Straipsniai
Vilkų genocidas ir apsauga Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje
Lietuvos gamtosaugos pareigūnai dažnai kartoja, kad kiek mes vilkų beiššaudysime, jų vis tiek ateis iš Latvijos ir rytinių kaimynų. Menamos vilkų migracijos iš Latvijos dar niekas neįrodė ir nepamatavo. Tačiau dabar norėtume apžvelgti vilkų situaciją Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Perskaitę šį straipsnį, kurį parengė Kijevo ekologinis-kultūrinis centras, suprasite, kad iš tų mūsų romantizuotų Rytų, kuriuose turėtų būti tikras vilkų ir kitokių žvėrių knibždėlynas, tuojau visai nebebus kam „migruoti“.
Valdo Augustino nuotrauka
Tarybų Sąjungoje masinis vilkų naikinimas tebuvo vienas iš stalininio teroro instrumentų, kuriais buvo sprendžiamos bet kokios politinės, socialinės ar ekonominės užduotys. Vilkai buvo laikomi žalingais „a priori“, be jokių įrodymų. Pačiais kukliausiais vertinimais per 70 sovietinės valdžios gyvavimo metų TSRS buvo išnaikinta 1,5 mln. vilkų, kurie neteisingai buvo kaltinami dėl daugelio medžioklės ar žemės ūkio problemų, taip pat elementariomis vagystėmis ir plėšikavimais.
Rusija, Baltarusija ir Ukraina – stambiausios buvusio sovietinio bloko šalys, kur tęsiama ši barbariška tradicija. Tai paskutinės Europos valstybės, kuriose vilkas yra už įstatymo ribų, ką galima paaiškinti išlikusiu baudžiaviniu visuomenės mentalitetu. Barbariškas vilkų naikinimas yra nacionalinė šių trijų valstybių gėda.
Rusija
Rusijoje vilkas nuo seno laikomas “kenkėju” ir yra už įstatymo ribų. 1943 metais Rusijoje pradėtas vilkų šaudymas iš lėktuvų. 1958 metais paskelbti konkursai tarp atskirų Rusijos sričių, kas daugiau išnaikins vilkų. Šiam tikslui pagrindinis medžioklės reikalus tvarkantis valdžios organas “Glav-ochota” numatė premijas ir apdovanojimus. 1960 metais vilkus pradėta nuodyti bario fluoracetatu (karo pramonės produktas). Nuo 1946 iki 1970 metų Rusijoje išnaikinta pusė milijono vilkų. Ši kruvina statistika iki šiol guli ant vilkų medžioklių organizatorių sąžinės. Vilkai neturėjo išsigelbėjimo netgi rezervatuose. 1948 metais 15-koje TSRS rezervatų (daugiausia Rusijos) buvo nušautas 151 vilkas. Nuo 1930 metų vidurio iki 1970 metų 12-koje Rusijos ir Ukrainos rezervatų sunaikinti 1784 vilkai. Okskos rezervate 1937-1970 metų laikotarpyje žuvo 335 vilkai, Kaukazo rezervate 1938-1963 metų laikotarpyje – 510 vilkų. 1963-1966 metais pusę sunaikintų vilkų sudarė maži jaunikliai, žiauriai išžudyti jų pačių irštvose. Antrą ir trečią vietą užėmė kiti žiaurūs ir amoralūs žudymo būdai – spąstai ir nuodai. Po to prie šių metodų prisidėjo dar vienas ciniškas vilkų atšaudymo būdas – medžioklė iš malūnsparnių (1975 metais nuo malūnsparnių sumedžiota 33,4 % vilkų, nuo motorinių sniego rogių – 5,2 %). To negalima įvardyti niekaip kitaip, tik genocidu. 1973 metais “Glav-ochota” nusprendė tokiu būdu visiškai išnaikinti Rusijos vilkus iki 1980 metų.
2002 metais Rusijoje pagal oficialius duomenis gyveno 45100 vilkų, nors reikia pasakyti, kad tiksli vilkų apskaitos metodika nebuvo taikoma. Tais pačiais metais buvo nušauta 11500 vilkų, kovai su vilkais valdžia buvo išskyrusi 16,5 mln.rublių (1,43 mln.litų). Rusija – vienintelė pasaulio valstybė, kurioje kasmet sunaikinama po 10 tūkst. vilkų. 1960 metais Ministrų kabineto patvirtintos tipinės medžioklės taisyklės, kurios galioja iki šiol, numato, kad vilkus galima medžioti ištįsus metus, praktiškai visur (išskyrus rezervatus), be jokių skaičiaus ar vilkų amžiaus apribojimų.
