
InformacijaLietuvoje
Mūsų pasiūlymai medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui
GAA „Baltijos vilkas“ parengė ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pateikė siūlymus dėl medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo. Skelbiame mūsų oficialų raštą.
——————————————————
2020 m. gegužės 22 d. vykusiame Medžioklės tvarkymo konsultacinės tarybos posėdyje buvo nutarta siūlyti Aplinkos ministerijai sudaryti darbo grupę iš suinteresuotų pusių atstovų ir detaliai reglamentuoti medžiojimą saugomose teritorijose. Rugsėjo 21 d. Aplinkosaugos koalicija (GAA „Baltijos vilkas“ yra Aplinkosaugos koalicijos narė organizacija) iš Aplinkos ministerijos gavo kvietimą deleguoti savo atstovą į darbo grupę. Darbo grupė pradėjo savo darbą spalio mėnesį, bet paaiškėjus, kad į darbo grupę yra neįtraukti suinteresuotos pusės – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos – atstovai, Aplinkosaugos koalicija priėmė sprendimą atšaukti savo atstovus ir darbo grupėje nedalyvauti.
GAA „Baltijos vilkas“ parengtus pasiūlymus medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui nusprendėme teikti Valstybine saugomų teritorijų tarnybai (VSTT), nes manome, kad VSTT turėtų koordinuoti pasiūlymų dėl saugomų teritorijų rengimą ir teikimą aplinkos ministrui. Prašome VSTT rengiant savo medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo variantą atsižvelgti į mūsų pastebėjimus ir pasiūlymus.
Medžioklės veikla (gyvūnų sumedžiojimas, medžiojamųjų rūšių gausinimas, miške pilamas pašaras, keliamas triukšmas) turi poveikį ne tik medžiojamosioms rūšims, bet ir kitoms toje teritorijoje gyvenančioms žvėrių ir paukščių rūšims, taip pat gali turėti poveikį augalams. Reglamentuojant medžioklę saugomose teritorijose turėtų būti vertinamas kompleksinis medžioklės būdų ir apimties poveikis ekosistemai: tiek Europos Bendrijos (EB) svarbos rūšims, kurių apsaugai Lietuvoje yra įsteigtos teritorijos, kaip lūšis, ūdra, saugomų rūšių paukščiai, tiek EB svarbos rūšims, kurių apsaugai teritorijos nėra įsteigtos (stumbras, baltasis kiškis, miškinė kiaunė, šeškas, vilkas, bebras), taip pat kitoms gyvūnų rūšims ir augalams. Būtų klaidinga remtis tik Bendrųjų buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais (toliau – Bendrieji buveinių nuostatai), nes juose iš žinduolių įvardijamos apsaugos priemonės tik lūšiai ir ūdrai, tačiau kitos EB svarbos žinduolių rūšys, nors gyvena Natura 2000 teritorijose, lieka nevertinamos.
Šiuo metu galiojančiose Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse (redakcija nuo 2020-10-15, toliau – Taisyklės) yra skyrius „VIII. Medžioklė žuvininkystės tvenkinių teritorijose, prie valstybinių gamtinių rezervatų ir jų buferinėse apsaugos zonose, valstybiniuose parkuose, gamtiniuose draustiniuose ir biosferos rezervatuose“, tačiau jame esmingiau apibrėžti tik medžioklės rezervatų buferinėse apsaugos zonose ribojimai. Manome, kad medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui turėtų būti atskiras skyrius nuo medžioklės žuvininkystės tvenkinių teritorijoje, ir jis turėtų apibrėžti tiek nuostatas dėl medžioklės visose saugomose teritorijose (dėl to reikėtų keisti ir skyriaus pavadinimą), tiek reglamentuoti medžioklę tam tikrose saugomų teritorijų dalyse. Manome, kad medžioklės ribojimai turi būti taikomi pakankamai plačiai teritorijai, kad būtų realus poveikis ekosistemoms. Pavyzdžiui, siekiant mažinti kurtinių, tetervinų, baltųjų kiškių trikdymą, varyminės medžioklės turėtų būti ribojamos draustiniuose, kuriuose šios rūšys gyvena, o ne tik tuokvietėse ar pan.
