LietuvojeStraipsniai
Plėšrūnai bus skaičiuojami ir kitu būdu
Prieš pat Naujuosius metus Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD) bei Gamtos tyrimų centras (GTC) paskelbė, kad pradeda pirmąjį Lietuvoje neprofesionaliojo mokslo (angl. citizen science) projektą, skirtą stambiųjų plėšrūnų apskaitai (http://lmzd.lt/lt/naujienos/projektas-stambiuju-plesrunu-apskaita/, http://www.gamtostyrimai.lt/uploads/documents/naujiena.pdf). Projekto idėja yra ta, kad savanoriai (medžiotojai, miškininkai, visi kiti gamtą stebintys ir joje besilankantys) visus metus rinks faktus apie stambiųjų plėšrūnų buvimą, o GTC mokslininkai šiuos duomenis apibendrins ir analizuos. Bus renkami įvairiausi duomenys: pačio gyvūno stebėjimas, nuotraukos, aptikti pėdsakai ar ekskrementai, girdėtas balsas, rastos grobio liekanos, įvykę naminių gyvūnų užpuolimui ir pan. Tikimasi, kad surinkus pakankamai duomenų bus galima daryti išvadas apie vilkų, lūšių ir lokių paplitimą, gausą ir jų pokyčius.
Akivaizdu, kad tokia stambiųjų plėšrūnų apskaitos metodika turi rimtų privalumų prieš šiuo metu vienintelę alternatyvą – miškininkų apskaitą. Dabartinės apskaitos problemos yra visiems žinomos: per du pusdienius neįmanoma aptikti visų pėdsakų, apskaitos sėkmė labai priklauso nuo oro sąlygų, o gaunamas rezultatas yra minimalus individų skaičius, kuris kelia daugybę aistrų metodikos nesuprantantiems. Lietuviškos žiemos darosi vis mažiau prognozuojamos, – vieną dieną pusto, kitą dieną žolė žaliuoja, – todėl senuoju būdu apskaityti plėšrūnus darysis vis sudėtingiau. Dėl sniego trūkumo praėjusiais metais vilkų apskaita išvis neįvyko, o šiais metais ir vėl vyko ne pačiomis idealiausiomis sąlygomis.
Todėl naujojo projekto idėja yra laiku. Žinoma, iš pradžių organizatoriai turės kurį laiką šlifuoti metodiką, bandyti sudominti kuo didesnę visuomenės dalį, parodyti, kad idėja veikia. Tačiau sėkmės atveju galbūt pavyktų įvertinti ne tik paplitimą ir gausą, bet ir šeimų (vilkams) ar patelių su jaunikliais (lūšims) skaičių, plėšrūnų užimamas teritorijas, populiacijų pokyčių dinamiką.
Sėkmės faktoriai
Nėra abejonių, kad pati idėja tikrai gera, tačiau nuo idėjos iki rezultato ne toks ir trumpas kelias. Taigi, ko reikia, kad projektas būtų sėkmingas? Visų pirma – o ką gi reikėtų laikyti sėkme. Manau, kad visi sutiks, jog projektas bus vertas dėmesio, jei jo metu pavys gauti tikslesnius, patikimesnius arba visiškai naujus rezultatus, nei kad miškininkų apskaitoje. T.y. įvertinti tą patį (gausą ir paplitimą), tik tiksliau ar patikimiau, arba įvertinti kažką visiškai naujo, pvz. vilkų šeimų skaičių. Tačiau nemanau, kad projektą bus galima laikyti sėkmingu, jei jis tik kosmetiškai papudruos dabartinę medžiotojų atliekamą vilkų apskaitą, kuri iš esmės tėra medžiotojų nuomonių apklausa.
Pirma būtina projekto sėkmės sąlyga – masiškumas. Reikia daug ir įvairių duomenų apie tuos pačius gyvūnus, surinktų skirtingu metu ir, idealiu atveju, skirtingų žmonių. Viso labo trys vienos vilkų šeimos stebėjimai nebus kažkas geresnio, nei dabar surenkama miškininkų apskaitoje. Daug tų pačių gyvūnų skirtingo tipo stebėjimų leidžia ne tik patvirtinti buvimo faktą, bet ir tiksliau įvertinti jų skaičių (kuris metų bėgyje kinta), užimamą teritoriją ir panašiai. Kai stebėjimų yra mažai, iškyla ta pati problema kaip ir miškininkų apskaitoje – kaip atskirti, kur yra tie patys individai, judantys savo milžiniškoje teritorijoje, o kur yra visai kiti individai, kuriuos reikia skaičiuoti atskirai.
Antra sąlyga – duomenų patikimumas. Faktus gali rinkti ir siųsti bet kas, todėl nėra būdo žinoti savanorio kvalifikacijos šioje ganėtinai specifinėje srityje. Kaip ir suinteresuotumo, nes vieniems gali norėtis pridauginti nemėgstamų, kitiems – primažinti mylimų žvėrių. Patys duomenys savo prigimtimi savaime yra skirtingo patikimumo lygio. Vienas dalykas yra nuotrauka (gyvūno ar jo pėdsakų), oficialiai užregistruotas gyvulių papjovimo faktas arba sumedžiotas vilkas ir visai kitas – anketos įrašas, kad kažkas kažkur girdėjo staugimą ar matė devynis vilkus. Suprantama, kad tokie duomenys turi būti traktuojami iš esmės skirtingai.