Taip pat išduodami leidimai vilkų medžioklėje naudoti aviaciją, autotransportą, mažo kalibro ginklus, spąstus, kilpas, tinklines savigaudes, magnetofonus, nuodus (kas griežtai draudžiama kitų gyvūnų atžvilgiu). Priklausomai nuo regiono, už nušautus vilkus mokamos įvairaus dydžio premijos. Baudos už brakonieriavimą vilkų atžvilgiu – neegzistuoja (Lietuvoje dar iki 2010 metų baudos už nelegaliai nušautą vilką specialiai nebuvo numatytos, teoriškai galima buvo bausti pagal punktą „Kiti gyvūnai“, kas sudarė 64,50 Lt. Tačiau praktiškai nebuvo nubaustas nė vienas vilkų brakonierius. – Vertėjo pastaba).
Bet kuris medžiotojas turi teisę be leidimo šauti į vilką kitų gyvūnų medžioklių metu. Bet kuris Rusijos pilietis, būdamas ne medžiotoju ir nenaudodamas šaunamojo ginklo, nuodų, spąstų, gali naikinti vilkus ištįsus metus, bet kuriai progai pasitaikius. Iki šiol galioja ir kitos morališkai pasenusios ir barbariškos instrukcijos bei taisyklės, kurių niekas nesiruošia peržiūrėti: “Vilkų naikinimo instrukcija žemės ūkio ir medžioklės tikslais” (patvirtino “Min-selchozas” 1969.04.22), “Instrukcija dėl vilkų naikinimo migdomaisiais preparatais” (patvirtino “Glav-ochota” 1977.12.23), ir “Instrukcija dėl bario fluoracetato naudojimo vilkų naikinimui” (patvirtino “Glav-ochota” 1960.05.28), kurią pakartotinai patvirtino Rusijos “Min-priroda” 2002 metais (Lietuvoje metai iš metų Aplinkos ministerija “Medžioklės taisyklėse” vis įrašo prieštaringai vertinamą vilkų medžioklės būdą vėliavėlėmis. Nors ministerijos pareigūnai atkakliai įrodinėja, kad šis vilkų naikinimo (ne medžioklės) metodas labai retai taikomas, praktiškai kiekviename rajone yra medžiotojų-vilkininkų, kurie vėliavėles nuolat vežiojasi savo automobiliuose. – Vertėjo pastaba).
Vietinės valdžios atstovai ir medžiotojų organizacijos, kad pritrauktų visuomenę vilkų naikinimui, naudoja daugybę priemonių: leidiniai su metodiniais patarimais, kaip naikinti vilkus, seminarų rengimas, dalinantis vilkų žudymo patirtimi, medžiotojų-baudėjų brigadų aprūpinimas sniego motociklais, kuru, tepalais, geriausio vilkų žudiko konkursų organizavimas, jų skatinimas piniginėmis premijomis, kanopinių žvėrių sumedžiojimo licenzijomis, benzinu (iki 100 litrų už vieną vilką). Daugelyje Rusijos regionų premijoms išmokėti naudojamas vietinių valdžių biudžetas arba lėšos iš ekologinių (!) fondų (Lietuvoje Kupiškio rajono savivaldybė dar iki 2002 metų mokėdavo 400 litų premijas už nušautus vilkus, irgi iš savivaldybės gamtos apsaugos fondo lėšų. – Vertėjo pastaba).
Pskovo srityje 2008 metais premijoms už vilkų naikinimą išskirta 300 tūkst.rublių (26 tūkst.litų), tiek pat Dagestane 2007 metais. Altajuje 2007 metais premijos dydis už nušautą vilką buvo 3000 rublių (286 litai), už vilkiuką – 1500 rublių (143 litai). Iš viso Altajaus medžiotojams 2007 metais buvo atseikėta 216 tūkst.rublių (20,8 tūkst.litų). Krasnojarsko krašte už nušautą patelę mokama 10 tūkst.rublių (962 litai), už patiną – 9 tūkst.rublių (858 litai), už jauniklį – 5 tūkst.rublių (494 litai). Rostovo srityje vilkų naikinimui 2008 metais išskirta 1 mln.rublių (91 tūkst.litų), Novgorodo srityje už vilko nužudymą medžiotojas gauna nemokamą licenziją nušauti briedį, Stavropolio krašte vilkų žudymui 2008 metais iš biudžeto išskirta 1,3 mln.rublių (117 tūkst.litų), Evenkų Respublikoje – 4,5 mln.rublių (416 tūkst.litų). Kalmikijos prezidentas K.Iliumžinovas asmeniškai paskelbė vilkams karą ir įpareigojo Kalmikijos Tarybą išskirti specialius prizus už vilkų naikinimą.
