Ekspedicijų dalyviai įsitikino, kad vilkai nesaugūs net ir rezervatuose

 

Mirtis vilką gali užklupti bet kur. Vieną vilką Lietuvoje persekioja keli šimtai medžiotojų

Kamanų rezervato direkcijos nuotrauka

Apie vilkų bėdas norėčiau pradėti pasakoti vienu dar neaprašytu nutikimu Labanoro regioniniame parke, kuriame anksčiau dirbau biologu. 2002-ųjų metų kovo pabaigoje Švenčionių rajono medžiotojai surengė neeilinę vilkų medžioklę Labanoro girioje. Kaip žinia, vilkų medžioklė jų veisimosi laikotarpiu (nuo balandžio 1 d.) draudžiama. Taigi medžiotojai nusprendė pasinaudoti dar viena ir paskutine proga per šį medžioklės sezoną. Įtariama, kad jie surengė vilkų medžioklę ne bet kur, o kaip įtariama, Labanoro regioniniam parkui priklausančiame Girutiškio rezervate. Rezervato statusas draudžia net koją įkelti į jo teritoriją, o medžioklė jame – ne kas kita kaip ypatingai grubus brakonieriavimo atvejis. Vilkai, kaip ir kiti žvėrys, dažniausiai jaučia, kuriose teritorijose jie yra globojami, o kuriose naikinami, todėl neatsitiktinai vilkai nuo medžiotojų dažnai slepiasi rezervatuose. Šį kartą tai jų neišgelbėjo. Spėjama, kad prie Verpstinio ežero buvo aptikta ir vėliavėlėmis apsupta vilkų pora. Sužeistas patinas pabėgo, tačiau patelė nušauta vietoje. Pagal jos apibūdinimą daroma išvada, kad ji buvo nėščia. Medžiotojai neigia medžioję rezervate, o medžioklės lape įrašę, kad vilkė buvo nušauta prie netoliese esančio Juodinėlio ež. Šis ežeras, kartu su savo apylinkėmis, pagal naują, bet dar tada nepatvirtintą Labanoro regioninio parko planavimo schemą taip pat buvo priskirtas Girutiškio rezervatui. Nebūtų toks nusikaltimas nušauti vilkę prie Juodinėlio ež. (juridiškai ši teritorija būtų gavusi rezervato statusą po poros mėnesių), tačiau parko inspektorius prie Verpstinio ež. rado vėliavėlių skiaučių, naudojamų vilkų medžioklėse. Tai tik dar labiau sustiprino įtarimus, kad bene paskutinius Labanoro vilkus nelaimė užgriuvo pačiame rezervate. Keisčiausia tai, kad tuomet medžioklėje dalyvavo iki tol garbingais medžiotojais laikyti asmenys, tame tarpe ir keli vietiniai girininkai. Įtariama, kad tai jau nebe pirmas atvejis, kai to krašto medžiotojai savo pomėgius tenkina pažeisdami rezervatinį teritorijų režimą.

Tuometinis Švenčionių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas J.Jaksibaga Girutiškio rezervate net siūlęs įvesti “žalią zoną” vilkų medžioklei, t.y. leisti vilkus medžioti nepaisant rezervatinio režimo. J.Jaksibaga, Pasiaurių girininkas K.Trojanas ir dažnas svečias iš Vilniaus J.Ilikevičius – yra pagarsėję vilkų šaudytojai, kasmet iš kailio besineriantys dėl kiekvieno į Labanoro girią užklystančio vilko. Vis labiau įžulėjantys medžiotojai pradėjo piktinti vietinius gyventojus. Tuo tarpu kai atsakingi pareigūnai laksto į medžiokles, Švenčionių krašte klesti brakonieriavimas.

