Straipsniai

Vilkų likimą lemia skaičių burtai

2008-12-07 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Čikagos lietuvių savaitraštis „Vakarai” susidomėjo Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos prie Aplinkos ministerijos gruodžio 1 dieną įvykdyta akcija. Vilkų gynėjai pasipiktino, kad ministerijos valdininkai ne tik nesutiko paskirstyti iki šiol galiojusios vilkų sumedžiojimo kvotos teritoriniu principu, bet dar ir padidino pačią kvotą nuo 20 iki 30. Daug tai ar mažai sužinosite šiame žurnalisto Mindaugo Peleckio interviu su Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininku ir Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ vilkų tyrimų koordinatoriumi Andrejumi Gaidamavičiumi.


Gruodžio 1 d. naujo vilkų medžioklės sezono atidarymo proga vilkų gynėjai prie Aplinkos ministerijos padėjo gedulo vainikus ir uždegė žvakes 30-čiai vilkų, kuriems šiemet paskelbtas mirties nuosprendis.
Daumanto Liekio nuotr.

Kada ir kodėl susidomėjote vilkais? Kodėl būtent jais?

Mane dar prieš dešimt metų sukrėtė faktas, kad antroje pagal dydį Lietuvos girioje – Labanoro girioje, kurioje aš gimiau, užaugau ir gyvenu ligi šiol, – nebeliko vilkų. Kai pradėjau plačiau domėtis, pamačiau, kad visoje Lietuvoje tas pats. Atlikome nacionalinių ir regioninių parkų ekologų apklausą ir paaiškėjo, kad dviejuose trečdaliuose Lietuvos saugomų teritorijų (!) vilkai arba visai nebegyvena, arba pasirodo tik praeinantys individai. Tai buvo 1999-ieji. Nuo tada ir prasidėjo tikra kova už vilkus.

Aš pagal išsilavinimą esu miškininkas, ne zoologas, todėl labai tikėjausi, kad atsiras žmonių, kurie perims iš manęs vilkų apsaugos vadžias, nesiruošiau jiems skirti viso savo gyvenimo, bet dar neatsirado… Pagalbininkų – taip, jų turiu daug, bet tikrieji zoologai nelabai rūpinasi savo tyrimo objektu, daug tarp jų medžiotojų, pavyzdžiui, Lietuvos teriologų (specialistų, kurie tiria žinduolius) draugijoje medžiotojų – absoliuti dauguma. Taigi kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad vilkai bus mano gyvenimo palydovai dar daug metų. Neturiu jiems išskirtinių sentimentų, mane domina visa gamta, bet negaliu susitaikyti su tokia neteisybe, kuri jau ne vieną amžių tęsiasi ir dar nežinia kiek tęsis, kol liausis šis beprasmiškas kraujo praliejimas. Turbūt patys suprantat, kad vilkus saugoti nepalyginamai sunkiau nei bet kurią kitą rūšį. Nes jei saugai vilką – tai saugai visą gamtą: miškus, kuriuose vilkai gyvena, kitus gyvūnus, kurie susiję su vilkais visais įmanomais ekologiniais ryšiais ir pačius žmones, kurie visavertį gyvenimą gali turėti tik turtingoje gamtoje. Man patinka tik dideli iššūkiai, todėl gindamas girios vilką jaučiu, kad bent jau ateities kartos supras ir įvertins visas pastangas, kurias šiandien skiriame už kiekvieno vilko gyvybę. Mes norime gamtosaugą iš „rūšizmo“ (kai rūpi tik rūšies išsaugojimas, o individas neturi vertės) pakelti į aukštesnį lygmenį.

Kiekvienas vilkas yra individualybė, kiekvienas turi savo charakterį, skirtingą patirtį, skirtingai reiškia emocijas, netgi skirtingus poreikius turi. Jie nėra klonai, kurie visi elgtųsi vienodai pagal zoologijos vadovėlyje aprašytą instrukciją. Dauguma auginate savo šunis, patys matote, kokie jie skirtingi, bet net nesusimąstėte, kad visos tos šuns savybės, kurios jus taip žavi, yra iš vilkų – tiesioginių protėvių. Bet kai ką šunys ir prarado – laisvės troškimą ir atsakomybę už savo palikuonis. Jeigu vilkų šeimoje vilkiukais rūpinasi tik patelė, tai gali įtarti, kad jos patinas yra koks nors sulaukėjęs šuo. Kartais taip atsitinka, kai medžiotojai išardo vilkų šeimas.