Daugelyje Rusijos regionų vilkų atšaudymas – kasmetinė planinė veikla. Nuo 1990 metų Rusijos Vyriausybė centralizuotai tiekdavo priemones kovai su vilkais. Pavyzdžiui, 1996.11.23 Rusijos Vyriausybė nutarimu Nr. 1737 vilkų naikinimui skyrė 15 milijardų rublių. Kostromos srityje už 4 vilkų nužudymą suteikiama nemokama licencija briedžiui, šernui arba lokiui. Kurgano srityje medžiotojai, nušovę vilką, turi teisę nemokamai nušauti vieną stirną arba šerną. Amūro srityje medžiotojai už vilkų naikinimą atleidžiami nuo dalies mokesčio (60 %) už naudojimąsi medžioklės plotais ir medžiojamosios faunos ištekliais.
Prie barbariško vilkų naikinimo neretai prisideda ir valstybinės gamtosaugos institucijos. Karelijos Respublikos Ekologijos ir gamtinių resursų ministerija 1994.02.12 išleido įsakymą „Dėl priemonių sustiprintai kovai su vilkais Karelijos Respublikoje“ ir 1996.01.30 patvirtino „Konkurso sąlygas dėl geriausio darbo organizavimo reguliuojant vilkų skaičių Karelijos Respublikoje“, kas apskritai yra nonsensas, kadangi gamtosaugos institucija turi saugoti, o ne naikinti laukinius gyvūnus (Lietuvoje pagrindinė gamtosaugos institucija – Aplinkos ministerija – tokius nonsensus krečia nuolat. – Vertėjo pastaba).
2006 metais Rusijos Žemės ūkio ministerija išbraukė vilką iš sąrašo itin vertingų medžioklės ūkio objektų. Vilkų naikinimas yra kiekvieno medžioklės ūkio darbuotojo tarnybinė pareiga. Šiuo metu Rusijoje labiausiai paplitę du barbariški vilkų naikinimo būdai: medžioklė iš sraigtasparnio ir nuodų (bario fluoracetato) naudojimas. Evenkijoje vilkus jau keleri metai iš eilės naikina iš malūnsparnio MI-2. Astrachanės srityje populiari trofėjinė medžioklė iš sraigtasparnio, kurioje dalyvauja tiek rusai, tiek užsieniečiai. Medžioklės iš sraigtasparnių sezonas pradedamas sausio 25 dieną ir baigiamas kovo 25 dieną, medžioklės kaina – 240 tūkst.rublių (21 tūkst.litų). Rusijos juodojoje rinkoje poliarinio vilko kailis kainuoja 1300 JAV dolerių, iškamša paprasto vilko – 700 JAV dolerių, vilko galvos trofėjus – 450 JAV dolerių. Žinoma, prisidengiant vilkų medžiokle, iš sraigtasparnių nelegaliai šaudomos ir kitos gyvūnų rūšys.
Stiprus nuodas bario fluoracetatas kovai su vilkais Rusijoje naudojamas nuo 1960 metų. Iki šiol vilkus juo nuodydavo Irkutsko, Kostromos, Amūro, Pskovo, Čitinos, Uljanovo srityse bei Altajaus, Tuvos, Buriatijos, Chakasijos respublikose. Kai kuriuose regionuose šiuo barbarišku metodu buvo sunaikinama iki 50 proc. vilkų populiacijos. Be to užnuodytu masalu arba žuvusiais vilkais apsinuodydavo daugybė kitų laukinių gyvūnų, pirmiausia ereliai. Įdomu tai, kad bario fluoracetato naudojimui palankų įvertinimą davė ne viena valstybinė ekologinė ekspertizė (!). Tačiau, kaip 2005 metais išaiškino Altajaus respublikos prokuroras A.Volkovas, bario fluoracetato naudojimas Rusijoje jau nuo 1993 metų buvo nelegalus, kadangi šis chemikalas nepraėjo registracijos Rusijos cheminių medžiagų registre. Dėka šio prokuroro protestų Rusijos Žemės ūkio ministerija 2005.07.29 išleido įsakymą Nr. 136 “Dėl bario fluoracetato naudojimo vilkų naikinimui instrukcijos pripažinimo negaliojančia”. Tačiau neoficialiai šis nuodas tebenaudojamas daugelyje Rusijos regionų. Be to, medžiotojų organizacijos reikalauja skubiai užregistruoti šį chemikalą, kad jis vėl būtų naudojamas kovai su vilkais.
Barbariškas vilkų naikinimas nuolat stimuliuojamas ir provokuojamas medžiotojų ir kitos žiniasklaidos pagalba, sėjančios bioksenofobiją, neapykantą ir baimę vilkams. Medžiotojų žurnalai nuolat publikuoja įvairių „specialistų“ straipsnius, kuriuose reikalaujama sustiprinti karą prieš vilkus. Pavyzdžiui, Dagestano universiteto zoologai straipsnyje „Vilkas Dagestane: žalos dydis ir kovos priemonės“, kuris buvo publikuotas žurnale „Medžioklė ir medžioklės ūkis“ (2008 m. Nr. 9), siūlo vilkų naikinimui skiriamus biudžeto asignavimus padidinti penkis kartus. Medžiotojų interneto svetainės prikimštos daugybe mokslo logikai prieštaraujančių „liudijimų“ apie vilkų žalą. Rusijos laikraščiai, pradedant rajoniniais ir baigiant nacionaliniais dienraščiais, platina antivilkišką isteriją, gąsdinantys savo skaitytojus pranešimais apie vilkų siautėjimus.