Teikiame tokius pasiūlymus dėl medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo:
1. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, drausti visų kanopinių žvėrių šėrimą visose saugomose teritorijose ir numatyti išimtį, leidžiančią šerti laukinius žvėris siekiant atitraukti nuo pasėlių konkrečiose saugomų teritorijų vietose Aplinkos ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų sprendimu (pvz., VSTT sprendimu dėl stumbrų).
Šiuo metu Taisyklių 571 punktas draudžia įrengti šėryklas ir viliojimo vietas Valstybinių gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų, gamtinių draustinių teritorijose esančiose EB svarbos pievų ir pelkių buveinėse ir arčiau kaip 100 m iki saugomų rūšių informacinėje sistemoje registruotų saugomų rūšių radaviečių. Šis draudimas yra nepakankamas, nes šėrimas ir viliojimas dideliais masalo kiekiais daro neigiamą poveikį ne tik pievų ir pelkių buveinėms ir jose esančioms rūšims, ir ne tik toms buveinėms, kurios yra valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir t.t. teritorijose. Taip pat šėrimo ar viliojimo dideliais masalo kiekiais poveikis yra platesnis nei tik 100 m spinduliu. Todėl manome, kad yra tikslinga įrašyti bendrą draudimą šerti kanopinius žvėris visose saugomose teritorijose.
Taisyklės draudžia šernų šėrimą, tačiau leidžia kitų kanopinių žvėrių šėrimą. Šėrimas argumentuojamas tuo, kad žvėrims padedama išgyventi sunkų laikotarpį. Tačiau keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms, kanopiniai žvėrys nebesusiduria su tokiais dideliais išgyvenimo iššūkiais ir būtinybės padėti kanopinių populiacijoms išgyventi nebelieka, o šėrimo daroma žala didėja. Šėrimas keičia kanopinių žvėrių gausą ir tai turi poveikį ekosistemai. Todėl šėrimo kaip gamtos apsaugos tikslais nepagrįstos ir ekosistemai galimai žalingos veiklos turėtų būti atsisakyta bent saugomose teritorijose. Taip pat Taisyklėse yra nurodoma, kad šeriama, siekiant atitraukti žvėris nuo pasėlių. Mūsų nuomone, tokia priemonė gali būti taikoma išimtiniais atvejais Aplinkos ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų sprendimu, nes platus šėrimas, dėl kurio auga populiacijos dydis, žalą pasėliams gali didinti.
2. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, šalia esamo draudimo įrengti viliojimo vietas tam tikrose saugomose teritorijose, nustatyti, kad likusiuose saugomose teritorijose visų kanopinių žvėrių viliojimui leidžiama naudoti iki 10 kg masalo 1 km2 vienam mėnesiui.
Taisyklių 571 punkte šiuo metu yra įrašytas draudimas įrengti viliojimo vietas Valstybinių gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų, gamtinių draustinių teritorijose esančiose Europos Bendrijos svarbos pievų ir pelkių buveinėse ir arčiau kaip 100 m iki saugomų rūšių informacinėje sistemoje registruotų saugomų rūšių radaviečių. Manome, kad Taisyklėse turėtų likti 571 punkte įrašytas draudimas įrengti viliojimo vietas, tačiau jį reikia papildyti masalo kiekio ribojimu visoms likusioms saugomoms teritorijoms (arba visai šalies teritorijai). Šiuo metu Taisyklės netinkamai riboja masalo kiekį šernams ir visai neriboja kitų rūšių gyvūnams.
Taisyklės draudžia šerti šernus, bet viliojimui leidžia naudoti 100 kg masalo. Šie Taisyklių punktai prieštarauja vienas kitam. Suaugęs šernas per parą suėda iki 6 kg pašarų. Pašaro gaunančių šernų vidutinė bandos teritorija sudaro 146 ha, patinų-vienišių – 442 ha plotą[1], taigi, šernų bandos ir pavienių šernų teritorijoje būna ne viena viliojimo vieta. Be to, bandos lanko ne tik savo teritorijoje, bet ir greta esančias viliojimo vietas[2]. Vadinasi, 100 kg masalo pakanka teritorijoje gyvenantiems šernams pasimaitinti, tai yra, šis kiekis reiškia šėrimą. Kitų žvėrių viliojimui skirto masalo kiekio Taisyklės visai nereglamentuoja.