Galbūt stebitės, kad apie vilkus rašau kaip apie žmones. Bet jie ir yra „žmonės”. Miškų žmonės. Nes tik protingi žvėrys išsigelbėja nuo žmogaus. Sąvoka „brakonierius” vilkų atžvilgiu atsirado tik prieš kokius 30-40 metų. Iki tol su vilkais buvo leidžiama daryti praktiškai viską – nuodyti, statyti kilpas, galūnes suspaudžiančias arba nukertančius spąstus, naikinti vilkiukus olose (turiu net instrukcijas, kaip tai daryti), šaudyti iš visų ginklų, naudoti tinklus, vilkduobes, tverti ištisas šeimas pražudančiomis vėliavėlėmis ir visa kita, ką įmanoma buvo sugalvoti. Kai žinai visą šią istoriją, negali likti abejingas. Lietuvoje gyvena trys milijonai žmonių ir kas yra palyginus tie du-trys šimtai vilkų, kurių gyvybė visiškai nevertinama? Tik maža saujelė gyvybių, kuri iki šiol neranda vietos po saule.

Ne aš pirmasis sugalvojau saugoti vilkus, tik tęsiu tai, ką pradėjo šviesios atminties garsus gamtos kino operatorius ir režisierius Petras Abukevičius, gamtininkas bei žurnalistas Leonardas Grudzinskas, savo mirties akimirką sukniubęs ne bet kur, o prie Aplinkos ministerijos slenksčio ir kiti dar gyvi esantys „mohikanai”, kaip juos galima pavadinti, kurie praeityje daug nuveikė švelnindami visuomenės nuomonę apie vilkus ir dabar pasisako už griežtą vilkų apsaugą. Tai – ir dr. Janina Prūsaitė, kuri pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje apsigynė disertaciją apie vilkus, ir buvęs gamtosaugos vadovas Kazys Giniūnas, parašęs pirmą lietuvišką knygą apie vilkus. Jaučiu moralinę pareigą toliau dirbti šia linkme ir pritraukti kuo daugiau vilkų apsaugos aktyvistų, nes vilkams šiuo metu labai reikia draugų.

Ar vilkai nepavojingi žmogui?

Paradoksalu, bet nuo šunų kasmet nukenčia 2000 Kauno, 4000 Vilniaus gyventojų, 4,5 milijono JAV gyventojų. Nemažai užregistruojama mirtinų atvejų. O ar žinote nors vieną konkretų faktą, kad žmogų būtų užpuolęs vilkas? Aš nežinau (Netiesa, vilkai žmones puldinėja. Praėjusiame amžiuje būta atvejų, kai vilkai nužudydavo po keliasdešimt žmonių, pvz., 74 žmones, daugiausia vaikus, Indijoje, Uttar Pradešo valstijoje 1996-1997 m.; 60 vaikų kitoje Indijos valstijoje – Bihare, 1993-1995 m.; daugiau informacijos – http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_fatal_wolf_attacks; Beje, Lietuvių liaudyje yra net patarlė „Alkani vilkai ir žmogų užpuola“; matyt, ne veltui, – M.P).

Bet įsivaizduokime, kad štai vieną dieną ims ir nutiks tokia nelaimė. Visi Lietuvos vilkai, o kartu ir mūsų organizacija bus pasmerkta. Kai „nusikalsta” šunys, baudžiamas konkretus šuo arba jo šeimininkas, jei tai padarytų vilkas – būtų baudžiami visi vilkai. Taip yra dėl to, kad mes atlaidžiau žiūrime į tuos dalykus, kurie mums įprasti. Pavyzdžiui, nieko nestebina, kad rudasis lokys žmogui išties gali būti pavojingas, net Europoje pasitaiko tokių nelaimių. Bet, pavyzdžiui, Suomijoje meškos yra žymiai labiau mylimos nei vilkai. Vilkų ten ir yra mažiau negu meškų – kelis kartus už Lietuvą didesnėje valstybėje tik du šimtai. Apie pusę jų išnaikina brakonieriai. Vilkų gynėjai dar negali atsigauti po to, kai Norvegijoje iš karinio sraigtasparnio buvo iššaudyta viena paskutiniųjų tos šalies vilkų šeimų (beje, tokią „pramogą” turėjo ir dabartinė Aliaskos gubernatorė Sarah Palin). Kai paklausi Švedijos žaliųjų, kodėl jie negina vilkų, atsako paprastai: „Mes bijome dėl savo vaikų, kurie miškingose vietovėse turi eiti į mokyklą”. Šiais faktais norėjau ne tik sugriauti mitą apie neva aukšto lygio Skandinavijos aplinkosaugą (plačiąja prasme), bet ir prognozuoti, kas laukia Lietuvos vilkų, jeigu mes jų neginsime, jų mažės, taps visai nebesutinkami ir dauguma lietuvių visai pamirš, kad tokie egzistuoja (jau dabar tenka išgirsti klausimą „O Lietuvoje dar yra vilkų?”).