Pavyzdžiui, 2004.01.12 Volgogrado laikraštyje pasirodė straipsnis „Volgogrado centre užmušta vilkė, puldinėjusi gyventojus“. Jame rašoma:
„Vilkė laukdavo žmonių prie maisto prekių parduotuvės ir išplėšdavo jiems iš rankų krepšį su pirkiniais. Keletą kartų į įvykio vietą buvo atvykę milicininkai, bet plėšrūnė suspėdavo pabėgti. Buvo surengta pasala ir plėšrūnę pavyko pagauti, kuomet ji bandė atimti čipsų pakelį iš dviejų mergaičių. Pirmuoju gi šūviu vilkė buvo patiesta.“
Daugelyje televizijos kanalų, taip pat ir nacionaliniuose, rodomos kruvinos scenos iš susidorojimo su vilkais malūnsparnių ir motorinių rogių pagalba. Ir tai neiššaukia jokio visuomeninio pasipiktinimo. Barbariškas vilkų naikinimas Rusijoje tapo amoralia tradicija, „nacionaliniu ypatumu“. Reikia pažymėti, kad pastaruoju metu išaugęs teroras vilkų atžvilgiu yra tampriai susijęs su išaugusiomis šovinistinėmis nuotaikomis bei ksenofobija. (Lietuvoje žiniasklaidos priemonių, kuriomis skleidžiama demagogija apie vilkus, spektras irgi gana platus – nuo dienraščio „Lietuvos rytas“ ir medžiotojų bei miškininkų žurnalų iki LRT radio laidos „Gamta – visų namai“. Čia labiausiai reiškiasi tokie vilkų medžioklės agitatoriai (neretai prisistatantys gamtininkais) kaip Vytautas Ribikauskas, Zenonas Butkevičius, Linas Balčiauskas, Selemonas Paltanavičius ir kt. – Vertėjo pastaba).
Vilkų apsauga Rusijoje
Rusijoje iki šiol nėra nė vienos vietinės knygos arba videofilmo apie vilkų apsaugą. Straipsniai, ginantys vilkus, per pastaruosius 5 metus skaičiuojami vienetais. Rusijoje tėra dvi interneto svetainės apie vilkų apsaugą, kuriose pateikiama ne itin daug informacijos. Vilkų apsauga aktyviai, sistemingai ir tikslingai neužsiima nė viena nevyriausybinė gamtosauginė organizacija. Išimtį sudaro tik Karelijos gyvūnų apsaugos sąjunga, kuri 1998 metais pateikė ieškinį dėl Karelijos vilkų apsaugos, bet bylą pralaimėjo, taip pat Kaliningrado organizacija „Ekozaščita“, 1990 metais pravedusi plačią vilkų apsaugos kampaniją Kaliningrado srityje. Novosibirske buvo įkurta Vilkų gynimo lyga, apie kurios veiklą šiuo metu nieko nežinome.
Gaila, bet daugelis Rusijos gamtosauginių organizacijų visai nesidomi vilkų apsauga (išskyrus Karelijos gyvūnų apsaugos sąjungą, Rostovo organizaciją „Naujoji banga“, Maskvos gyvūnų teisių apsaugos organizaciją „Vita“). Susidaro paradoksali situacija, kuomet „zooaktyvistai“ kelią problemą dėl šunų apsinuodijimų miesto gatvėse, jie visai neprotestuoja prieš tų šunų artimiausių giminaičių nuodijimą miškuose. Rusijos mokslininkai-zoologai, su labai retomis išimtis, nepasisako už vilkų apsaugą arba bijo pasisakyti. Atvirkščiai, absoliuti dauguma Rusijos zoologų pateisina tai, kas šiuo metu daroma su vilkais.
Tik 1990 metais vilkų medžioklė rezervatuose buvo uždrausta. 2005 metais uždrausta vilkų nuodijimui naudoti bario fluoracetatą. 2008.04.09 Rusijos Parlamentas, po dešimtmečio pauzės, ratifikavo tarptautinį susitarimą dėl humaniško laukinių gyvūnų gaudymo spąstais, uždraudžiant vilkų medžioklę galūnes suspaudžiančiais metaliniais spąstais (tačiau visai nenumatyta, kaip tai bus kontroliuojama regionuose). Rusijoje praktiškai nėra nepriklausomų (nesusijusių su medžiokle) mokslinių vilkų tyrimų, kas tampa rimta kliūtimi praktiškai organizuojant Rusijos vilkų apsaugą. Rusijoje gyvena keletas vilkų porūšių – tundrinis, Vidurio Rusijos miškų, sibirinis miškų, stepinis, kaukazinis, mongolinis, tačiau nėra bent apytikslių duomenų apie šių porūšių būklę. Yra žinių apie staigiai sumažėjusias stepinio ir tundrinio vilko populiacijas. Ir jei toliau jų medžioklė vyks tokiais tempais, tai šie porūšiai gali visai išnykti.
