmė, sistematika, morfologija, ekologija“ (1985) (sutrumpintas variantas išleistas vokiečių kalba) bei mokslinių darbų rinkinį „Ekologija, elgsena ir vilkų populiacijos valdymas“ (1989). Mokslininkų – zoologų surinkti duomenys, žinoma, negalėjo patikti medžiotojams, nes jie absoliučiai paneigė gausybę kvailų mitų ir prasimanymų apie vilkus.

Tiesos ir spekuliacijų kova

Valstybės skirti pinigai kovai su vilkais nedavė laukiamų rezultatų. Vilkų daromos žalos laukinių medžiojamų gyvūnų populiacijoms įvertinimas buvo daromas remiantis neteisingomis prielaidomis. Bet koks vilko sumedžiotas laukinis gyvūnas buvo vertinamas ekonomiškai kaip nuostolis medžioklės ūkiui. Toks vertinimas būtų tinkamas nebent gyvulininkystės ūkiui, bet ne laukinių kanopinių populiacijoms. Visų pirma, dėl to, kad plėšrūnas gamtinėse ekosistemose yra natūralus mirtingumo faktorius. Maža to, vilkas dažnai savo „kailiu“ atpirkdavo netinkamo ūkininkavimo, lėšų pasisavinimo (pavyzdžiui gyvulininkystėje, o ypatingai elnininkystėje), veterinarijos tarnybų aplaidumo rezultatus, taip pat pateisindavo brakonieriavimą ir viešojo turto iššvaistymą, tarnavo kaip apdovanojimų ir atlygio šaltinis. Vilko kaip sanitaro ir laukinių gyvūnų populiacijų skaitlingumo reguliatoriaus vaidmuo, nors ir bandomas sukritikuoti medžiotojų, buvo moksliškai įrodytas tiek Tarybų Sąjungoje, tiek Kanadoje.

Taip, vilkai sumedžioja ne tik sergančius šernus ar briedžius, tačiau tai toli gražu nėra kenkimas žmonijai, priešingai – tai padeda kontroliuoti pernelyg didelį kanopinių žvėrių populiacijų augimą bei užkerta kelią epizootijų (infekcinių gyvūnų ligų) plitimui – konstatavo D. I. Bibikovas. Mokslininko teigimu, vilkų išpuoliai prieš žmones įvykdavo tik esant ypatingoms sąlygoms (karo metu, kai plėšrūnai pripranta misti lavonais kovų laukuose) arba dėl to kalti tik išskirtiniai individai, dėl neaiškių priežasčių praradę žmogaus baimę (pavyzdžiui, išauginti nelaisvėje ir pabėgę arba pasiutlige sergantys vilkai). Vilkų daroma žala gyvulininkystei, kuri iš tikrųjų buvo juntama XIX a. Rusijoje, šiais laikais tapo niekine, palyginus su kitais socio-ekonominiais faktoriais.

Vilko vaidmuo, platinant pasiutligę, gerokai sureikšmintas. Priešingai, vilkų išnaikinimas sąlygoja pagrindinių pasiutligės gamtoje platintojų – smulkiųjų plėšrūnų (lapės, usūriniai šunys) populiacijų skaitlingumo bei tankumo didėjimą. Nuo išmėtytų nuodų, skirtų vilkams naikinti, žuvo daugybė kitų rūšių gyvūnų, tame tarpe ir įrašytų į Raudonąją knygą. Vien tik Čiukčių tundroje 1960–1980 m. buvo išmėtyta apie 150 kg. nuodų – bario fluoracetato. Gamtai buvo padaryta milžiniška žala, kurią dėl sunkiai įsivaizduojamų mastų sudėtinga net įvertinti.