Viešvilės rezervato vyresnysis gamtotvarkininkas Saulius Bartminas savo vedamai grupei rodo urvą, bet tikriausiai tik lapės (Andrejaus GAIDAMAVIČIAUS nuotrauka)

Šiais metais apsilankę Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, įsitikinome, kad vilkai nesaugūs ir ten. Medžioklės bokšteliais ties apsauginės zonos riba apstatytas Kamanų rezervatas laikina vilkų priebėga tampa žiemą – per patį medžioklės įkarštį. Tuo metu rezervate apskaitoma iki 10-12 vilkų, o praėjusią žiemą aptikta net16 vilkų pėdsakų. Vis dėlto, rezervato darbuotojai mano, kad nuolat pas juos gyvena ne daugiau 8 vilkų, t.y. viena šeima. Dvi šeimos tokioje palyginti nedidelėje teritorijoje niekaip neišsitektų. Įdomu, kad vilkų gausa išsiskiriančio rezervato apylinkėse dar nė vienas ūkininkas per dvi dešimtis metų nesiskundė vilkų padaryta žala, išskyrus vieną kitą išviliotą ir papjautą šunį. Laukinių žvėrių rezervate ir aplink jį gausu, ypač šernų. Jais daugiausia vilkai ir minta. Iš 33-jų pirmosios ekspedicijos, organizuotos birželio 13-14 d., metu rastų vilko ekskrementų, absoliuti dauguma buvo su šerno šeriais. Tai rodo, kad vilkų mitybos įpročiai čia kiek kitokie, nei likusioje Lietuvos dalyje ar Lenkijoje. Pagrindiniu vilko grobiu nuo seno laikomas elnias. Tik ten, kur vilkų mažai ir jie nepajėgia sumedžioti stambesnio gyvūno, daugiau pagaunama stirnų (ypač Labanoro, Karšuvos giriose). Taip pat įsitikinome, kad nemenką dalį vasaros raciono gali sudaryti bebrai, jeigu tik jų yra gausu. Kamanų rezervate per vieną dieną bebro liekanų radome net keletoje vietų. Nežiūrint į tai, bebrų skaičius rezervate išlieka stabilus. Vilkai protingi gyvūnai ir žino, kad rezervate jiems yra saugiau, nei už jo ribų. Dalį jų medžiotojai bando skerdiena išvilioti prie bokštelių, esančių už rezervato apsaugos zonos.

Viešvilės rezervato vyresnysis gamtotvarkininkas Saulius Bartminas savo vedamai grupei rodo urvą, bet tikriausiai tik lapės (Andrejaus GAIDAMAVIČIAUS nuotrauka)

Viešvilės valstybiniame rezervate padėtis kur kas liūdnesnė. Liepos 11 d. pėsčiomis apėję apie 30 kilometrų radome tik vieną seną vilko ekskrementą ir daugiau jokių pėdsakų, nors, pasak, rezervato darbuotojų, kokie 3 vilkai gali retkarčiais čia lankytis. Šiuo metu ketvirtoje pagal dydį Karšuvos girioje, kurios dalis patenka į šį rezervatą, gyvena ne daugiau keturių vilkų. Rezervato direktorius Algis Butleris pasakojo, kad brakonieriavimo atvejai nereti. Kartą už rezervato ribų pašautą vilką medžiotojai persiokiojo iki pat rezervato ir net pačiame rezervate, bandydami jį iš ten išvaryti ir pribaigti. Rezervato apylinkėse gyvena bent du medžiotojai, kurie specializuojasi vilkų medžioklėje, todėl medžiotojų, kurių didžioji dalis yra vietiniai miškininkai, dėmesys vilkams čia ypač didelis. Karšuvos girios vilkų šeimos išdaužytos, todėl grobio tenka ieškoti pavieniui. Suprantama, vienas vilkas nepajėgus nugalėti šerną ar elnią, todėl reikia tenkintis smulkesniu grobiu – stirnomis, o kartais ir kokią kaimo ožką nudžiauti. Nežiūrint nedžiuginanančių antrosios ekspedicijos rezultatų, Viešvilės rezervato pareigūnai prižadėjo toliau bendradarbiauti ir pranešti mums, jei ką nors daugiau bus aptikę. Šiuo metu čia vykdomas Europos Sąjungos remiamas projektas skirtas kurtinių sugrąžinimui į rezervatą. Viešvilės rezervate, kaip ir Kamanose, taip pat labai gausu šernų ir vilkai tokiose teritorijose, kur jokia kita medžioklė negalima, būtų geriausia priemonė nuo šernų apsaugoti ant žemės perinčius paukščius (kurtinius, tetervinus, balines pelėdas, didžiuosius apuokus, tilvikinius ir kt.).