Kai visuomenė atpranta nuo gyvūnų, jie tampa nebereikalingi ir žmonės jau nebežino, kaip reaguoti miške sutikus vilką, mešką ar kitą gyvūną. Tuomet viršų ima baimė, o baimė skatina neapykantą. Man nesunku įsivaizduoti lietuvių reakciją, jeigu mes staiga užsimanytume Lietuvoje priveisti meškų, kurios jau visą amžių čia negyvena. Tikrai kiltų panika. Panika kyla ir kai retkarčiais viena kita meška atklysta iš Baltarusijos. Tuo tarpu estai į savo meškas, kurių turi dar pakankamai, beveik nereaguoja. Aišku, kartais išreiškia pasipiktinimą, kai toks neprašytas svečias įsitaiso kieno nors avižų lauke ar nusprendžia patikrinti avilius. Taigi labiausiai mes bijome, kad lietuviai užmirš vilką. Tuomet savo kovoje netektume ištikimiausio sąjungininko – visuomenės.

Pagaliau tenka be užuolankų atsakyti į klausimą, ar vilkai nepavojingi žmogui. Tėra du atsakymo variantai. „Taip, nepavojingi”. „Ne, nepavojingi”. Žinoma, yra teorinė galimybė, kad jums įkas pasiutęs vilkas, bet pasiutęs vilkas pavojingas tiek, kiek ir pasiutęs ežiukas – tik įkanda, o toliau liga daro savo juodą darbą. Ir tikimybė sutikti pasiutusį vilką tokia pati kaip ir tikimybė sutikti pasiutusį ežį. Ir vienų, ir kitų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užregistruoja vos po 1-2 atvejus per dešimt metų. Iki šiol nežinome, kodėl tiek mažai. Į galvą ateina tik dvi mintys. Pirmoji: vilkas, kaip pasiutligę platinančių žvėrelių (lapių, mangutų) reguliuotojas, per ilgą laiką taip prisitaikė, kad įgijo tam tikrą atsparumą šiai ligai. Antroji: vilkų yra tiek mažai, kad net pasiutligės virusas nesugeba jų atrasti (Yra ligų, kuriomis pasaulyje serga vos keli žmonės, – M.P.).

O kaip buvo su žmonių užpuolimais praeityje? Man teko perversti visus tarpukario metų „Mūsų girių” žurnalus ir ne kartą aptikti žinutę su antrašte „Vilkai puola žmones”. Bet kai pradedi į tuos straipsnius gilintis, pamatai, kad nė vienas žmogus nenukentėjo, tačiau jiems kažkodėl atrodydavo, kad juos puola. Taigi tokios publikacijos buvo antivilkiškos propagandos dalis, kad skatintų visuomenės neapykantą ir skelbtų besąlygišką karą, kuris daugelyje Vakarų Europos šalių, taip pat ir JAV, privedė prie visiško vilkų išnaikinimo. Dar 1906 metais JAV vyriausybė buvo priėmusi nutarimą išnaikinti vilkus kaip rūšį. Iki tol jau buvo išžudyta 1,5 milijono vilkų ir jų laukė bizonų likimas.

Abiejų pasaulinių karų metais kai kurie vilkai galėjo pulti gyvus, dažniausiai sunkiai sužeistus žmones, nes visur buvo žmonių lavonų ir badmečiu, kai kareiviai buvo stipriai apnaikinę kanopinius žvėris, vilkai galėjo misti lavonais, tarp kurių gal buvo ir žmonės. Vieną kartą žmogienos paragavęs vilkas bado verčiamas galėjo surizikuoti pulti ir sveiką žmogų. Viename laikraštyje buvo aprašyta istorija, kaip grupelė kareivių pakliuvo į vilkų apsuptį, bet visgi juos pavyko išgąsdinti.

