Straipsniai

Vilkšunis – žmogaus draugas ar pabaisa?

2010-04-23 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Antonas JEVSEJEVAS
Pastaruoju metu spaudoje ir internete atsiranda pranešimų apie paslaptingus gyvūnus – vilkšunius. Informacija šiuose straipsniuose gana prieštaringa. Kai kurie autoriai vilkšunius mini kaip pavojingas ir nevaldomas pabaisas, kurie kelia didelį pavojų kaimo ir netgi miesto gyventojams.

Kas gi jie iš tikrųjų?
Vieni autoriai straipsniuose apie vilkšunius pabrėžia neperspektyvius bandymus šiuos gyvūnus prijaukinti, juolab tikslingai juos veisti nelaisvėje, kadangi vilkšuniai visiškai nepasiduoda dresiravimui. Kiti autoriai atvirkščiai – visaip žavisi fizinėmis ir intelektualinėmis vilkšunių savybėmis, pateikia daug pavyzdžių jų naudojimo medžioklėms ir tarnybinėms gelbėjimo operacijoms, taip pat saugant valstybės sienas. Jie pažymi puikias šių gyvūnų savybes mokytis, paklusnumą ir draugiškumą žmonėms.
Toks prieštaringumas veda prie minties, kad autoriai aprašo visai ne tuos pačius gyvūnus. Pasirodo, daugumoje atveju taip ir yra. Iš tikrųjų norint suprasti, kuris iš išvardintų požiūrių yra arčiau tiesos, reikia atsakyti į klausimą:
Kokius gyvūnus galima vadinti vilkšuniais?
Tradiciškai vilkšuniais vadinami hibridai dviejų rūšių – vilko (Canis lupus) ir naminio šuns (Canis familiaris). Tyrinėtojai teigia, kad vilkšuniai dažniausiai atsiranda susiporavus vilko patinui ir šuns patelei ir labai retai būna atvirkščiai, kadangi “vilkų vestuvių” metu į mišką atbėgęs šuns patinas sunaikinamas konkurentų – vilkų. Ir be jokio gailesčio. Kai tuo tarpu rujojančių kalių vilkai neskriaudžia.
Skirtingai nei mulai arba tigraliūčiai, vilkšuniai gali turėti palikuonių, galinčių toliau veistis. Tai visada glumino zoologus, kadangi daugiau panašių pavyzdžių nesutinkama. Ir pats tokių hibridų egzistavimo faktas neatitinka teorijos apie rūšių reprodukcinę izoliaciją, kuri teigia, kad vislūs palikuonys, susikryžminus dviems rūšims, negali atsirasti.
Tačiau neseniai mokslininkams pavyko paaiškinti šį fenomeną. Reikalas tame, kad pagal naujausius tyrimus, vilkas ir naminis šuo nėra skirtingos rūšys. Greičiau tai laukinė ir naminė forma tos pačios rūšies Canis lupus (taip pat kaip laukinis ir naminis asilas yra dvi formos tos pačios rūšies Equus asinus). Tad sprendžiant pagal tai, vilkšunis yra “naminio” ir “laukinio” vilko susikryžminimo rezultatas. Todėl teoriškai bet kuri kalė gali kryžmintis su vilku (nors gana sudėtinga įsivaizduoti susiporavusius vilką ir pudelio patelę). Tuo pačiu daugelį domina:
Kaip tai nutinka?
Pagrinde su vilkais kontaktuoja benamiai miesto šunys arba laisvai gyvenantys kaimo šunys. Šią hipotezę patvirtina faktas, kad daugiau vilkšunių atsiranda tose vietovėse, kur daugiau benamių šunų. Iš to seka, kad dauguma grynaveislių, dekoratyvinių, medžioklinių šunų vilkšunių atsiradime nedalyvauja, kadangi jie retai išmetami į gatvę. Vilkšunių motinomis dažniausiai tampa mišrūnai, kai kurie medžiokliniai šunys, aviganiai ir kinkomieji šunys, gyvenantys dažniausiai patys sau (pvz. laikos).  Vilkšunių tėvu tampa vilkas, pralaimėjęs kovą dėl vilkės ir likęs be poros. Tai silpnesni ir bailesni vilkų šeimos nariai, neturintys lyderio savybių.
Tačiau netgi toks “nepilnavertis” vilkas lengvai susidoroja su visais konkurentais iš šunų genties. Medžiotojai turi ir kitą versiją. Pagal ją rujojančios vilkų patelės iš miškingų vienkiemių išvilioja sarginius šunis meilės žaidimams. Tačiau mokslininkai šią hipotezę laiko mažai tikėtina. Vargu ar sarginis šuo, netgi būdamas vilkgaudžiu, sugebėtų nugalėti kelis konkurentus iš vilkų tarpo (juk kartais kovoje dėl patelės vilkui reikia kovoti prieš 3-4 varžovus vienu metu). Kartais galbūt šuns patinui ir pavyksta, tačiau šiuo atveju palikuonys auga vilkų šeimoje.
Daugeliui skaitytojų, niekada nemačiusiems vilkšunio, tikriausiai, įdomu:
Kaip jie atrodo?
Visi tyrimai rodo, kad pirmos kartos palikuonys labai panašūs į vilkus, tačiau žemesnio ūgio, subtilaus atspalvio ir gali lengvai kraipyti galvą (vilkas, dėl itin masyvių kaklo raumenų, negali taip pakreipti galvos, kad pasižiūrėtų atgal, todėl jis priverstas pasisukti visu kūnu).