Galima būtų rekomenduoti šias pirmines Rusijos vilkų apsaugos priemones:
1) Rusija turi pasirašyti Berno konvenciją, draudžiančią masinį vilkų naikinimą.
2) Morališkai pasenusių instrukcijų, leidžiančių barbariškus vilkų medžioklės metodus, panaikinimas.
3) Griežtas draudimas vilkų medžioklei naudoti nuodus, spąstus, kilpas, aviaciją ir motorines transporto priemones.
4) Konkursų ir premijų už nušautus vilkus atšaukimas.
5) Rusijos medžioklės teisės aktų humanizacija ir ekologizacija.
6) Plati kampanija skleidžiant ekologiškai pagrįstą informaciją apie vilkus, propaguoti humanišką elgesį su jais.
7) Aktyviai kviesti Rusijos zoologus ir gamtosaugininkus į europinius forumus vilkų apsaugos tema.
8) Liautis skleisti antivilkišką isteriją iš valdžios institucijų, uždrausti per televiziją rodyti žiaurų elgesį su gyvūnais.
9) Išbraukti vilką iš „kenkėjų“ sąrašo.
10) Uždrausti naikinti vilkus nacionaliniuose parkuose.
11) Vilkų medžioklę prilyginti kitų gyvūnų medžioklei, uždraudžiant jų šaudymą pavasario-vasaros metu.
Baltarusija
Baltarusijoje vilkas yra už įstatymo ribų ir įtrauktas į „kenkėjų“ sąrašą, arba pagal oficialią baltarusišką terminologiją – sąrašą „nepageidaujamų“ rūšių. Pastaruoju metu vilkų būklė šioje šalyje grėsminga. Kiekvienais metais nušaunama iki 60 % populiacijos ir dėl to vilkų skaičius nuo 1996 iki 2006 metų sumažėjo tris kartus, oficialiais duomenimis – iki 1200 individų. Tačiau iš tiesų jų dar mažiau, nes medžiotojai pateikia padidintus skaičius. Tuo tarpu Baltarusijoje kiekvienais metais toliau sumedžiojama apie 700-800 vilkų per metus. Vilkų naikinimui Baltarusija kiekvienais metais skiria 20 mln.baltarusiškų rublių (24 tūkst.litų). Medžioklės taisyklės, kurios buvo papildytos 2007 metais, vilkus leidžia medžioti ištįsus metus, nepriklausomai nuo vietos, lyties ir amžiaus, be jokių limitų, visoje Baltarusijos teritorijoje, taip pat rezervatuose, leidžiama medžioti iš automobilių, sniego motociklų, malūnsparnių, naudojantis prožektoriais, naktinio matymo prietaisais ir bet kokiomis kitomis priemonėmis (išskyrus visuomenei pavojingas). Baudos už brakonieriavimą vilkų atžvilgiu – neegzistuoja. Už vilkų naikinimą medžiotojams skiriamos premijos, naudojant ekologinių (!) fondų lėšas. Kiekvienas Baltarusijos pilietis turi teisę iš vilkų irštvos išimti jauniklius ir juos užmušti. Tam nereikia pildyti jokių dokumentų. Pasibaigus medžioklės sezonui ir medžioti draudžiamose vietose, net ir rezervatuose, kiekvienas medžiotojas turi teisę gauti kelialapį naikinti vilkus.
Baltarusijos valdžios įstaigos nuolat publikuoja žinutes, kviečiančias naikinti vilkus arba sėjančias baimę vilkams. Medžiotojų tinklalapiuose – daugybė informacijos apie vilkų naikinimo patirtį. Vilkų naikinimo kampaniją organizuoja Baltarusijos “Min-priroda” (lietuviškos Aplinkos ministerijos atitikmuo. – Vertėjo pastaba). Pavyzdžiui, 1999.08.18 Baltarusijos “Min-priroda” išleido įsakymą Nr. 222 “Dėl apdovanojimų tvarkos už vilkų naikinimą”. Valstiečiai praktikuoja tokį cinišką būdą: išsitraukia vilkiukus iš irštvos, augina savo kiemuose iki rudens, o po to užmuša ir priduoda kailį valstybei, kad gautų premiją už “sumedžiotą vilką”.