Po Antrojo Pasaulinio karo žmonės kontaktų su vilkais vis dar turėjo daug. Dažniausiai jie tiesiog pasirodydavo kelyje, ar bandydavo užpulti piemenų ganomus naminius gyvulius. Mano močiutė, būdama dar visai vaikas, sugebėjo viena nuginti vilką nuo karvių bandos. Mano tėvo pusbrolis Lionginas papasakojo dar įdomesnį nutikimą. Tarybiniais metais jis užsidirbdavo labai negražiu darbu – Labanoro girioje ieškodavo vilkų irštvų ir už nudobtus vilkiukus iš valdžios gaudavo premijas. Kartą jį prispyrė vienas reikalas ir pritūpė po eglute. Net nepastebėjo, kaip prieš pat nosį išdygo vilkas. „Už visą skriaudą vilkams tada turėjau mirti, bet jis manęs nelietė, tik pasižiūrėjo į akis ir dingo”, – prisimena Lionginas. Nuo tada jis metė šį kruviną verslą ir apsiribojo tiktai ragų ieškojimu. Kaimo žmonės prisimena daug neįtikėtinų istorijų, daugelis jų tikriausiai pagrąžintos, bet faktas tas, kad sutikti miške vilką dar ne taip seniai buvo įprastas dalykas. Dabar gi laisvėje pamatyti vilką – kaip išlošti loterijoje. Vieną kartą pamačiusiam tokį reginį, antrą kartą tokia laimė gali nebenusišypsoti. Todėl belieka perfrazuoti įžymų posakį ir pasakyti „Nebijok vilko – eik į mišką”.

Iš biologinio taško žiūrint, kiekvienas gyvūnas nesąmoningai supranta, kas yra jo maistas, o kas ne. Žmogus vilkui tikrai nėra grobis, nes plėšresnio  padaro už žmogų šiuo metu nėra. Tiek amžių persekiotas vilkas tai puikiai supranta. Pagrindinis vilkų maistas yra elniai. Kai jų sumažėja (tarkim, dėl medžiotojų kaltės), jis pereina prie kito grobio – šernų, stirnų. Tačiau jei nebepajėgia sumedžioti ir šių (taip vėlgi atsitinka, kai medžiotojai išardo šeimas), ieško lengvesnio grobio, o jei visai riesta, jo aukomis tampa avys, veršeliai, kiti naminiai gyvūnai. Tik didelio bado genamas vilkas surizikuoja apsilankyti žmonių kaimynystėje. Tuo tarpu kiti gyvūnai šalia vilkų gali jaustis saugiai. Praėjusiais metais Lenkijos vilkų saugotojai man atsiuntė unikalių nuotraukų, kuriose matoma, kaip gervės šoka tuoktuvių šokį, o už kelių metrų pelkėje šmirinėja vilkas. Nei gervės, nei vilkas nekreipė jokio dėmesio vienas į kitą. Vilkai padeda išsaugoti kai kuriuos retuosius paukščius. Pavyzdžiui, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems kurtiniams, didiesiems apuokams, kitiems ant žemės perintiems paukščiams tikra nelaimė yra šernai, kurie sunaikina kiaušinių dėtis. Vilkai, „beganydami” šernus, kitus kanopinius žinduolius, netgi svetimžemius jenotus (mangutus), nuo kurių kenčia reti baliniai vėžliai, atneša neįkainojamą naudą gamtai. Nes ten, kur sugrįžta vilkai, sugrįžta ir atsigauna visas laukinis pasaulis, ką puikiai iliustruoja pavyzdys JAV Yellowstone‘o nacionaliniame parke, kuris tapo chrestomatiniu pavyzdžiu ekologijos moksle, kokią didelę reikšmę  gamtai turi ši vienintelė rūšis, lotynišku vardu Canis lupus. Galėčiau apie tai kalbėti iki begalybės, bet matau, kad jau viršijau visas ribas. Noriu tik vieną pridurti: vilko grožis toks kerintis, kad nustelbia jo paties žiaurumą. Ir jis tėra griežčiausio Gamtos įstatymo – Išlikimo – nuolankus vykdytojas.

Kiek iš tikrųjų Lietuvoje yra vilkų? Aplinkos ministerija tvirtina, kad apie 300. Ar ji klysta? Jei taip, kodėl?