Dažniausiai vilkšuniai turi tamsiai pilką atspalvį, be to, jie žymiai švelnesnio kailio nei vilkai. Zoologas Vladimiras Lobačevas, kalbėdamas apie vilkšunius, pažymi, kad jie: “…jau pirmoje-antroje kartoje praranda gebėjimą loti ir nepasiduoda jokiam prijaukinimui. Trečioje kartoje atsiranda skilimas. Vieni negrįžtamai tampa plėšrūnais, o kiti (jų mažuma) bando sugrįžti pas žmones. Juos vilkai bando išžudyti “už išdavystę”. “
Daugelis tyrėjų sutinka, kad vilkiški medžioklės įgūdžiai ir šuns gudrumas, žmogaus įpročių žinojimas pavertė vilkšunius pačiais pavojingiausiais šių laikų plėšrūnais. Tačiau iki šiol neatsakyta į klausimą:
Kiek laukiniai vilkšuniai pavojingi žmogui?
Daugelis medžiotojų, aprašydami vilkšunių charakterį, pažymi jų agresyvumą, protą ir nuovoką. Medžioklės žinovas Valerijus Pavlenko sako, kad “šie gyvūnai turi šuns ir vilko instinktų. Jie agresyvūs, plėšrūs ir tuo pačiu nebijo žmonių. Vilkšuniai gudresni už vilkus. Tai labai pavojingas žvėris. Penkerių metų amžiuje pas jį prabunda agresija. Tai gali pasireikšti jei ne paties šeimininko, tai jo žmonos ir vaikų atžvilgiu.” Jam antrina jo kolega Nikolajus Rebrikas: “…šuo kanda, o vilkas ir jų mišrūnai tiesiog išplėšia mėsos gabalą. Kada medžioja vilkus, tai jų buvimo teritorija aptveriama raudonomis vėliavėlėmis, kurios būna sukabintos ant virvės 40 cm aukštyje nuo žemės. Vilkai bijo jų ir neeina į tą pusę, o vilkšuniai eina kiaurai”. Yra ir kitokių atsiliepimų.
Tie, kuriems pavykdavo gauti vilkšunio jauniklį ir jį užauginti, kalbėjo apie tai, kad ypatingos agresijos jų augintiniai nerodė, nors buvo kerštingi ir ilgai prisimindavo skriaudas (beje, tai būdinga daugeliui medžioklinių šunų veislių). Iš to seka, kad greičiausiai padidėjusi vilkšunių agresija – natūrali reakcija į tai, jei žmogus juos persekioja.
Rusų ir užsienio spaudoje aprašyta daug nutikimų, kai vilkšuniai be jokios priežasties užpuldavo žmogų ir jį nužudydavo. Tiesa, šalia lavono niekada nepavykdavo aptikti kaltininką, vilkšunių pėdsakai beveik neatskiriami nuo šunų pėdsakų. Kažkodėl charakteringa vilkšunių-žudikų veiklos žyme laikoma tai:  aukos kaklas perkąstas, tačiau žvėris ėsti jos nė nemanė (nors žinoma, kad tiek naminiai šunys, tiek vilkai tokiose situacijose elgiasi lygiai taip pat). Sprendžiant iš visko galima būtų tvirtinti, kad dar nė karto nepavyko šimtu procentu įrodyti vilkšunio kaltę žuvus žmogui.
Daugelis, kuriuos domina vilkšunių problema, klausia:
Ar galima juos naudoti kaip medžioklinius arba tarnybinius šunis?
Tie, kas laikė vilkšunius namie, pažymėjo, kad jie turi pritrenkiančius sugebėjimus apmokymuose, tačiau tuo pat metu kalba apie tai, kad vilkšunis niekada nedarys to, ko nenori daryti. Kitaip tariant, nuolankumo iš jo neišgausi. Tai iškart deda riebų kryžių galimybei juos naudoti kaip tarnybinius šunis, juk tarnyboje dažnai tenka vykdyti įsakymus, prieštaraujančius šuns pageidavimams. Medžioklei vilkšuniai irgi netinkami, nes aukos neaploja, o pašautą gyvūną, vietoj to, kad atneštų medžiotojui, stengiasi nepastebimai paslėpti. Ir saugoti namus vilkšunį nepriversi – jis labai judrus ir negali ilgai būti uždarytas mažame aptvare ar pririštas grandine.
Tačiau kai kurios tautos Arktyje naudoja vilkšunius kaip kinkomus šunis. Žinomas Kanados zoologas Farlis Movetas aprašė atsitikimą, kai eskimai, kad gautų vilkšunių, rujojančias kales specialiai atveždavo į vilkų tankiai apgyvendintas vietoves. Tačiau neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek ši praktika yra paplitusi. Be to, vargu ar vadeliotojas savo kinkinį sudarydavo tik iš vilkšunių. Vedliu, kuriam paklusta visi likę, greičiausiai būdavo naminė laika, kadangi vedlys privalo besąlygiškai paklusti žmogui.
Taigi panašu, kad vilkšunių naudojimas ūkyje yra visai netikslingas. Tačiau kodėl kai kurie tvirtina, kad vilkšuniai parodo savo unikalius sugebėjimus paieškos darbuose ir saugant valstybės sienas? Reikalas tame, kad čia kalba eina ne apie laukinius vilkšunius, o apie specialias šunų veisles, turinčias vilkiško kraujo.
Kokie gi jie, veisliniai šunys su vilko genais?