O kaip užtikrinti pakankamą patikimumą, kad nebūtų analizuojami anekdotai vietoje tikrų faktų? Įprastas sprendimas – kontrolė. Yra įvairių būdų tai padaryti, o ir patys apskaitos rengėjai rengiasi daryti papildomus tyrimus nustatytuose taškuose. Yra ir kitų sprendimų. Pvz. per kelis pirmus metus atsijoti patikimus ir nepatikimus duomenų teikėjus. Arba taikyti taisyklę, kad stebėjimas turi būti patvirtintas kelių nesusijusių asmenų (trys vieno medžiotojo būrelio medžiotojai nesiskaito). Viena akivaizdu, kad iškeltų rankų principas – „aš nieko nežinau, neturiu pagrindo abejoti duomenų patikimumu, ir šiaip tik atlieku matematines operacijas su kažkieno kito duomenimis“ – nubrauktų bet kokias pretenzijas į rezultato patikimumą.
Trečia sėkmės sąlyga – korektiškas tinkamų analizės ir duomenų apdorojimo metodų naudojimas. Kaip miškininkų apskaitoje vilkai nustatomi ne sumuojant aptiktus pėdsakus, taip ir šiuo atveju ne kiekvienas stebėjimas virsta unikaliu gyvūnu. Patikimesnės išvados gali būti daromos tik iš ilgalaikių stebėjimų, o ne dviejų–trijų savaičių duomenų. Bet nemanau, kad turiu mokyti mokytus, todėl daugiau nebesiplėtosiu.
Ketvirta sėkmės sąlyga – skaidrumas. Jei tai yra visuomeninis projektas, o ne privatus užsakymas ar uždaras tyrimas, tai visuomenė tikėsis sužinoti, kas ir kaip daroma su surinktais duomenimis ir kodėl gauti tokie, o ne kitokie rezultatai. Jeigu projektas įsibėgės ir ims rimčiau pretenduoti pakeisti miškininkų apskaitą bei daryti įtaką gyvūnijos apsaugos sprendimams (taip, ir medžioklei), tai kartelė pakils dar aukščiau. Tokiu atveju klausimai apie patikimumą, mokslinį metodą ir kitus aspektus tikrai iškils visu rimtumu. Aš žinau mažiausiai vieną organizaciją, kuri tuo tikrai domėsis.
Žiupsnelis kritikos
Projektas dar tik prasideda ir padorumas reikalauja nepulti kritikuoti, kol jis neįsibėgėjo. Tiesą pasakius, kol kas nėra ką ir kritikuoti, kol nepristatyti pirmieji rezultatai. Vienintelis rimčiau užkliuvęs dalykas – faktų rinkimo anketa. Dabartinė anketoje įdėta lentelė (tai juk net ne lentelė, o sąrašas su rėmeliu) skirta tik vienam stebėjimui, kurį perkeliant į Excel dar reikės ir papildomos „pavertimo“ operacijos. Jeigu pasivaikščiojimo miške metu aptiksiu tris skirtingas plėšrūnų buvimo žymes, tai turėsiu siųsti tris anketas arba išgalvoti įvairiausius būdus, kaip viską sutalpinti į tą lentelę. Šitoks saviveiklinio duomenų talpinimo į neįprastą lentelę triukas jau išbandytas su buvusia miškininkų anketa. Atrodė, kad pamokos išmoktos, todėl nuoširdžiai nustebau vėl pamatęs kažką panašaus. Iš kitos pusės, apskaitos rengėjai žada internetinį registravimą, jei bus daug stebėjimų – tai greičiausiai išspręstų problemą.
Ar tikrai suskaičiuos?
Esu atsargus optimistas. Panašaus projekto tikrai reikia, ir jau seniai. O pasistengus ir viską padarius korektiškai galima gauti labai įdomius ir naudingus rezultatus. Iš kitos pusės, yra keletas pakankamai rimtų sąlygų, nuo kurių priklausys projekto sėkmė, ir tikrai nežinau, kiek jomis bus rūpinamasi. Taip pat neslėpsiu, kad nesu didžiausias apskaitą rengiančių LMŽD ar GTC mokslininkų gerbėjas. Tačiau lai šneka ne simpatijos, bet duomenys, metodai ir rezultatai.
Šiandien tikiuosi ir linkiu, kad projektas būtų sėkmingas. Nes bent jau aš asmeniškai noriu sužinoti tikrąją plėšrūnų populiacijų būklę. Ir noriu, kad diskusijų objektas būtų nebe visiems pabodęs individų skaičius, bet plėšrūnų apsaugos ir konfliktų su žmogumi problemų sprendimas. O kai bus pristatyti pirmieji šios apskaitos rezultatai bus galima rimčiau vertinti, ar pavyko.
O ar aš pats dalyvausiu šiame projekte ir siųsiu duomenis? Tikėtina, kad taip. Juk plėšrūnų apskaita yra pernelyg svarbus klausimas, kad jį būtų galima palikti vieniems medžiotojams.
Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“