Dar norėčiau grįžti prie medžiotojų ir ypač medžiojančių miškininkų. Aš taip pat esu baigęs tą patį Miškų fakultetą ir žinau, kad vilko reikšmė miškui kiekvienam girininkui ar urėdui yra labai gerai žinoma. Kasmet miškų urėdijos išleidžia milijonus tam, kad apsaugotų miškų jaunuolynus nuo elninių žvėrių. Jeigu kiekvienas miško masyvas turėtų savo vilkų šeimą, tokių išlaidų nereikėtų. Nereti atvejai, kai skundžiamasi bebrų užtvindytais miškais, nors visiems žinoma, kad vilkai puikiai reguliuoja šių graužikų skaičių. Tokių pavyzdžių galima privardinti daug. Todėl mane, kaip miškininką, labai žeidžia toks profesinis neatitikimas, kai šautuvas nukreipiamas į savo pagalbininką. Mano įsitikinimu, medžiojantį vilkus miškininką reikia atleisti iš darbo, nes jis daro didelę žalą miškui. Na, o kaip bus toliau su vilkų medžiokle Lietuvoje, parodys ateitis. Tikiuosi, kad Aplinkos ministerija nelauks to meto, kai net įrašymas į Raudonąją knygą vilkams mažai tepagelbės.

Pirmąją išvykos dieną ekspedicijos dalyviai pakviečiami į seminarą. Nuotraukoje „Baltijos vilko“ lektorius Daumantas Liekis Kamanų rezervate pasakoja apie vilkus  (Eglės BARKAUSKAITĖS nuotrauka)

Vėliau išeinam visi dešimt į rezervato teritoriją. Šalia rezervato – tikra pasienio zona, kur kas šimtas metrų – po medžiotojų bokštelį. Išėjusio iš rezervato vilko nebesaugo įstatymai. Todėl visi medžiotojai gali taikytis į vieną vienintelį vilką, išėjusį į jų „šaudymo zoną“.

Labai greitai ant tako įvyksta pirmoji praktika. Iš arti, vaizdžiai, su komentarais ir detalėmis. Įsimenam.

Miškas prisipildęs gyvybės. Karts nuo karto sutraška šakelės, nuplasnoja paukščiai, ir mes suklegam.

Vieniems nuo gailių apsisuka galvos, o aš traukiu juos į plaučius ir vis labiau blaivėju. Einam darniai vienas paskui kitą, vienas su kitu kaip visuma. Kelyje kiekvienas pasakoja kiek sykių sutikęs vilką, kiekvieno santykis su vilku labai individualus, patirtis – nepakartojama. Jei nori pažinti žmogų – išeik su juo į pelkes, į tyrus. Taip pažinsi, priartėsi ir prie vilkų.

O jų pėdų sutinkam nemažai. Sekam vilkų kelius, karts nuo karto juos pametam ir einam savais. Nuklydę randam gyvatę (o gal ji mus randa savo kelyje).

Kai grįžtame į direkciją, nebetrukdo rožinės sienos, nes aš jų nebematau, vien tik pelkę, samanas, žalumą, vilkų pėdas. Akyse – kiminai, švyliai, gailiai, saulašarės, gegūnės…

Grįžę kalbamės apie amžinus dalykus, kodėl taip yra, kodėl gamta šitaip nesaugoma. Vienas žmogus man yra sakęs, jeigu ant žemės nusileistų ufonautai, tepamatytų ant Žemės rutulio knibždančius parazitus, nuniokojusius visą planetą. Tokius turbūt kaip su diklofosunupurkštų. Juokai juokais, bet kartais privalai turėti kažkokio optimizmo (kad ir saviapgaulės), kad galėtum toliau gyventi ir kažką daryti.