Afrikinio kiaulių maro valdymo strategijos Europos Sąjungai[3] (toliau – Strategija) 3.1.1. punkte yra įrašytas bendras reikalavimas visoms su maru susijusioms teritorijoms, kad viliojimui būtų naudojamas ne didesnis nei 10 kg masalo kiekis 1 km2 vienam mėnesiui[4]. Taip pat nurodoma, kad šernai neturi būti šeriami, o kitiems žvėrims skirtas pašaras turi būti nepatrauklus arba nepasiekiamas šernams. Lietuva neįgyvendina šio Strategijos reikalavimo.
Aplinkos apsaugos departamento 2020-04-21 rašte LR aplinkos ministerijai Dėl medžioklės LR teritorijoje taisyklių įrašyta pastaba, kad „kai vykdoma valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė, dažnai kyla nesusipratimų dėl šernų viliojimo vietų skaičiaus, pvz., medžiotojai įrengia 15 viliojimo vietų ir teigia, kad 10 vilioja šernus, kituose 5 vilioja t. elnius ar stirnas, o atėjo šernai, todėl nėra jo kaltės.“ Iš šios pastabos matyti, kad šernai viliojimo vietose gauna daug pašaro, nes ne tik kiekvienoje vietoje naudojamas didelis masalo kiekis, bet ir apeinamas ribojimas viliojimo vietų tankiui, pasinaudojant tuo, jog šis ribojimas Taisyklėse įrašytas tik šernų viliojimo vietoms, tačiau neapibrėžta, kad kitose viliojimo vietose masalas turi būti nepatrauklus arba nepasiekiamas šernams. Medžiotojai pasinaudoja Taisyklių spraga ir apsimeta vilioją kitus žvėris, o ne šernus. Taisyklių formuluotės turėtų užkirsti kelią tokioms situacijoms – formuluojamos visiems gyvūnams arba bent visiems kanopiniams žvėrims.
Tiek viliojimas dideliu masalo kiekiu, tiek šėrimas kelia grėsmę kitų rūšių bei buveinių apsaugai toje teritorijoje. Medžiojamųjų kanopinių gyvūnų viliojimas dideliais masalo kiekiais neigiamai veikia ekosistemą[5] – daug maisto gaunančios populiacijos nenatūraliai auga[6], užima didesnes nišas ekosistemoje, didėja spaudimas mitybinei bazei. Ypač neigiamas poveikis ekosistemai kyla dėl šernų šėrimo. Padidėjusi jų gausa ir tankumas aplink viliojimo vietą neigiamai veikia ant žemės perinčių paukščių populiacijas. Tačiau poveikį turi ir kitų žvėrių viliojimo vietos, nes aplinkinėje teritorijoje nenatūraliai padidinamas kanopinių žvėrių tankis, be to, masalu minta visaėdžiai plėšrūnai, taip pat viliojimo vietos pritraukia ir graužikais besimaitinančius plėšrūnus. Dėl didesnio plėšrūnų tankumo aplink viliojimo vietą didėja grėsmės paukščiams bei smulkesniems žinduoliams.
3. Siūlome papildyti Taisyklių 11.9 punktą, įrašant reikalavimus gyvagaudžių spąstų naudojimui – apibrėžti, kas kiek laiko turi būti patikrinami gyvagaudžiai spąstai ir kokie kiti veiksmai turi būti atliekami, kad pagautas ne tos rūšies gyvūnas nenukentėtų.