Šie ir kiti faktai, kuriuos iškėlė „vilkų komisija“ bei užsienio patirtis, iš esmės pakeitė daugelio to meto zoologų požiūrį į pilkąjį plėšrūną. Tapo aišku, kad totalaus vilkų naikinimo praktika, taikyta visoje Tarybų Sąjungos teritorijoje, neturėjo nei ekologinės, nei ekonominės, nei moralinės prasmės ir negalėjo būti pateisinta. Todėl komisija pasiūlė du revoliucingus sprendimus, taikytinus vilkų labui. Visų pirma, pakeisti vilko statusą iš kenkėjo į medžiojamosios faunos rūšį. Antra, padalinti visą sąjungos teritoriją į keturias kategorijas, jose įteisinti skirtingus vilkų medžiojimo režimus – nuo vilkų skaičiaus kontroliavimo centriniuose rajonuose iki visiško atsisakymo kontroliuoti vilkų populiacijas mažai apgyvendintose vietose ar tundros zonose. Be viso šito, komisijos nariai griežtai sukritikavo nuodų naudojimą vilkų naikinimui, pasisakė prieš vilkų šaudymą draustiniuose, ieškojo būdų, kaip išsaugoti tam tikras vilkų šeimas netgi tankiai apgyvendintuose rajonuose. Be abejonės, komisijos veikla ir požiūris į vilkus susilaukdavo stipraus pasipriešinimo iš medžiojančiųjų pusės.

Situaciją pablogino 1982 m. ir 1990 m. dideliu tiražu „Agroprom“ leidyklos išleista knyga „Vilkas“, kurios autorius – medžioklės žinovas, pasižymėjęs antivilkišku požiūriu – M. P. Pavlovas (М. П. Павлов). Šiame veikale, kitaip nei D. I. Bibikovo ir jo kolegų zoologų darbuose, siekta įrodyti priešingas „tiesas“ apie vilkus. Už savo siekius apginti vilkus D. I. Bibikovas ne kartą buvo užsipuolamas ortodoksaliai nusistačiusių medžioklės žinovų, įvairių žinybų pareigūnų, kaltintas kenkimu tarybiniams žemės bei medžioklės ūkiams.

Tačiau, nepaisant visko, mokslininkas neatsisakė savo požiūrio ir įsitikinimų. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų vilkų gynėjas nebuvo tik abejingu įvykių stebėtoju. Jis aršiai reaguodavo į spekuliacijas ir užmačias vilkų tema, rašė raštus ir rekomendacijas vyriausybei, siekė, kad jo pasiūlymai būtų pritaikyti praktikoje, publikavo nepatogius straipsnius laikraščiuose ir žurnaluose, susirašinėjo su specialistais, duodavo interviu. Mokslininkas teigė, kad visos rūšys turi teisę gyventi, tokios mintys tais laikais skambėjo maištingai.

Žlugusios viltys ir ateities perspektyvos

Deja, 1990 m. vilko kaip rūšies reabilitacijos idėja Tarybų Sąjungos respublikose po truputį menko, kol visai sužlugo. Dėl to kalti tiek subjektyvūs, tiek ir objektyvūs faktoriai. 1990 m. „vilkų komisija“ buvo perorganizuota į stambiųjų plėšrūnų darbo grupę. Ši aplinkybė nebeleido koncentruoti pajėgumų vilkų problematikos sprendimui. 1991 m. žlugo Tarybų Sąjunga, tuo pat metu nustojo egzistuoti visasąjunginė teriologų draugija, vienijanti zoologus iš įvairių Tarybų Sąjungos respublikų. Mokslininkams atėjo sunkūs laikai, daugumai buvo paprasčiausiai ne vilkai svarbiausia. 1997 m. mirė pagrindinis vilko reabilitacijos Tarybų Sąjungoje idėjos autorius – Dmitrijus Ivanovičius Bibikovas, kuriam tuo metu buvo 81-neri.

Neigiamą vaidmenį vilko reabilitavimo klausimu suvaidino ir įvairios medžiotojų organizacijos, nenorėjusios įsiklausyti į zoologų rekomendacijas, taip pat konservatyvus visuomenės požiūris į šią problemą ir visuomeninių gamtosauginių organizacijų Rusijoje bei posovietinėse respublikose nenoras ginti vilkus. Tačiau neteisinga būtų teigti, kad mokslininko ir jo kolegų zoologų darbai nedavė jokių rezultatų. Šių žmonių dėka pirmą kartą Tarybų Sąjungos istorijoje buvo surinkti ir publikuoti svarbiausi duomenys apie vilkų ekologiją, suformuluotos praktinės rekomendacijos, skirtos pakeisti tuo metu galiojusią vilkų populiacijos valdymo praktiką. Šios praktinės rekomendacijos vėliau panaudotos D. I. Bibikovo pasekėjų, jos jau aktyviai taikomos Ukrainoje, rengiant kampanijas, skirtas vilkų apsaugai.

