Šiuolaikinė medžioklė – tai tradicija, virtusi nusikaltimu

Andrejus Gaidamavičius

„Žmogų nušauti lengviau negu žvėrį, nes visada yra už ką“, – tai vieno rusų eksmedžiotojo, gero vilkų žinovo, žodžiai. Kuomet prasideda medžiotojų ir nemedžiotojų diskusija, jos baigtis prilygsta religinio pobūdžio konfliktui. Šešerius metus ieškojau atsakymo, kas tai – tradicija ar nusikaltimas. Ir pagaliau atsakymas toks: šiuolaikinė medžioklė – tai tradicija, virtusi nusikaltimu.

Tiktai badas pateisina bet kokį maistą, nes bado mirtis pati baisiausia. Naujuosius medžiotojus galima būtų išteisinti tik tuo atveju, jei jie suvalgytų viską, ką sumedžioja ir jei nebūtų daugiau ką valgyti. Dabar medžioklė yra pramoga ir šiai pramogai kuriama visa infrastruktūra: nuo masinio kanopinių žvėrių šėrimo, kas mūsų miškus pavertė vienu dideliu kiaulių kompleksu, iki komercinių medžioklių užsienio medžiotojams ir mūsų „turistų“ kruvinų išvykų į tolimus, žmogaus mažai paliestus laukinės gamtos kraštus.
Gamtoje nėra kito tokio padaro, kuris sąmoningai žudytų ne dėl maisto. Medžioja tiktai vilkai, lūšys, lapės, vanagai… Žmonės jau seniai nebemedžioja, o tiesiog šaltakraujiškai žudo. Turtai, kurių žmonės negali turėti, paimami per prievartą. Tai vadinama karu. Po kiekvieno karo prieš gamtą (dėl įpročio vis dar vadinamo medžiokle), kaip ir po bet kokio kito karo, pasiimami „trofėjai“ – ragai, kailis, plunksnos… Medžioklės istorijoje šis kruvinas amatas tik visai neseniai prilygintas žygdarbiui, nes pati trofėjaus sąvoka lotynų kalboje reiškia pergalės paminklą. Pergalės prieš neginkluotus ir prieš žmogų nusikaltusius tik tuo, kad jie gyvena ne mums, o sau. Čia ne karo imitacija – čia tikri ginklai ir tikra, prieš gamtą nukreipta, 40 tūkstančių vyrų armija, t.y. 5 kartus didesnė nei Lietuvos kariuomenės visos sausumos pajėgos! Taigi tebevyksta nepaskelbtas karas prieš gamtą penkis kartus didesnėmis pajėgomis nei prieš bet kokį išorės priešą. Ar šis karas galėtų nevykti?
Visuomenė atsakytų „taip“. Bet ji sako tai per tyliai. Kai kuriose valstybėse medžioklės tradicija garsiai įvardijama atavizmu. Mes nebenorime iš savo protėvių paveldėti visko, pavyzdžiui, uodegų. Žmonija milijonus metų naudojosi žudymo teise, nes kartais neturėdavo kito pasirinkimo. Šiandien pasirinkimo spektras toks platus, kad „žudyti ar nežudyti“ tebėra tik moralės klausimas. Didžioji Britanija 2004 metų lapkričio 18 dieną uždraudė šimtmečius tradicine laikyta lapių medžioklę su šunimis. Nežiūrint į tai, kad tą dieną prie Parlamento susirinko 10 tūkstančių protestuojančių medžiotojų, nemedžiotojų visuomenė buvo stipresnė. Visoje Europos Sąjungoje toliau smarkiai griežtinama laukinių gyvūnų medžioklė, mažinamas medžiojamų rūšių skaičius. XXI amžius taps žinomas, kaip išsivadavimo nuo šios išsigimusios tradicijos laikmetis. Tik nežinia, dėl kurios priežasties – ar dėl nemedžiotojų visuomenės pasipriešinimo, ar dėl to, kad nebeliks ką medžioti… Čia visų pirma minty turiu tuos gyvūnus, kurie nesiveisia prie medžiotojų statomų šėryklų – stambieji plėšrūnai, barsukai, visi medžiojamieji paukščiai ir kt.
Gyvūnų žudymo atžvilgiu nėra skirtumo ar tai daro medžiotojas, ar brakonierius. Legali kulka kelia tokį patį skausmą kaip ir nelegali. Juolab, kad medžiotojų ir brakonierių galvos dažnai po ta pačia kepure slepiasi. Tai rodo faktas, jog vadinamųjų brakonierių laimikiai yra didesni negu oficialių medžiotojų. Prieš kelerius metus Lietuvos Seimas priėmė nuostatą, kad laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė. Medžiotojai mano, kad valstybė jiems suteikė teisę žudyti jai priklausančius gyvūnus. Tačiau valstybė – tai ne valdžia, o mes visi. Ir jeigu medžioklės klausimu būtų surengtas referendumas, net neabejoju, kad valdžia jį pralaimėtų.