Aplinkos ministerijos parengtame dokumente „Darbo grupei siūlomi aptarti reikalingi medžioklės apribojimai Natura 2000 teritorijose ir kai kuriose nacionalinėse saugomose teritorijose“ tam tikrose teritorijose siūloma naudoti tik gyvagaudžius spąstus. Gyvagaudžiai spąstai yra vieninteliai iš tikrųjų selektyvūs spąstai. Vadinamieji selektyviniai spąstai neatskiria artimų gyvūnų rūšių: į bebrui skirtus spąstus papuola ūdra, į audinei pastatytus spąstus gali papulti šeškas ir pan. Gyvagaudžiai spąstai gali būti saugiausia medžioklės spąstais priemonė, užtikrinanti, kad papuolęs ne tos rūšies gyvūnas bus grąžintas į laisvę, tačiau tik tada, jei bus naudojami tinkamai: dažnai tikrinami, pastatyti priedangoje nuo saulės ir pan. Taisyklės leidžia medžioklėje naudoti „gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą“, tačiau neapibrėžia, kaip šie spąstai turi būti naudojami. Jei tokie spąstai paliekami netikrinant ilgą laiką, jie tampa žiauraus elgesio su medžiojamaisiais gyvūnais priemone, pagauti gyvūnai juose susižaloja, nusilpsta arba padvesia. Todėl Taisyklės turėtų reglamentuoti gyvagaudžių spąstų naudojimą.
4. Prašome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti Vilko apsaugos plano nustatytus medžioklės saugomose teritorijose apribojimus.
Vilko apsaugos plano 35 punktas teigia, kad „vilko populiacijos gausos reguliavimas nevykdomas rezervatuose ir jų buferinės apsaugos zonose. Nacionaliniuose parkuose, telmologiniuose, ornitologiniuose ir botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose, Žuvinto biosferos rezervate vilkai gali būti paimti (sumedžioti) iš jų buveinių tik gavus leidimą Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo /…/ nustatyta tvarka.“ Manome, kad šios nuostatos turi būti įrašytos ir Taisyklių medžioklės saugomose teritorijose skyriuje.
5. Prašome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti draudimą medžioti miškines ir akmenines kiaunes ir juoduosius šeškus gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonose, telmologiniuose, botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose. Miškinės kiaunės ir juodieji šeškai šiose teritorijose galėtų būti paimami iš jų buveinių tik gavus leidimą Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka.
Kiaunės ir šeškai yra svarbi miško ekosistemos grandis. Jie išnešioja medžių ir kitokių augalų sėklas, reguliuoja pelinių graužikų skaičių. Šeškas, miškinė ir akmeninė kiaunės yra Berno konvencijos saugomos rūšys, šeškas ir miškinė kiaunė yra įtraukti į Buveinių direktyvos V priedą – šių gyvūnų gausos reguliavimas turi būti atliekamas atsargiai, kartu skiriant dėmesį jų populiacijų būklės vertinimui. Lietuvoje šių gyvūnų populiacijų būklė nestebima. Vieninteliai šalies mastu renkami duomenys yra jų sumedžiojimo skaičiai.
Kiaunių sumedžiojimo skaičius nuolat mažėja: 2014-2015 sezono metu buvo sumedžiotos 867 miškinės kiaunės ir 185 akmeninės, 2015-2016 – 645 miškinės ir 70 akmeninių, 2016-2017 – 458 miškinės ir 68 akmeninės, 2017-2018 – 454 miškinės ir 55 akmeninės, 2018-2019 – 384 miškinės ir 52 akmeninės, praėjusį sezoną – 245 miškinės ir 28 akmeninės. Juodųjų šeškų sumedžiojimo statistika gali rodyti, kad populiacijos būklė nėra gera – nors šeškai pagaunami tais pačiais spąstais, kaip audinės ar kiaunės, jų sumedžiojimo skaičiai yra maži. 2014-2015 sezono metu buvo sumedžioti 132 šeškai, 2015-2016 – 89, 2016-2017 – 26, 2017-2018 – 55, 2018-2019 – 36, praėjusį sezoną – 24 šeškai. Mažėjantys sumedžiojimo skaičiai gali būti siejami su mažėjančiu medžioklės spąstais populiarumu. Tačiau mažėjimo tendencija aiški ir ilgai trunkanti, jokių kitų duomenų apie populiacijų būklę nėra, todėl yra svarbu pripažinti kiaunių ir šeškų saugomos rūšies statusą.
Turint tik tokius duomenis apie kiaunių ir šeškų populiacijų būklę, laikantis Buveinių direktyvos, jų medžioklė neturėtų būti vykdoma, iki nebus imta nuosekliai stebėti populiacijų būklę. Nors akmeninė kiaunė nėra Buveinių direktyvos rūšis, vienodus medžioklės ribojimus siūlome taikyti abiem kiaunėms, nes sumedžiojimo duomenys gali reikšti, kad akmeninių kiaunių populiacija Lietuvoje nėra gausi. Be to, kiaunės ir šeškai paprastai medžiojami statant spąstus – selektyviaisiais vadinami spąstai negali atskirti šių rūšių.