Vilkų apsauga Baltarusijoje
Tokia neegzistuoja. Baltarusijos gamtosauginės nevyriausybinės organizacijos vilkų apsauga neužsiima. Knygų arba interneto svetainių apie vilkų apsaugą Baltarusijoje nėra. Teigiamų straipsnių apie vilkus baltarusiškoje spaudoje neaptikta. Vienintelis teigiamas dalykas – neseniai kino režisieriaus I. Byšnevo sukurtas filmas apie vilkų apsaugą – „Vilko taku“. Baltarusijos mokslininkai yra pasyvūs vilkų apsaugos atžvilgiu.
Norint pradėti vilkų apsaugą Baltarusijoje, rekomenduojamos šios pirminės priemonės:
1) Baltarusija turi ratifikuoti Berno konvenciją, kuri draudžia masinį vilkų naikinimą;
2) Nutraukti premijų už nušautus vilkus mokėjimą;
3) Baltarusijos teisės aktų humanizacija ir ekologizacija;
4) Plati kampanija, skirta teisingos informacijos apie vilkus platinimui;
5) Pritraukti Baltarusijos mokslininkus ir gamtosaugininkus aktyviau bendrauti su Europos vilkų specialistais;
6) Uždrausti valdžios įstaigoms skleisti per spaudą žinomai melagingą antivilkišką isteriją;
7) Išbraukti vilką iš sąrašo „nepageidaujamų“ rūšių;
8) Uždrausti vilkų medžioklę rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose;
9) Uždrausti vilkų medžioklę jų veisimosi laikotarpiu (nuo kovo 1 d. iki rugsėjo 1 d.);
10) Organizuoti oralinę vilkų vakcinaciją prieš pasiutligę;
11) Uždrausti medžioti vilkus iš motorinių transporto priemonių, malūnsparnių, neleisti naudoti prožektorių, naktinio matymo prietaisų, spąstų;
12) Vilkų naikinimo instrukcijas pripažinti negaliojančiomis.
Ukraina
Ukrainoje vilkas, pagal „Medžioklės ūkio ir medžioklės“ įstatymą, priimtą 2000 metais, įtrauktas į sąrašą „plėšrių ir kenkiančių“ gyvūnų, kuriuos leidžiama naikinti bet kuriuo metų laiku, be jokio limito, bet kurioje vietoje (netgi nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose). Vilkų naikinimas yra medžioklės ūkio darbuotojų tarnybinė pareiga. Baudų už nelegaliai sumedžiotus vilkus Ukrainoje nėra. Nuo 1946 iki 1967 metų Ukrainoje nužudyta 35 tūkst.vilkų, nuo 1992 iki 2007 metų – 22 tūkst. Pagal oficialią statistiką Ukrainoje 2007 metais gyveno 2600 vilkų (2004 metais – 2400 vilkų), tačiau nepriklausomi ekspertai mano, kad jų yra du kartus mažiau. Pagal oficialius duomenis šiuo metu Ukrainoje kasmet sunaikinama 50 % populiacijos. Prie to dar reikia pridėti 20-30 % populiacijos, kuri žūsta keliuose, nuo apsinuodijimų, spąstuose, nuo sužeidimų medžioklės metu ir kt. Pagal zoologo M. Škvyro duomenis, iš 280 ištirtų vilkų sumedžiojimo atvejų 30 % priskiriama brakonieriams. Daugiau nei 90 % vilkų Ukrainoje žūsta nuo medžiotojų. Pastaruoju metu Ukrainoje populiarėja seniai uždraustas medžioklės būdas – iš malūnsparnio. Kai kurios medžiokles organizuojančios firmos, pvz. Charkovo „Safari“, atvirai siūlo pamedžioti vilkus iš malūnsparnio. Turtingi brakonieriai vilkus iš malūnsparnių medžioja Donecko, Lugano, Charkovo ir kai kuriose kitose srityse.
Kas ypač neleistina, legalus vilkų šaudymas organizuojamas rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose. Karpatų nacionaliniame parke 1980-1992 metais parko darbuotojai be jokio mokslinio pagrindo nušovė 41 vilką, iš jų 9 – pavasarį. Medžioja vilkus ir Lugano bei Jaltino gamtos rezervatuose. (Lietuvoje taip pat leidžiama šaudyti vilkus nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. To pasekmė – šiandien vilkai gyvena tik 17 % visų „saugomų“ teritorijų. – Vertėjo pastaba).