Vilkų likimą šiandien lemia skaičių burtai. Labai gaila, bet taip yra. Vienas nacionalinio parko mokslininkas pasakojo man, kaip buvo atliekamos žvėrių apskaitos sovietmečiu. Būdavo, nusiveža jį girininkas ir keli medžiotojai į mišką, įsitaiso patogesnėje vietoje, pasistato bidoną „samagono” ir skaičiuoja… Kažkokie skaičiai visgi gaunami, o jais dabar remiasi dabartiniai mokslininkai, paišo grafikus apie tų metų vilkų populiacijos svyravimus, daro įvairias išvadas. Neabejoju, kad dalis apskaitos dalyvių ir šiandien taiko panašią „metodiką” arba netaiko jokios. Nepažįstu nė vieno girininko ar medžiotojo, kuris sąžiningai eitų visomis kvartalinėmis linijomis, skaičiuotų visus pėdsakus, ir dar už dyką. Tam reikia labai daug laiko, o girininkai šiais laikais nespėja net tiesioginių užduočių atlikti, nepakelia galvos nuo gausybės popierių, eigulių daugumoje urėdijų yra labai sumažėję. Entuziastų, kuriems rūpėtų vilkų skaičiaus tikslumas – vienetai. Be to, galima įžvelgti ir pačių apskaitos dalyvių norą parodyti didesnį skaičių nei yra iš tikrųjų, tikintis, kad tuomet būtų leidžiama daugiau jų sumedžioti. Vilkas yra geidžiamiausias trofėjus ir medžiotojai dėl jo konkuruoja. Nustatytą 20 vilkų kvotą medžiotojai kiekvienais metais išnaudodavo vis anksčiau, bijodami, kad atsiras už juos pirmesnis, o paskui, pasibaigus limitui, taip ir neteks iššauti. Nušauti tuos 20 vilkų buvo tapę viršininkų privilegija. Neseniai vienas aukštas pareigas Aplinkos ministerijoje turintis valdininkas atvyko pamedžioti vilkų Labanoro girioje. Bet atsitiko taip, kad vilką, į kurį jis turėjo pirmumo teisę, nušovė paprastas medžiotojas. Vis dėlto, bijodamas nemalonumų, tas paprastas medžiotojas sutiko, kad medžioklės lape būtų įrašyta, jog vilką nušovė ne jis, o tas viršininkas.

Pasitikėčiau tik vienos apskaitos rezultatais, kuri vyko 2006 metų vasario mėnesį. Tuo metu, po daugelio mūsų reikalavimų, pagaliau atlikta pirmoji rimta apskaita. Jos metu keli šimtai miškininkų organizuotai dvi dienas skaičiavo vilkų ir lūšių pėdsakus. Tačiau susipažinti su šios apskaitos rezultatais mums neleidžiama iki šiol. Kiek kartų raštiškai ir pokalbiuose su pačiu Aplinkos ministru reikalavome teisės susipažinti su pirminiais apskaitos duomenimis – nieko negavome, tik buvo siuntinėjami nuo vienų institucijų prie kitų. Į internetą privertėme patalpinti tik Ekologijos instituto parengtą apibendrintą ataskaitą, už kurią Aplinkos ministerija sumokėjo 20 tūkstančių litų. Iš neoficialių šaltinių sužinojome, kad tais 2006 metais buvo apskaityta 120-150 vilkų, minėtos ataskaitos rengėjas Ekologijos instituto mokslininkas Linas Balčiauskas šį skaičių „patikslino” iki 193, o Aplinkos ministerija dar „suapvalino” iki 300.

