Vilko keliauninko istorija

Baltarusijos ornitologų draugija vykdo vilkų tyrimų projektą, kurio metu Belovežo girioje keliems vilkams buvo uždėti antkakliai su radijo siųstuvai ir rinkti duomenys apie jų teritoriją, mitybą ir gyvenimo būdą. Projektas įgyvendina ne tik mokslinius, bet ir švietėjiškus tikslus, tad jam sukurtoje interneto svetainėje http://vouk.by pasakojama apie projekte dalyvaujančius vilkus ir jų stebėjimus. Dalinamės vieno vilko istorija.

Vilkas keliauninkas

Metų pradžioje Belovežo nacionalinio parko šiaurinėje dalyje pagautas vilkas gavo Michasiaus vardą ir antkaklį su radijo siųstuvu ir nuo tol jo kelius ėmė stebėti mokslininkai, aplankydami vietas, kurias jis lankė, rinkdami duomenis apie jo mitybą ir gyvenimo būdą. Vilkas vengė ilgai užsibūti miške ir daugiau laiko praleisdavo pakraščiuose ir laukuose. Pasirodė, kad jis yra klaidžiojantis vienišius, besistengiantis neįsivelti į konfliktus su vietiniais vilkais ir neturintis savo teritorijos. Vilkas maitinosi dvėseliena, pelėmis, vaisiais ir uogomis ir lankydamasis sąvartynuose. Rudenį, kai buvo nuimtas derlius nuo aplinkinių laukų ir jie liko pliki, Michasius leidosi keliauti per Belovežo girią, bet kampelio sau miške nerado. Perbėgęs visą girią jis patraukė į pietus, kelioms dienoms sustojo prie kritusios briedės pasisotinti ir pasiekė sieną su Ukraina. Kuriam laikui vilkas laikėsi Ukrainos pusėje. Apsilankę toje vietoje mokslininkai pamatė, kad didžiąją laiko dalį vilkas praleido prie sąvartyno. Tačiau ilgai ten neužsibuvo, netrukus patraukė į Lenkiją ir svečiavosi ten dvi savaites.

Pagaliau šeima

Galiausiai Michasius grįžo į Ukrainą ir pagaliau jo vingiuotas kelias atvedė jį į vilkų šeimą. Toje šeimoje patinas ir keli jauni vilkai buvo neseniai nušauti, o likusi vilkė priėmė Michasių. Rugsėjo pradžioje projekto mokslininkai nuvyko apžiūrėti teritoriją. Michasius su vilke ten augino keturis vilkiukus (nežinoma, ar jis, ar ankstesnis šeimos patinas buvo vilkiukų tėvas). Net ir neilgas šeimyninis gyvenimas pakeitė Michasių – jis jau svėrė 50 kilogramų, nors prieš metus, kai Beloveže gavo antkaklį, tesvėrė 39. Su šeima Michasius gyveno nedideliame miškelyje, o ilsėdavosi saulėgrąžų lauke. Vilkui turėjo patikti apylinkės: dirbami laukai puikiai tiko peliauti, miškelyje laikėsi stirnos, o pamiškėje plytėjo obuolių sodas ir uogų plantacijos – o Michasius mėgo vaisius ir uogas.

Netikėta pabaiga

Nors projektas jau ėjo į pabaigą ir nuo kitų stebėtų vilkų kalų antkakliai nukrito, Michasiaus stebėjimą mokslininkai dar norėjo pratęsti – kaip jam, nenuoramai keliautojui, ką tik pradėjusiam šeimyninį gyvenimą Ukrainoje, toliau seksis? Todėl jo antkaklį perprogramavo, kad dar nenukristų. Ir tada, rugsėjo viduryje, mokslininkų stebėjimai netikėtai buvo nutraukti – Michasius ir vienas iš vilkiukų buvo nušauti. Taip Michasiaus gyvenimas baigėsi, kaip ir daugelio kitų vilkų, tik prasidėjęs. Jam buvo maždaug 5 metai.

 

Parengta pagal: http://vouk.by pateiktą informaciją.

GAA “Baltijos vilkas”