Kai kurių sričių vadovybės, pavyzdžiui, Lugano, sistemingai duoda nurodymus kovai su vilkais. Nacionalinės akademinės V. Vernadskio bibliotekos fonduose yra 50 knygų apie vilkų naikinimą ir tik trys apie jų apsaugą. Pažeidžiant Berno konvenciją (Ukraina yra ją ratifikavusi) ir CITES konvenciją Ukrainoje vyksta masinė neteisėta prekyba vilko trofėjais. Juodojoje rinkoje vilko kailis kainuoja 500-700 JAV dolerių, iškamša – iki 1000 JAV dolerių. Prieš neteisėtą prekybą vilko trofėjais niekas nekovoja. (Lietuvoje neteisėta prekyba vilko trofėjais irgi vyksta (teisėtos būti negali, nes ją draudžia CITES konvencija), vilko kailis mūsų šalies juodojoje rinkoje kainuoja iki 1000 litų, iškamša – iki 5000 litų. Medžiotojų forumuose netrūksta skelbimų apie perkamus ir parduodamus vilko trofėjus. Dažnai Lietuvos medžiotojai vyksta į komercines vilkų medžiokles Baltarusijoje, iš kur, pasieniečių nestabdomi, laisvai atsiveža trofėjus. – Vertėjo pastaba).
Ukrainos spauda, visų pirma vietiniai laikraščiai, medžiotojų leidiniai, kursto neapykantą vilkams ir kviečia juos naikinti. 2004 metais Kryme pirmą kartą per 32 metus apsigyveno vilkai (20 individų). Tačiau vietoje to, kad spauda parengtų visuomenę sugyvenimui su vilkais, ji pradėjo publikuoti sensacingas siaubo žinutes apie siautėjančius vilkus.
Ukrainos medžioklę reguliuojantys teisės aktai leidžia šaudyti vilkus kitų žvėrių medžioklių metu, o pasibaigus medžioklės sezonui leidimus vilkų medžioklei išduoda miškų urėdijos. Leidimus medžioti vilkus gamtiniuose rezervatuose išduoda vietiniai „Min-prirodos“ padaliniai. Už sumedžiotą vilką mokama 50 litų premija, tačiau ne visur, nes medžiotojui labiau apsimoka parduoti vilko kailį juodojoje rinkoje. Komercinės vilkų medžioklės turas vienam užsienio medžiotojui kainuoja 800 eurų, teisė nušauti vieną vilką – 700 eurų.
Ne viename regione vilkus medžioklės metu išnaikina visus iki vieno. Pagal oficialius duomenis 2004 metais Donecko srityje buvo išžudyta 99 % vilkų, Lugano ir Charkovo – 74 %, Chersonės – 72 %, kas šiurkščiai pažeidžia Berno konvenciją ir jos ratifikavimo Ukrainoje įstatymą. (Lietuvoje taip pat nėra jokių apribojimų iki kiek galima sumažinti vilkų skaičių tam tikrame rajone, regione, miškų masyve ar nacionaliniame parke. Dažnai taip būna, kad medžiotojai vieno medžioklės sezono metu iššaudo visus rajono vilkus. Po to sekančios vilkų apskaitos metu aptinkama, kad vilkų paplitimas pagal rajonus – pasikeitė, o gamtos apsaugos pareigūnai padaro išvadą, kad vilkas – „keliaujantis žvėris“. – Vertėjo pastaba.)
2008 metais Ukrainos visuomeninės aplinkosauginės organizacijos nusiuntė kelis skundus Berno konvencijos sekretoriatui ir Europos Sąjungai dėl šiurkščių konvencijos pažeidimų vilkų atžvilgiu, tačiau Europos biurokratai nesureagavo. Prie barbariško vilkų naikinimo prisideda Ukrainos mokslininkų bailumas ir tylus pritarimas medžiotojų diktatūrai. Pagal kai kuriuos duomenis laikotarpyje tarp 1970 ir 1980 metų Ukrainoje buvo visiškai išnaikintas stepinio vilko porūšis.
Vilkų apsauga Ukrainoje
Skirtingai negu Rusijoje ir Baltarusijoje, Ukrainoje susiformavo stipri opozicija medžiotojų diktatūrai ir buvo pasiekta didelių laimėjimų. Vilkų apsaugos veiklą 2000 metais pradėjo Asociacijos „Mūsų namai“ vadovas Jurijus Vasidlovas. Jis kartu su bendraautoriais išleido pirmą knygą vilkų apsaugos tema – „Vilkas Karpatuose“ (2001 m.) ir viešojoje bei mokslinėje spaudoje publikavo eilę straipsnių. J.Vasidlovas taip pat pasiekė, kad Ukrainos „Goskomleschozo“ įsakymai vilkų atžvilgiu būtų humaniškesni. Be to J.Vasidlovas užmezgė tamprius ryšius su Lenkijos vilkų apsaugos organizacijomis ir kartu su jomis išleido brošiūrą ukrainiečių kalba „Vilkų tinklas“.