Vilkų skaičių stengiamasi parodyti didesnį negu yra iš tikrųjų. Ir ne vien dėl to, kad vilkas išliktų trofėjinės medžioklės objektu. Lietuva stodama į Europos Sąjungą (ES) išsireikalavo išimtį medžioti vilkus, kurie pagal ES direktyvas turėtų būti griežtai saugomi, jų apsaugai steigiami draustiniai. Tuo metu Lietuvos valdininkai apgavo Briuselį, teigdami, kad Lietuvoje gyvena 550 vilkų, kad jie daro labai didelę žalą žemės ūkiui ir jų skaičių būtina reguliuoti bei toks reguliavimas neva nepakenks pačiai vilkų populiacijai. Tuo metu niekas neskaičiavo nei vilkų, nei jų daromos žalos. Pastaroji neapskaitoma iki šiol, nors visos avys ir galvijai yra registruojami, už juos ūkininkai gauna valstybės išmokas, registruojama netgi naminių gyvulių žūties priežastis. Bet toje registracijos formoje trūksta vienos grafos – „Plėšrūnai” arba „Vilkas”. Nesant šios grafos, veterinarijos gydytojas turi pažymėti kitą žūties priežastį. Taigi dėl tokios labai kvailos priežasties vilkų daroma žala ūkininkams iki šiol neapskaitoma, o kai į viešumą iškyla diskusijos apie vilkų žalą ir naudą, tiek Aplinkos ministerija, tiek Ekologijos instituto minėtas atstovas L.Balčiauskas pateikia gandų lygio duomenis. Apie tokią situaciją valdininkai žino jau nebe pirmus metus, bet jie neįstengia net ir dėl tos vienos nelemtos grafos pajudinti piršto, o ką jau bekalbėti apie visą naminių gyvulių apsaugos ir žalos kompensavimo sistemą, kurią mes siūlome.

Pagaliau kalbant apie vilkų apskaitas būtina pabrėžti, kad ne individų skaičius parodo vilkų populiacijos būklę. Vilkai yra socialūs gyvūnai, gyvena ir medžioja šeimomis. Kai medžiotojai išardo tas šeimas, prasideda daug blogų dalykų – nuo naminių gyvulių pjovimo iki vilkų kryžminimosi su šunimis. Taigi tik vilkų šeimų skaičius parodytų realią padėtį, yra metodikos kaip jas apskaityti, bet iki šiol Lietuvoje to niekas nedarė. Mūsų organizacija, kuri tik stojasi ant kojų, irgi neturi tam pakankamai galimybių. Belieka pasikliauti individualiais vilkų stebėjimais įvairiose Lietuvos giriose ir kitų vilkų žinovų teiginiais. Pavyzdžiui, Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiaus šeimininkas, vienas geriausių vilkų žinovų Lietuvoje Petras Dabrišius mano, kad mūsų šalyje nesuardytų vilkų šeimų likę labai mažai, daugiausia gyvena pavieniai vilkai, kurie dar vis bando išsigelbėti nuo medžiotojų. Kas žino, dabar, kai jau padidinta vilkų sumedžiojimo kvota, ir turint omenyje, kad brakonierių laimikiai dar didesni nei medžiotojų, galbūt kas trečias mūsų šalies vilkas šią žiemą sniegą aplaistys savo krauju.

Ką pasiekėte pikete prie Aplinkos ministerijos? Ką jums sakė, žadėjo?

Mes iš jų nieko nesitikėjome ir jau nebesitikime. Tiesiog atėjome pareikšti „užuojautos”, t.y. pasakyti tai, ką apie juos galvojame. Jau aštuonerius metus mes ieškome bendros kalbos su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentu. Prisiuntėme jiems krūvą raštų. Ir žinote, kiek gavome į juos atsakymų? Tik vieną! Ir tą galima pavadinti ne atsakymu, o padėka už pareikštą nuomonę. Visus tuos metus jie mus ignoravo, vedžiojo už nosies, viską, ką pasiekėme (medžioklės sezono sutrumpinimas nuo 8 iki 4 mėnesių, vilkų sumedžiojimo limito įvedimas), pasiekėme per kryžiaus kelius – surinkome tūkstančius parašų premjerui, sulaukėme paramos iš užsienio gamtosauginių organizacijų, su buvusiu Aplinkos ministru Arūnu Kundrotu, kuris vienintelis iš visos ministerijos išklausydavo mus, buvome suorganizavę net tris susitikimus. Ministras mums pažadėjo, kad šiame pereinamajame laikotarpyje, kai Lietuva dar nepasiruošusi visiškai uždrausti vilkų medžioklės, vilkų apsauga tik griežtės. Todėl dar 2005 metais pritarėme kompromisui laikinai leisti medžioti 20 vilkų per metus. Šiais metais grupė nevyriausybinių organizacijų vėl kreipėsi į Aplinkos ministeriją, kadangi nustatyta kvota neatitinka savo paskirties. Daugiausia vilkų sumedžiojama miškinguose rajonuose, kur vilkai praktiškai nedaro žalos ūkininkams, tuo tarpu agrariniuose rajonuose, kur ūkininkai iš tikrųjų nukenčia nuo vilkų, medžiotojai nespėja net šautuvo išsitraukti. Taigi siūlėme paskirstyti vilkų sumedžiojimo limitą pagal teritorinį principą. Bet praėjo jau 7 savaitės ir mes nesulaukėme nei tos kvotos paskirstymo, nei raštiško atsakymo, kodėl ta kvota buvo dar ir padidinta.