Keletas tiesų apie vilkų situaciją pasaulyje

Tarybų Sąjunga, kaip ir dabartinė Rusija, ne vienintelė pasaulio dalis, kurioje įvairiausiais būdais praktikuotas (ir praktikuojamas) vilkų naikinimas. Reikia paminėti, kad beveik tuo pačiu laikotarpiu kaip Tarybų Sąjungoje vilkų naikinimo manija buvo labai aktyvi ir Amerikos žemyne. Kiek tuo metu buvo išnaikinta vilkų vien Amerikos žemyne, sunku įsivaizduoti, tačiau skaičiai gali siekti milijoną ar kelis. Tuo tarpu senajame žemyne vilkų naikinimo kampanijos jau buvo senokai įsibėgėjusios iki tokių mastų, kad daugelyje vakarietiškų šalių vilkų nebeliko iki dabar. Vilkų išlikimas kai kuriose pasaulio šalyse, esant tokiam intensyviam naikinimo procesui, sunkiai suvokiamas. Tačiau XX a. pabaigoje pasaulyje pravilnijo plėšrūnų „reabilitavimo“, išsaugojimo kampanijos. Vilkai išgyveno savotišką renesansą, JAV daug kur buvo vykdomos reintrodukcijos programos. Tiek senajame žemyne, tiek JAV vilkas įtraukiamas į nykstančių rūšių sąrašus, uždraudžiama jų medžioklė pirmiausia saugomose teritorijose, o kai kur visoje šalies teritorijoje. Kai kuriose Europos valstybėse vėl apsigyveno vilkų šeimos.

Tačiau nereikia būti naiviems ir įsivaizduoti, kad šioje kovoje padėtas taškas, juo labiau vilkų naudai. Šiandieninės Rusijos platybėse tam tikrose apskrityse laikas nuo laiko pasikartoja plėšrūnų naikinimo akcijos, kurios pateisinamos, atrodytų, jau seniai užmarštin nugrimzdusiais iki absurdiškumo žinomais mitais ir prasimanymais. Naudojamos uždraustos naikinimo priemonės (šaudymas iš oro, nuodai). Tiek Kanadoje, tiek Amerikos valstijose nuolat kyla ginčai tarp norinčių saugoti vilkus ir medžiotojų bei vietinių fermerių, reikalaujama išbraukti vilką iš saugomų rūšių sąrašo. Kanadoje vilkų kontrolei pateisinamas netgi nuodų naudojimas, kaip ir kai kuriose Amerikos valstijose. Vakarų Europos šalyse vis dažniau pasigirsta reikalavimų išstumti sugrįžusius vilkus, ypatingai tose vietose, kur aktyviau ūkininkaujama. Skandinavijos šalyse tik pradėjusias atsistatyti vilkų populiacijas tai leidžiama medžioti ar kitaip neracionaliai kontroliuoti jų gausumą, tai vėl uždraudžiama.

Ypatingai sudėtinga situacija šalyse, kuriose vilkų ilgą laiką nebebuvo, žmonės atprato gyventi šalia plėšrūnų, o jiems sugrįžus, vėl siūlomas parakas ir spąstai. Visus šiuos procesus, kaip minėta anksčiau, lemia tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs faktoriai, apie kuriuos šiame straipsnyje kalbėti nebėra vietos.

Tačiau šiame amžiuje atsiranda vis daugiau vilkų atžvilgiu tolerantiškai nusiteikusių žmonių. Stebima įdomi tendencija, kad vilkai labiau rūpi miestietišką gyvenimo būdą gyvenančiai visuomenės daliai nei kaimo gyventojams. Žmonėms keliantis gyventi į miestus, didėjant jų išsilavinimui ir tolerancijai aplinkoje vykstantiems įvykiams, vilkams atsiranda daugiau galimybių būti suprastiems.

Aivaras JEFANOVAS
Parengta pagal D. I. Bibikov. „Nepavykęs bandymas „reabilituoti“ vilką Tarybų Sąjungoje“ («Неудавшаяся попытка «реабилитации» волка в Советском Союзе»)