Gaila, tačiau nuo 2007 metų Asociacija „Mūsų namai“ nustojo gyvavusi. Tačiau visa eilė organizacijų – Kijevo ekologinis-kultūrinis centras, Ekoteisė-Kijevas, Centras „Bachmat“, Charkovo universiteto Gamtos apsaugos draugija – tęsia kovą už vilkus. Šios organizacijos įsteigė pirmąją interneto svetainę apie vilkų apsaugą, surengė keletą spaudos konferencijų. 2007 metais pirmą kartą Ukrainos istorijoje laimėta byla už vilkų apsaugą (teismas uždraudė žudyti nėščias vilkes ir vilkų jauniklius), 2008 metais „Humanitariniame ekologijos žurnale“ publikuota netoli dešimties straipsnių apie vilkus. Tais pačiais 2008 metais įkurtas Ukrainos vilkų apsaugos judėjimas, kurio koordinatoriumi išrinktas Vladimiras Jarockis (Charkovo universiteto Gamtos apsaugos draugijos narys). Be to Ekoteisė-Kijevas ir Kijevo ekologinis-kultūrinis centras apskundė teismui „Goskomleschozą“ už Berno konvencijos pažeidimus. Šiuo metu skundą nagrinėja Kijevo apygardos administracinis teismas (Po to, kai jau buvo publikuotas šis straipsnis, minėtą ieškinį teismas patenkino ir “Goskomleschozas” turėjo uždrausti vilkų medžioklę pavasarį. Neilgai trukus vilkų gynėjai pasiekė dar daugiau – praėjusiais metais Ukrainos prezidentas V. Juščenko pasirašė “Medžioklės ūkio ir medžioklės” įstatymo naują redakciją, pagal kurią vilkus leidžiama medžioti tik nuo spalio iki vasario imtinai. Tokiu būdu Ukraina atitrūko nuo dviejų paskutinių valstybių (Rusijos ir Baltarusijos), kuriose vilkas yra už įstatymo ribų ir priartėjo prie tų Europos valstybių, kuriose vilkai iš dalies arba visiškai saugomi. Be to, remiantis minėtu įstatymu, vilkų medžioklės sezonas Ukrainoje dabar trumpesnis nei Lietuvoje! – Vertėjo pastaba).
Vienas iš svarbiausių vilkų gynėjų pasiekimų yra tas, kad Ukrainos spauda žymiai mažiau spausdina „antivilkiškos propagandos“. Šiuo metu Kijevo ekologinis-kultūrinis centras ruošia spaudai bukletą ir straipsnių rinkinį apie vilkų apsaugą. Reikia pabrėžti, kad Ukrainos „Min-priroda“, „Goskomleschozas“ ir juos palaikantis Zoologijos institutas pradėjo aršų pasipriešinimą visoms vilkų apsaugos iniciatyvoms (Deja, bet Lietuvoje lygiai tas pats. LR Aplinkos ministerija ieško priežasčių ne saugoti vilkus, o juos medžioti ir tam labai talkina Ekologijos institutas su dr. Linu Balčiausku priešakyje. – Vertėjo pastaba).
Pirminės rekomendacijos Ukrainos vilkų apsaugai būtų šios:
1) Pasiekti, kad Ukrainoje Berno ir CITES konvencijos būtų pilnai įgyvendinamos;
2) Iš „Laukinės gyvūnijos“ ir „Medžioklės ūkio ir medžioklės“ įstatymų išbraukti visas užuominas apie „kenkėjiškus“ gyvūnus;
3) Nutraukti premijų mokėjimą už nušautus vilkus;
4) Aktyvus Ukrainos mokslininkų ir gamtosaugos pareigūnų pritraukimas dalyvauti Europos vilkų apsaugos forumuose;
5) Nutraukti „antivilkišką isteriją“ spaudoje;
6) Visiškai uždrausti vilkų medžioklę rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose;
7) Uždrausti vilkų medžioklę jų veisimosi laikotarpiu (nuo kovo 1 dienos iki rugsėjo 1 dienos);
8) Visiškas vilkų medžioklės uždraudimas 30 km atstumu nuo Lenkijos sienos, kur šis gyvūnas yra saugomas;
9) Nustatyti baudas už nelegalų vilko sumedžiojimą;
10) Užkardinti neteisėtą prekybą vilko kailiais ir trofėjais turguose;
11) Vykdyti oralinę vilkų vakcinaciją nuo pasiutligės;
12) Peržiūrėti kanopinių gyvūnų sumedžiojimo licenzijų skyrimą, atsižvelgiant į vilkų mitybinius poreikius;
13) Sportinės medžioklės uždraudimas vietovėse, kur labai sumažėja vilkams maisto;
14) Atšaukti morališkai pasenusias vilkų naikinimo instrukcijas.
P.S. Šio straipsnio autorius V.E.Boreiko kviečia tarptautinę bendruomenę ir gamtosaugines organizacijas atkreipti dėmesį į vilkų genocidą Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje bei suteikti bent minimalią pagalbą kovojant už vilkus.
Straipsnį išvertė ir parengė spaudai Mindaugas Urbonas
Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“