Dėl Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento neveiklumo daug nuoskaudų turi ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Taigi ta akcija mes norėjome parodyti, kad iš tų dviejų vyrų – Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus ir tiesioginio jo viršininko Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio – gamtosaugos labui jau nieko gero negalima tikėtis. Atėjo laikai, kai gamtą reikia saugoti nuo oficialios gamtosaugos, o aplinką – nuo Aplinkos ministerijos.

Kodėl kovojate dėl 10 vilkų, kai Lietuvoje – ekonominė krizė, daug žmonių neturi ką valgyti ir kt. Nejaugi vilkai jums svarbesni už žmones?

Tikrieji skurdžiai yra tie, kurių gamta skurdi. Prie ekonominės krizės privedė žmonių godumas ir tai turėjo atsitikti. Visa žmonių gerovė sukurta tik gamtos sąskaita, todėl po šios krizės galbūt žmonės susivoks ir ims tausoti aplinką, gyvąją gamtą. Nes globalinė ekologinė krizė, kuri gali sekti po globalinės ekonominės krizės, yra nepalyginamai baisesnė.

Pagaliau žmonėmis rūpinasi daugybė tarnybų, o vilkai patys advokatų nepasisamdys. Jeigu mes, žmonės, esame sąmoningos būtybės, turime patys susiprotėti pasirūpinti tais, kurie savo teisių į išlikimą pareikšti negali. Manau, kad kiekvienas tikras ekologas supranta vilkų medžioklės beprasmybę, taigi mes kovojame ne dėl 10 vilkų, o kad sustabdytume absurdišką karą gamtoje. XXI amžiuje yra būdų kaip sugyventi su gamta civilizuotai, be medžioklinio šautuvo. Bet gaila, kad mūsų gamtosaugos sistemoje dar tiek daug tamsos. Viename tarpukario metų „Mūsų girių” žurnale rašoma: „Būtų gražu, kad vilkus apnaikintume tiek, kad jie taptų reti ir juos imtų saugoti gamtos mylėtojai”. Per 70 metų požiūris į gamtą išliko toks pats tamsus. Neva apsaugos verti tik tie gyvūnai, kurie yra reti, o tuo, ko dar turime gausiai, džiaugtis taip ir neišmokome…

Kaip vertinate Lietuvos gyventojų požiūrį į vilkus?

Manau, jis – daugiau teigiamas negu neigiamas. Bent jau toks įspūdis susidaro skaitant komentarus internete ir tiesiogiai bendraujant su žmonėmis ta tema. Žinoma, galima išskirti tam tikras grupes, kurie vilko nemėgsta. Pirmiausia, tai – ūkininkai. Stengėmės jiems paaiškinti, kad mes esame už juos, nes kol vilkai nebus griežtai saugomi, ūkininkai negali tikėtis jokių kompensacijų iš valstybės, kompensuojama tik saugomų gyvūnų žala. Taigi vilkų apsauga turėtume būti suinteresuoti tiek mes, tiek ir jie.

Teko skaityti, kad neseniai vilkai sudraskė 40 vieno žmogaus avių. Manau, kad avys – itin brangus turtas. Ar jūs, ar kas nors atlygino tam žmogui nuostolius dėl sudraskytų avių? Ar po šio atvejo vis dar galite tvirtinti, kad vilkai nepavojingi?