Bendruosiuose buveinių nuostatuose ties 17-a paukščių apsaugai svarbių teritorijų įrašytas skatinimas reguliuoti kiaunių gausą. Ši situacija kontraversiška, kai vardan vienos saugomos rūšies skatinama mažinti kitos saugomos rūšies gausą, neįvardijant būtinybės įvertinti, kokia yra jos gausa ir populiacijos būklė. Kartu nėra skatinamos neletalios priemonės sumažinti kiaunių žalos grėsmę apsaugant inkilus, žinomas dreves bei didžiųjų paukščių lizdus[7]. Pasiūlymą dėl Bendrųjų buveinių nuostatų pateikiame atskiru punktu.
Nemažoje dalyje patvirtintų gamtotvarkos planų kaip gamtotvarkos priemonė įtrauktas kiaunių, o kai kuriuose – šeškų populiacijos reguliavimas iki minimumo, to minimumo nenustatant, t.y. naikinimas. Tokiuose planuose numatytos lėšos spąstų pirkimui ir statymui, tačiau kiaunių ar šeškų gausa ir populiacijos būklė nevertinama ir nenumatyta ją vertinti.[8] Tokia praktika turėtų būti keičiama ir kiaunių bei šeškų populiacijų gausa paukščių apsaugai svarbiose teritorijose turėtų būti reguliuojama tik įvertinus esamą jų populiaciją, nustačius, koks yra jos poveikis saugomoms rūšims ir kokie mažinimo mastai reikalingi, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp paukščių apsaugos ir plėšrūnų išlaikymo ekosistemoje. Be to, pirmenybė turėtų būti teikiama neletaliems konflikto sprendimo būdams, jei tokie galimi.
6. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti, kad visose saugomose teritorijose nemedžiojami pilkieji kiškiai.
Aplinkos ministerijos vertinimu, pilkųjų kiškių populiacijos būklė nėra gera. Todėl šios rūšies medžioklė turėtų būti sustabdyta bent saugomose teritorijose, iki stebėjimais bus įvertinta, kad populiacija atsistato.
7. Taisyklių 2 punkte siūlome įtraukti perspektyvios bebravietės sąvokos apibrėžimą, o Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, numatyti perspektyvių bebraviečių nustatymo kriterijus ir uždrausti visose saugomose teritorijose perspektyvių bebraviečių ardymą ir bebrų medžioklę jose.
Bebras yra Buveinių direktyvos V priedo rūšis. Jis, keisdamas vietovę (kurdamas drėgnesnes buveines, lėtindamas upių tėkmę tam tikrose atkarpose, pastatydamas statinius vandenyje, kurie pasitarnauja kitų gyvūnų poreikiams) atlieka itin svarbų vaidmenį ekosistemoje ir ekosistemų ryšiais yra susijęs su daugeliu rūšių. Bebrų užtvankų poveikis migruojančioms žuvims nėra analogiškas žmonių statomų užtvankų poveikiui – per bebrų užtvankas žuvys dažnai gali praplaukti[9] arba gali pakakti užtvankos praardymo trumpam laikotarpiui žuvų migravimo metu, užuot ją naikinus. Be to, bebravietės sukuria palankias sąlygas lašišinėms ir kitoms žuvims jų ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, padidindamos rituolių išgyvenimo tikimybę[10]. Bendruosiuose buveinių nuostatuose yra įrašytas skatinimas išsaugoti ar sukurti perspektyvias bebravietes raudonpilvių kūmučių buveinėse, juodųjų gandrų, nendrinių lingių, gervių, dirvinių sėjikų, tikučių apsaugai svarbiose teritorijose, tačiau Taisyklės šiuo metu iš esmės nenumato perspektyvių bebraviečių apsaugos jokiose teritorijose – bebrus leidžiama medžioti visoje šalyje.