2008-06-14, šeštadienis

Nusprendžiam keltis ketvirtą valandą ryto. Norim išgirsti vilkų kaukimą. Naktį ilgai kalbamės, o paskui taip ir nepavyksta užmigti. Užsimerkiu ir pradedu eiti pelke, matau kiminus, jaučiu gailius ir švylius.

Pasidalinam į tris grupes ir išeinam. Aš su Alvydu ir Andrium. Tykiai patraukiam į mišką. Deja, jau sučiulbę paukščiai, nubudusi pelkė, ir vilkų nebegirdim. Bet Alvydas sako – mes jų nematom, o jie tikrai mus mato, žino, kad esam, stebi, galbūt ir domisi, kas šie svetimieji užklydę į jų teritorijas.

Kurį laiką einam pažintiniu taku, kuriuo vedžioja ekskursijas, bet tai mažas takelis, palyginus su mūsų ėjimais. Ima lyti. Bet aš labai džiaugiuos lietumi, nes nemiegojus būtų sunku pakelti karštį. Kiekviena grupė turi vienodą skaičių mėgintuvėlių su spiritu (nei vieno naktį nelietėm, vilkų kokteilių nedarėm) ir maišelių – genetiniams, parazitologiniams ir mitybos raciono tyrimams. Iš pradžių visai nesiseka rasti tų kakučių. Sunerimstam. Išsiskleidžiam plačiau ir einam po vieną. Alvydas – kamufliažinis, karts nuo karto visai iš akių juos pametu ir tada jau ne vilkų kakučių žiūriu, bet žmonių tarp medžių. Staiga man šlapios samanos pavirsta mėšlu ir imu šaukt per pelkes, kad radau. Ir kai jau džiugiai artėja Andrius, suprantu, kad tai samanos ir nebespėju pasakyt, kad neitų. Samanos, sako, o man gėda… Alvydas išlenda iš medžių. Andrius šypsos ir sako: „miražas“. Paskui daugiau miražų nebematau – o vien tik vilkų auksą, kurio su kaupu atseikėta.

Sekant vilkų takais tenka įveikti daug kliūčių. Kamanų valstybinis rezervatas (Eglės BARKAUSKAITĖS nuotrauka)

Einam pro viską matančias ir suprantančias pelkių akis. Pasiekiam Salų ir Nimfėjų ežerokšnius. Jiedu man papasakoja visą pelkės gyvenimą, visas „batalijas“. Iš plunksnų paaiškina ne tik ką suėdė, bet ir kas suėdė. Pėdsekiai.

Įsilyja. Vaikštom visai nestabiliu paviršiumi aplink ežerokšnius, apžiūrinėjam pelkės akis, properšas. Pelkė liula po kojomis, žiūriu į Alvydą ir niekur neinu, jis daugiau sveria ir daros nejauku. O jie šypsodamiesi atsisuka, sako nebijok, ištrauksim, tik rankų nepamiršk į šalis išskėsti. Sako, reikia viską gyvenime išbandyt. Nutyliu, kad bijausi dėl jų. Bet greit atsipalaiduoju, eina jie kaip seni prityrę vilkai. Gera klampoti. Apsvaigę nuo lietaus, vilkų pėdų, ryto gaivos eidami vilkų takais surenkam visą suplanuotą normą. O kakučių, vis labiau šviežesnių (Alvydas sako – kol mes pusryčiavom prie ežerokšnio – vilkai jau atlikinėjo savo reikalus), tik daugėja ir daugėja. Imam traukti iš kuprinių visus maišelius, atiduodu ir paskutinį – nuo „Pegaso“ knygyno, ir vilko ekskrementai iškilmingai keliauja kaip kokios knygos.