Brangų turtą protingi žmonės saugo. Kartais pritrūksta žinių, bet tam ir egzistuoja mūsų organizacija. Jeigu ūkininkai taikytų visas tas naminių gyvulių apsaugos priemones, kurios šiuo metu galioja užsienyje, ypač Lenkijoje, nuostolių mastus galima būtų sumažinti iki 80 proc. Žinoma, tik su viena sąlyga – vilkai neturi būti persekiojami medžiotojų. Apie vilkų šeimų suardymo efektą jau minėjau, taigi naminių gyvulių apsaugos priemonės neduos tiek naudos, kiek galėtų, jei vilkas nebus išbrauktas iš medžiojamų gyvūnų sąrašo. Šiemet rugpjūčio-rugsėjo mėn. vienam ūkininkui, mano bendrapavardžiui Pranui Gaidamavičiui Elektrėnų savivaldybėje vilkai pradangino apie 40 retos Romanovo veislės avių. Pagal pėdsakus arime matėsi, kad į ganyklą ateidavo vieniša vilkė su keletu jauniklių, kuriuos reikėjo žūtbūt išmaitinti. Aptvėrėme 12 hektarų elektriniu piemeniu su raudonų vėliavėlių užtvaru ir kitus du mėnesius vilkai čia nebesirodė. Taigi jeigu ūkininkas būtų žinojęs, kaip apsisaugoti nuo vilkų, būtų sutaupęs keliolika tūkstančių litų. Labai svarbu apsaugos priemones taikyti tiksliai taip, kaip rekomenduojama. Minėtam ūkininkui nusprendėme padėti pirmam dėl to, kad jis nekaltina vilkų, supranta, jog naminius gyvulius visų pirma reikia saugoti pačiam. Jo ūkyje mūsų organizacija jau kitais metais įkurs pirmą Lietuvoje Podhalės aviganių šunų veislyną. Šie šunys – tai užtikrinta avių apsauga nuo visų plėšrūnų, taip pat ir nuo žmonių. Jų net nereikia specialiai dresuoti, pakanka nuo mažens auginti kartu su avimis, kurias jie vėliau labai saugo. Po truputį dirbame šia linkme, tik gaila, kad tokioje situacijoje esame vieniši. Aplinkos ministerijai pasiūlėme sudaryti tarpžinybinę darbo grupę, kuri švelnintų konfliktus tarp ūkininkų ir vilkų. Spėkite, ar gavome bent kokį atsakymą?..

Vilkus naikino jau nuo neatmenamų laikų, bet naminių gyvulių apsaugos problemos niekas tokiu būdu neišsprendė. Netgi jeigu Lietuvoje liks tik vienas vilkas, jis vis tiek puls avį, jei suteiksime jam tokią progą. Vilkas yra vilkas, ir dar kartą – vilkas.

Koks jūsų, kaip vilkų mylėtojų, pagrindinis tikslas? Kad Lietuvoje būtų kuo daugiau vilkų?

Mūsų tikslas – sustabdyti karą gamtoje. Mes sekame visų medžiojamų gyvūnų padėtį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Vilkų padėtis dabar blogiausia. Lenkijoje vilkus uždraudus medžioti nuo 1998 metų, jų skaičius nė kiek nepadidėjo. Kaip buvo 600-700, taip ir liko. Taigi manymas, kad nustojus vilkus medžioti jų labai prisiveis – klaidingas. Tarp vilkų – labai ryški savireguliacija. Vilkų šeimos pasidalinusios teritorijomis ir kinta dažniausiai tik individų skaičius šeimose (priklausomai nuo mitybos sąlygų), o šeimų skaičius išlieka daugmaž pastovus. Lenkijos mokslininkai apskaičiavo, kad vilkai tos šalies miškininkams kasmet sutaupo du milijonus eurų, kadangi vilkai geriau nei žmonės reguliuoja kanopinių žvėrių skaičių, neleidžia jiems nusiaubti miško jaunuolynų. Vilkai taip pat neleidžia išplisti bebrams, pasiutligę platinantiems žvėreliams (lapėms, mangutams). Tokių argumentų Lenkijos aplinkos apsaugos ministrui pakako, kad jie būtų paskelbti saugomais. Gal ir mes sulauksime tokio ministro…

Ar žmogus žmogui vilkas?

Režisierius P.Abukevičius, su vilkais buvęs artimai pažįstamas kaip niekas kitas, sakė, kad „jeigu žmogus žmogui būtų vilkas, dabar gyventume kaip rojuje”. Vilkai nežudo vieni kitų, kaip mes, o jų rūpestis savo vaikais galėtų būti pavyzdžiu kiekvienai žmonių šeimai.

 

Dėl to P.Abukevičiaus memorialinėje sodyboje-Vilko muziejuje (Indubakių kaimas, Utenos rajonas) ant vartų iškaltas lotyniškas užrašas: „Homo homini non lupus”. Žmogus žmogui yra ne vilkas.

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!