Taisyklėse yra apibrėžta tik neperspektyvios bebravietės sąvoka vadovaujantis tik ūkiniais kriterijais – bebrų žala ūkiui ir statiniams, tačiau nėra vertinamas bebravietės vaidmuo ekosistemoje. Ekologiniu požiūriu vertingose upėse, taip pat ir priskiriamose lašišiniams vandens telkiniams, esančių bebraviečių priskyrimas neperspektyvioms yra nepasvertas, o nuostata jas naikinti – nepamatuota. Taisyklėse nėra apibrėžta perspektyvios bebravietės sąvoka, nėra uždrausta medžioklė ir bebrų statinių ardymas perspektyviose bebravietėse.
Perspektyvios bebravietės apibrėžimo, bebravietės tipo nustatymo tvarkos bei medžioklės ribojimų perspektyviose bebravietėse taip pat nėra Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarkoje[11]. Atskiras teisės aktas dėl bebrų gausos reguliavimo buvo sukurtas, kai buvo atliekamos bebraviečių apskaitos ir regionų aplinkos apsaugos departamentai tam tikras bebravietes įtraukė į neperspektyvių (likviduotinų) bebraviečių sąrašą. Tokiu būdu būtent tos bebravietės buvo numatytos naikinti. Tačiau šiuo metu bebraviečių apskaitos nebevykdomos, o neperspektyvios bebravietės apibrėžimas leidžia ardyti praktiškai bet kurią bebravietę. Tai neatitinka gamtos apsaugos intereso ir biologinės įvairovės išsaugojimo siekių. Todėl manome, kad bent saugomose teritorijose turėtų būti numatyta perspektyvių bebraviečių identifikavimo tvarka ar kriterijai ir uždraustas jų ardymas bei bebrų medžioklė jose.
Nepaisant vykdomos medžioklės ir bebraviečių ardymo, bebrų populiacija Lietuvoje šiuo metu yra gausi, tačiau tai nebūtinai rodo, kad bebrų populiacijos būklė yra gera – t.y., kad išsilaiko šeimos struktūros ir bebrai atlieka savo vaidmenį ekosistemoje. Manome, kad nuolatinis bebrų trikdymas gali neigiamai veikti buveines ir tam tikra dalimi užkerta kelią teigiamam bebrų poveikiui ekosistemai ir kitoms rūšims.
8. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, drausti paleisti į laisvę svetimžemes rūšis medžioklės tikslais.
Vykdant medžiojamųjų gyvūnų gausinimo programas į medžioklės plotus yra išleidžiami aptvaruose užauginti danieliai bei fazanai, t.y. svetimžemės rūšys, nors tai draudžia Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės. Į laisvę išleidžiamos svetimžemės rūšys gali ardyti natūralią ekosistemų pusiausvyrą, kuria konfliktą, kai medžiotojai ima persekioti vietines plėšriųjų žvėrių rūšis, norėdami išsaugoti įveistas svetimžemes.
9. Siūlome apsvarstyti varyminių medžioklių ribojimus teritorijose, kuriose gyvena saugomų rūšių paukščiai, baltieji kiškiai, lūšys, stumbrai.
Šiuo metu Taisyklės draudžia medžiokles varant tik gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonose. Varyminės medžioklės savo esme yra visų didesnių rūšių žvėrių ir paukščių išbaidymas iš tam tikro miško kvartalo, todėl jos neabejotinai trikdo jautresnes saugomas rūšis, nors ir yra vykdomos rudens ir žiemos mėnesiais. Be to, kyla grėsmė, kad saugomų rūšių gyvūnai bus nušauti per klaidą. Tačiau kartu varyminės medžioklės yra vienas pagrindinių būdų reguliuoti kanopinių gyvūnų gausą, todėl svarbu rasti kompromisą, kaip sumažinti varyminių medžioklių neigiamą poveikį visiškai jų neatsisakant.
