„Vilkų telefonas“ – kodėl jie stūgauja naktimis?

Versta iš habil. Dr. Sabina Nowak straipsnio, publikuoto „Journal of Ethology“

 Vilkų staugimas – vienas paslaptingiausių laukinėje gamtoje girdimų garsų. Vilkų šeimos-grupės staugimo klausymas yra nepaprasta patirtis. Išgirdus šiuos garsus atrodo, kad tamsos apgaubtame miške „koncertuoja“ mažiausiai keliolika plėšrūnų, nors vilkų šeimas dažniausiai sudaro tik keli individai. Didžiulės vilkų gaujos įspūdis – tik iliuzija, sukelta vilkų harmoninių garsų. Jie sklinda ir aidi dideliu atstumu ir potencialiems įsibrovėliams – kitiems vilkams – sukelia pojūtį, dėl kurio „kraujas stingsta gyslose“. Bet ar tai pagrindinė priežastis, kodėl jie kaukia? Ir ar išties tai daro užkopę ant kalnelio priešais ryškią pilnatį? Lenkijos mokslininkai po kelerius metus trukusių tyrimų rado atsakymus į šiuos klausimus.

Senovėje ir žmonės  naudodavosi harmoniniais garsais, norėdami bendrauti per didelį atstumą. Ir ši patirtis vis dar išsaugota tautose, kurios turi tradicinį gerklinį dainavimą. Harmoninių garsų paslaptis – kartu su pagrindine nata skleidžiami papildomi garsai, dėl ko susidaro įspūdis, kad vienu metu skamba daugybė garsų. Tokį dainavimą vis dar galima išgirsti Sibire, Mongolijoje, Japonijoje, Afrikoje, Grenlandijoje ir Aliaskoje.

Esant palankioms sąlygoms žmogus gali išgirsti staugiančius vilkus per maždaug 4 kilometrų atstumą, tuo metu jie vienas kitą girdi net esant 10 kilometrų atstumui. Mokslininkai, susižavėję vilkų staugimu, dešimtmečius ginčijosi, kokias funkcijas staugimas iš tiesų atlieka plėšrūnų gyvenime.

 XX–XXI a. sandūroje, kartu su Žinduolių biologijos instituto (lenk. Instytut Biologii Ssaków) tyrėjais, studijuodama Belovežo girios vilkų įpročius, lenkų mokslo daktarė Sabina Nowak nusprendė pagaliau rasti atsakymą į šį klausimą. Keliolikai plėšrūnų buvo uždėtos apykaklės su siųstuvais ir jie buvo kelerius metus sekami telemetriniu būdu. Buvo fiksuojami visi spontaniško staugimo atvejai bei aplinkybės, kurioms esant vilkas staugdavo. Surinkta daugiau kaip 130 stebėjimų duomenys ir mokslininkams pavyko nustatyti, kaip pažymėti individai elgėsi prieš staugimą, jo metu ir po jo. Rezultatų analizė atvedė prie stebinančių išvadų.

 Iki šiol buvo manoma, kad vilkai staugia tam, kad pažymėtų savo buvimą konkrečioje vietoje ir patvirtintų savo teises į tą užimamą teritoriją. Buvo tikima, kad staugimas, visų pirma, yra garsinis komunikatas, reiškiantis  „Ši teritorija mūsų, laikykis nuo jos atokiau“, skirtas kitos vilkų šeimos nariams arba vienišiems vilkams – įsibrovėliams atbaidyti.

 Tačiau stebėjimai Belovežo girioje parodė, kad kaimyninės šeimos staugimu viena kitą perspėdavo tik retkarčiais (tik 2 proc. visų atvejų). Daug rečiau nei mokslininkai tikėjosi, vilkai staugdavo ir po sėkmingos medžioklės.

 Svarbiausia staugimo funkcija vis tik yra komunikacija tarp tos pačios vilkų šeimos narių. Beveik pusėje iš mokslininkų užfiksuotų atvejų vilkai staugimu bendravo su šeimyniškiais. Jie staugdavo tam, kad galėtų surasti vieni kitus miške ir susitikti po medžioklės. Taip pat jaunikliai ir jų prižiūrėtojai, esantys šalia urvo, dažnai bendraudavo su likusia grupės dalimi, kuri tuo metu medžiojo. Jie norėjo pranešti, pavyzdžiui, apie jiems gresiantį pavojų arba jaučiamą alkį. Daugeliu atvejų sugrįžę medžiotojai kviesdavo jauniklius, norėdami juos surasti ir pamaitinti. Vilkai taip pat noriai staugdavo prieš leisdamiesi į medžioklę, tarsi plėšdami kovos dainą. Plėšrūnai staugdavo visiems šeimos nariams susitikus, o tai, ko gero, buvo pasveikinimo ritualo dalis.

 Daugiausia „dainų“ užfiksuota vasarą, kai vilkai intensyviai rūpinasi savo jaunikliais. Lengvai galima atspėti, kad vilkai dažniausiai staugdavo naktį. Taip pat staugimas itin dažnai aidėdavo pirmoje nakties pusėje, t.y. nuo saulėlydžio ligi vidurnakčio. Tai sutapdavo su vilkų medžiojimo laikotarpiu, kuomet visa grupė arba jos dalis palikdavo savo dienos poilsio vietą ir išvykdavo medžioti. Apie vidurnaktį vilkai paprastai grįždavo pas jauniklius su sumedžiotu laimikiu arba – jei medžioklė nepavykdavo – prieš aušrą bandydavo dar kartą. Mokslininkai nerado jokio patvirtinimo populiariam mitui, kad vilkai dažniausiai staugia per pilnatį.

 Žiūrint į staugimą iš žmogiškos perspektyvos, galima jį palyginti su naudojimusi mobiliuoju telefonu, kuriame užsakyta nemokamų pokalbių su šeimos nariais paslauga. Juo naudojamasi, norint susitikti su šeima, patikrinti, ar vaikai yra saugūs, iškviesti juos pietums arba susitarti su giminaičiais kartu išeiti į restoraną. Tačiau juo retai naudojamasi, norint įžeisti kaimynus arba paskambinti nepažįstamam – galiausiai ir toks skambutis jau kainuotų. Vilkų atveju toks  „skambutį“ galėtų sukelti rizikingą susidūrimą su didesne ir stipresne kaimynų grupe – visos šeimos gerovės vardan, to dažniausiai vengiama.

 Parengta pagal straipsnį: Nowak S., Jędrzejewski W., Schmidt K., Theuerkauf J., Mysłajek R. W., Jędrzejewska B. 2007. Howling activity of free-ranging wolves (Canis lupus) in the Białowieża Primeval Forest and the Western Beskidy Mountains (Poland). Journal of Ethology 25.