Pelkėje daug plastmasinių vamzdelių – šulinėlių, skirtų matuoti vandens lygį. Visi apgraužti vilkų. Ant visų matyti dantų žymių, kai kur bandyta apžioti ir galbūt ištraukti. Smagu matyti jų buvimo ženklus. Pagalvojame, ką dabar apie mus vilkai pagalvos. Eina kažkokie keistuoliai, susirenka jų visas išmatas, valgo jas, ar ką? Kelnės primirksta lietaus ir tampa sunkesnės. Netrukus apeinam numatytą maršrutą, o aš, rodos, galėčiau eiti dar amžinybę. Nepavargai? – klausia Alvydas ir pats atsako, – nepavargai. Nes mato. Galėčiau eiti ir eiti, vien iš to grožio.

Vakare numingam kelias valandas ir išvažiuojam namo. Su vilkų išmatomis. Kūną užplūdęs ramus nuovargis, akyse – pušys, eglės, pievos, vilkų pėdos, samanos, paukščiai. Ir švelni kaip švyliai ramybė.

Duos Dievas, galėsim kada nors nurimt apsaugoję vilkus.

2008-07-11, penktadienis

Kamanų rezervate pėdsekystės rezultatai pranoko mūsų lūkesčius ir surinkom ekskrementų daugiau nei buvo suplanuota, o Viešvilės rezervate vilkų pėdsekystė nebuvo itin sėkminga. Nors darbuotojai pasakojo apie įvairius susitikimus su vilkais, jų pėdas, ekskrementus, matytus dar šią praėjusią žiemą, tačiau per dvi grupes tesugebėjom rasti vienintelį išplautą ekskrementą. Darbuotojai spėjo, kad šia teritorija vaikšto nuo vieno iki trijų vilkų. O jų buvimo žymių surasti 3216 ha teritorijoje nėra lengva, tačiau palikome darbuotojams visus mėgintuvėlius su maišiukais, ir tikimės, kad jie ką nors suras.

Direkcija įsikūrusi pačiame rezervate. Vėlgi norėjome įsikurti miške, tačiau darbuotojai priminė, kad čia visgi rezervatas…Šią ekspediciją sudarė itin moteriškas kolektyvas. Septynios damos ir tik du vilkai neskaitant vedžiotojų.

Viena diena buvo laisva, vaikščiojom pažintiniu taku ir aplink direkciją. Su „Baltijos vilke“ Egle dainavom liaudies dainas ir sutartines vilkams, miškams, pelkei, pievoms, vakare – ir rūkui su šaltiniu. Bėgiojom basos po rasą ir rūką.

Kitą dieną pasidalinom į dvi grupes ir darbuotojai mus išvežė į skirtingas rezervato dalis. Prisiklampojusios Kamanų rezervate, mes su Egle ir Viešvilės rezervate užsidėjom guminius batus, kurių visai neprireikė, nes daugiausia vaikščiojom sausais miško takeliais, taiginiais miškais, po eglynus ir žolynus. Miške laigė dvi stirnos, gainiodamos viena kitą pirmyn atgal, žaisdamos ir nebijodamos vilkų. Vėliau, už kelių šimtų metrų ant kelio išėjo elnias gražiais dideliais ragais, atsisuko į mus, pažiūrėjo ir lėtai nuėjo į miško gilumą, o mes likom stovėt nuščiuvę. Kadangi du darbuotojai mus vedžiojo pasikeisdami, tai tvirtino, kad mums pasisekė, juk laigydamos stirnos kurį laiką mus lydėjo, pasirodydamos tai šen tai ten. O elnias buvo didžiausias mūsų pasveikinimas. Tik vilkai pasislėpė, o gal buvo išėję ar išvyti.

Upelyje atvėsinom kojas ir veidus. Kurį laiką miško takeliais ėjom basomis, šnekėdamos su didžiosiomis skruzdėlėmis, kad šios pasigailėtų.

Jau iš nevilties ėmiau šauktis vilkų pėdų. Sakiau, pieno ar kraujo puta, baltais, rudais, ar juodais kakučiais, ateikit, pasirodykit ant kelio takelio. Neišgirdo. Neatėjo. Viliamės, kad sugrįš.

 

Lina Žalytė

www.vilkai.lt, “Žalioji Lietuva” (2008 m. Nr.13)