Varyminių medžioklių ribojimo variantas yra apibrėžtas Taisyklių 58.37 punkte: „medžioklės plotų vienetuose, kurie patenka į 2014 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo 2014/709/ES dėl gyvūnų sveikatos kontrolės priemonių, susijusių su afrikiniu kiaulių maru tam tikrose valstybėse narėse, kuriuo panaikinamas įgyvendinimo sprendimas 2014/178/ES (OL 2014 L 295, p. 63), priede nurodytas vietoves, toje pačioje medžioklės plotų vieneto dalyje (tame pačiame miško kvartale) medžiojamuosius gyvūnus medžioti su varovais ar šunimis dažniau kaip vieną kartą per mėnesį“. Šis Taisyklių punktas galioja ne visai Lietuvos teritorijai, bet maro paveiktai šalies daliai, ir yra laikinas. Saugomoms teritorijoms taip pat galėtų būti numatytas varyminių medžioklių intensyvumo ribojimas nustatant galimą jų skaičių per medžioklės sezoną, taip pat – sumažinant kvartalų, kuriuose galima medžioti tuo pačiu metu, skaičių. Ribojimai turėtų galioti tiek varyminėms medžioklėms su šunimis, tiek be jų, nes tikslas yra sumažinti bet kokio baidymo intensyvumą.
10. Siūlome Taisyklėse numatyti, kad saugomose teritorijose esančių medžioklės plotų naudotojai medžioklių grafikus derintų su saugomų teritorijų direkcijomis.
Medžioklės apsunkina kitų renginių organizavimą tose pačiose vietose. Yra atvejų, kai medžioklės plotų naudotojai neleidžia vykdyti kitų renginių, nes yra suplanavę medžiokles. Manome, kad tokios situacijos turėtų būti sprendžiamos ne medžiotojų, o likusios visuomenės naudai, ir jei planuojami renginiai saugomose teritorijose gali sutraukti žmonių į gamtą, jiems turėtų būti teikiama pirmenybė, o medžioklės turėtų būti perkeliamos į kitą vietą ar laiką. Siekiant, kad tokių situacijų sprendimai būtų teisiškai apibrėžti, siūlome į Taisykles įtraukti punktą, pagal kurį medžioklės plotų, esančių saugomos teritorijos ribose, naudotojai turėtų derinti medžioklės grafiką su saugomos teritorijos direkcija, kuri turėtų teisę įpareigoti medžioklės plotų naudotoją keisti medžioklės planus dėl viešųjų renginių. Tokia nuostata galėtų būti įrašyta Taisyklių 271 punktu.
11. Siūlome atsisakyti Bendrųjų buveinių nuostatų punktų, skatinančių paukščių apsaugai svarbiose teritorijose reguliuoti plėšriųjų žvėrių ir varninių paukščių gausą arba juos peržiūrėti.
Bendruosiuose buveinių nuostatuose beveik prie visų paukščių apsaugai svarbių teritorijų yra įrašyti skatinimai reguliuoti tam tikrų plėšriųjų žvėrių ir varninių paukščių gausą. Manome, kad šių punktų turėtų būti atsisakyta kaip nepagrįstai propaguojančių tam tikrų rūšių medžioklę. Nenorint jų atsisakyti, jie turėtų būti peržiūrėti, bent jau pašalinant skatinimus medžioti kiaunes ir įrašant reikalavimus atlikti reguliuojamų rūšių poveikio ir gausos vertinimus. Sprendimai reguliuoti tam tikrų rūšių gausą turėtų būti pagrįsti žiniomis, kad tam tikra rūšis daro reikšmingą poveikį saugomai rūšiai konkrečioje teritorijoje, turėtų būti vertinama reguliuojamos rūšies gausa, nustatoma, iki kiek ją reikėtų mažinti nepadarant žalos ekosistemai. To nepadarius, saugomų rūšių apsaugai skirti resursai naudojami netikslingam, nepagrįstam ir neetiškam plėšrūnų medžiojimui.
[1] Lietuvos fauna, 1988.
[2] African swine fever in wild boar ecology and biosecurity, 2019: http://www.fao.org/3/ca5987en/CA5987EN.pdf
[3] https://ec.europa.eu/food/sites/food/files/animals/docs/ad_control-measures_asf_wrk-doc-sante-2015-7113.pdf,
[4] „Baiting is allowed (non-sustained feeding, limited food only for attracting wild boar for trapping and/or culling, not exceed 10kg/km2/month).“
[7] Dalis galimų priemonių aprašytos knygoje R. Juškaitis. Inkilų gyventojai paukščiai, žinduoliai, bendruomeniniai vabzdžiai, 2010.