Bet kurios šunų veislės išvedimas – ilgas ir sunkus darbas. Olandų veisėjas Lindertas Saarlosas, išvesdamas saarloso vilkšunį, tam paaukojo 40 savo gyvenimo metų. Pirmieji vilkšunių hibridai pasirodė nesėkmingi, bet Saarlosas užsispyręs tęsė darbus, atlikinėdamas specialią atranką ir galu gale jam pavyko. Veislę pripažino Nyderlandų šunų veisėjų klubas. Ne mažiau laiko prarado čekų ir italų kinologai, išvesdami savo vilkšunius.
Visi kinologai, dirbdami su vilkšuniais, vykdė griežtą atranką, kad sumažintų jų agresyvumą ir padidintų besąlygišką nuolankumą šeimininkui. Tačiau netgi ir tokiais metodais visose aukščiau paminėtose veislėse nepavyko išgyvendinti vilkiškos savivalės. Ne veltui specialistai teigia, kad “vilkiškų” veislių šunys turi jautrią ir lengvai pažeidžiamą psichiką, lengvai traumuojami išgąsdinus arba skriaudžiant, jiems netinka įprastas dresiravimas ir jie reikalauja individualaus priėjimo bei gerai apgalvotos specializacijos (pavyzdžiui, Italijoje šiuos šunis veisia tik specialiuose veislynuose ir neparduoda privatiems asmenims).
Visiškai akivaizdu, kad esant tokioms sudėtingoms šių šunų savybėms, masinis jų veisimas vargu ar įmanomas. Tai pernelyg brangu ir sunku. Dėl šių priežasčių Tarybų Sąjunga buvo atsisakiusi išvesti savo “vilkišką” šunų veislę, nors 1960 ir 1970 metais tokių bandymų buvo.
Išvada
Taigi vilkšunis nėra pabaisa, bet ir žmogaus draugu jo negalima pavadinti. Greičiausiai jie, kaip ir kiti laukiniai gyvūnai, yra mūsų kaimynai šioje planetoje. Ir mums derėtų su jais elgtis kaip ir su kitais kaimynais – reikšti ne baimę ir neapykantą, o pagarbą ir meilę.
Pravda.ru, 2010.04.23Iš rusų kalbos išvertė A.Gaidamavičius
Vertėjo pastaba: čia autorius aprašo, kaip atsiranda vilkų ir šunų hibridai Rusijos sąlygomis, kur vilkų netrūksta. Tuo tarpu valstybėse, kur vilkų yra mažai, galimybės kryžmintis su šunimis yra dar didesnės ir tai daugiau priklauso ne nuo benamių šunų gausos, o nuo pačios vilkų populiacijos stabilumo. Kadangi vilkšuniai žmogui yra pavojingesni nei grynaveisliai šunys, tai reikia manyti, kad dauguma tragiškų atvejų yra susiję būtent su vilkšuniais, kurių ir natūraliai visada buvo gamtoje tam tikras kiekis nuo to laiko, kai atsirado „naminis“ vilkas – šuo.

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!