Jei medžioklės galima atsisakyti kaip pramogos arba tradicijos, tai ar galime jos išvengti kaip gyvūnų reguliavimo priemonės? Čia jums medžiotojai papiltų dar vieną demagogijos pliūpsnį, tačiau ciniškiausiai skamba teiginys, jog be medžiotojų išnyktų ir medžiojamieji gyvūnai. Be vilkų ir kitų plėšrūnų – tikrai išnyktų, bet tik ne dėl žmonių. Šiandien medžiotojai taip „sureguliavo“ žvėrių skaičių, kad sutikti miške stambesnį žvėrį tapo labai neįprastu dalyku, nors oficialiai teigiama, kad medžiojamųjų gyvūnų tik daugėja. Tačiau kaip besistengtų valdininkai, visuomenė labiau linkusi patikėti savo akimis, ne skaičiais.
Kaip biologas atsakingai teigiu, kad nėra jokios ekologinės būtinybės dirbtinai reguliuoti medžiojamųjų žvėrių skaičių. Pakanka gamtoje išlaikyti pusiausvyrą, aukų ir plėšrūnų santykį. Lietuvos gamta turi pakankamai potencialo atsikurti pati, galima tik sugrąžinti vieną kitą išnykusią rūšį. Pavyzdžiui, ruduosius lokius, kurių turi visos kaimyninės šalys, ir lūšis, kurios Lietuvoje gyvena tik pasienio rajonuose. Prieš tai dar reikia sutramdyti plynus miško kirtimus, pakeičiant juos neplynais ir sureguliuoti turizmo srautus. Jeigu tarp dviejų valstybės pasipelnymo šaltinių galima būtų pasirinkti mažesnę blogybę, aš rinkčiausi, pvz. beveik nekertamą Labanoro girią, pilną nemedžiojamų ir todėl nebaikščių žvėrių. Gyvūnų stebėjimo organizavimas ir pažintinio turizmo infrastruktūra taptų kur kas pelningesniu verslu, kuris kompensuotų visas kitas gamtos išteklių naudojimo rūšis. Kuomet į Jeloustouno nacionalinį parką (JAV) buvo sugrąžinti vilkai stebėti šiuos gyvūnus, klausytis jų naktinio kaukimo plūdo masės turistų, iš kurių vien 2005 metais parkas turėjo 35 milijonus JAV dolerių pajamų. Lietuvoje taip pat galima būtų vystyti tokio pobūdžio ekologinį turizmą (kaip alternatyvą komercinėms medžioklėms), tačiau kai imi ieškoti vietų, kur tuos turistus gali nuvežti, suglumsti. Geriausia, ką gali parodyti – tai šernus, stirnas, o susipažinti su vilkais ir lūšimis gali tik pas Petrą Dabrišių ar Bronių Jurgelevičių.
Pačių gyvūnų labui reikėtų įsteigti Laukinių gyvūnų kontrolės ir apsaugos tarnybą, kurioje dirbtų ir visuomeninkai. Šios tarnybos darbuotojai vieninteliai turėtų teisę gaudyti ir reikalui esant, nušauti gyvūną, saugotų fauną nuo bet kokio nelegalaus jos paėmimo iš gamtos, darytų laukinių žvėrių padarytų nuostolių įvertinimą, mokytų visuomenę elgesio su gyvūnais taisyklių ir t.t. Pereinamuoju laikotarpiu medžioklės vykdymą reikia patikėti išskirtinai miškų urėdijoms pagal Vyriausybės nustatytas ir moksliškai argumentuotas metines sumedžiojimo kvotas (lygiai taip pat, kaip kiekvienai urėdijai nustatoma metinė medienos kirtimo norma). Mano manymu, ne kiekvienas miškininkas turi būti medžiotoju, tačiau kiekvienas medžiotojas privalo būti miškininku, nes dauguma medžiojamųjų gyvūnų yra miško gyventojai ir yra miškų ekosistemos dalimi. Kiekvienai gamtos išteklių rūšiai yra savi specialistai, tačiau kažkodėl naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius gali kas tik užsigeidžia. Mažiausiai, ką galima padaryti šiuo metu – tai sugriežtinti reikalavimus būsimiems medžiotojams, padaryti juos tokius, kaip Vokietijoje. Tuomet nebeliktų medžiotojų, neatskiriančių anties nuo žąsies, nekalbant jau apie atskiras šių paukščių rūšis. Beje, paukščių medžioklė, gyvūnų skaičiaus reguliavimo požiūriu, yra visiškai beprasmė, todėl turėtų būti uždrausta pirmoji. Neturi būti leidžiama medžioti ir saugomose teritorijose.
Laukinė gyvūnija visada liks gamtos, o ne valstybės nuosavybe, nesvarbu, ką į įstatymus įrašytų Seimo nariai, kadangi įstatymai kuriami žmonėms, o ne gyvūnams. Gamta turi savo įstatymus, kurių žmogus, būdamas gamtos dalimi, taip pat privalo laikytis. Medžioklė panaši į religiją, bet niekada ne per vėlu atsiversti į nemedžiotojų tikėjimą. Tie, kas numeta ginklą nusipelno didesnės pagarbos nei tie, kurie niekada jo nepakėlė.
Pabaigai noriu pacituoti dar vieno eksmedžiotojo a.a. Jono Taugino žodžius. 1975 metais parašytą ir dar niekur nepublikuotą rašinį, kuriame aprašoma jaudinanti vilkų medžioklė, jis taip užbaigia: „Dažnai prisimenu šią medžioklę. Prisimenu ir mirštančio žvėries akis. Jos rodos klausė: „Už ką?“.

www.vilkai.lt