Pėdsekystės dienoraštis: smėlynų paslaptys

Automobilis, traukinys, autobusas, butas, namas, miestas, valstybė, pasaulis. Kiekviename iš jų daugelis pabuvojame ar esame kas dieną. Kiekviename iš jų sukuriame savo pasaulį. Stengiamės jaustis saugiai, palaikyti tą tvarką, prie kurios esame įpratę. Motorinė transporto priemonė mums suteikia galimybę greitai pasiekti norimą vietą, tačiau ji kartu atskiria mus nuo aplink esančio pasaulio, žmonių, bendravimo…

Vasario 21 d. su draugais vykstame į Kuršių neriją. Jauni ir iniciatyvūs Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai mus pakvietė, kad papasakotume apie pėdsekystę, pėdsakus. Kelionė iš Kauno ganėtinai ilga, bet kuomet išgirsti žmonių norą sužinoti kažką daugiau apie gamtą, negali nesutikti. Tad vykstame. Kilometras, po kilometro, miestas po miesto ir štai Klaipėdos perkėla. Spėjame į 11:30 val. išplaukti besiruošiantį keltą. Įvažiavus į keltą nesinori sėdėti automobilyje. Išlipame, įkvėpiu gaivaus ir drėgno noro. Išgirstu aplink skraidančius paukščius, akimis peržvelgiu stoviniuojančius, vienas su kitu bendraujančius, likusius sėdėti automobiliuose žmones. Kitas krantas palengva artėja. Išlipimas – tai lyg apeiga, reikalinga tam, kad sugebėtum atitrūkti nuo savojo „automobilinio pasaulio“ ir išreikštum norą prisijungti ir įeiti į platesnę aplinką – į kitą krantą… Neužilgo keltas sustojo, susėdame į automobilį ir pajudame į nerijos gilumą. Prieš pat Nidą mus pasitinka Kuršių nerijos parko darbuotojai ir iki pat direkcijos vykstame sekdami paskui. Atvykę ir susėdę prie stalo susipažįstame vieni su kitais. Gurkšnodami arbatą dalinamės įspūdžiais, patyrimais, bei deriname tam tikrus dalykus susijusius su pėdsekystės praktiniu užsiėmimu, kuris bus skirtas Nidoje besilankantiems ir į šiuos kursus užsiregistravusiems žmonėms.

Štai, jau 14:30, dalyvių gausa stebina. Net ir organizatoriai nesitikėjo tokio susidomėjimo. Nuo direkcijos patalpų grupele pajudame kopų link. Smėlyje gausu pėdų, tad nereikia sukti galvos, tiesiog imi ryškesnį pėdsaką ir bandai perteikti tai, ką gebi pastebėti šiame įspaude. Pėdsekiu per vieną dieną netapsi, tačiau pradžiai visai pakanka, kad mokėtum atskirti, kur yra priekinis, kur galinis, kuris kairės, o kuris dešinės kojos pėdsakas įsispaudęs žemėje ar smėlyje. Vėliau be šuns, žmogaus, dviračio pėdsakų aptinkame varnų, kranklių, lapių, manguto, ūdros pėdsakų ir kitų jų veiklos žymių. Atsiplėšus tolėliau nuo pakrantės atsiveria dar nuostabesni vaizdai: vandens toliai, vėjo pustomos kopos ir žmonės, kurie atidžiai ir su dideliu užsidegimu tyrinėja Gamtą. Stebiu vieną, paskui kitą kylančias rankas su klausimas, kokio žvėries pėdsakus ar kitą veiklos žymę yra aptikę. Ir tokią akimirką supranti, kuomet žmogui kyla klausimai, vadinasi jam tai įdomu. Be viso to, kursų dalyviams pro akis neprasprūdo kitų žmonių numestos šiukšlės. Kiekvienas stengėsi po savęs palikti švaresnę aplinką. Žygio pabaigoje kiekvienas turėjo kuo pasidžiaugti, prisiminti ir galbūt visai kitu žvilgsniu pažvelgti į mus supančią nuostabią Gamtą. Daliai dalyvių nesuskubusių greitai išsiskirstyti teko galimybė išgirsti vilkų staugimo įrašų, pabendrauti su parko darbuotojais, dar kartą pasidalinti patirtais įspūdžiais, apsikeisti kontaktais.

Sekanti diena žadėjo dar didesnių įspūdžių, nes Kuršių nerijos parko darbuotojai nenorėjo mūsų taip paprastai paleisti. Martinas su didžiuliu malonumu mums aprodė nepaprastu unikalumu pasižyminčius šios įstabios vietos kampelius. Įdienojus visi kartu pasivaikščiojome po kol kas nurimusį „kormoranyną“. Čia ieškojome įvairių veiklos žymių, kurias galėjo palikti plėšrūnai. Kadangi šioje vietoje, kuomet prasideda perėjimo ir jauniklių auginimo metas, nuo medžių kartas nuo karto nukrenta maisto, tad plėšrūnai dažnai įsikuria visai šalia. Netrukome jį apeiti, aptikome ne tik plėšrūnų, bet ir stirnų, briedžių, bei šernų veiklos žymių. Neužilgo įsitikinome, kad ir kitoje kelio pusėje esančioje pakrantėje, taip pat nemenkai plėšrūnų pripėduota.

Artėjame prie kelto. Tą akimirką pagalvoju, kas būtų, jei to kelto nebūtų: visi sėdėtume savo automobiliuose, savo mažuose pasaulėliuose, be noro bendrauti ir pamatyti neapsakomą pasaulį. O juk jei ne keltas, pėdsekystės kursų dieną nebūtų sudalyvavusi vokiečių pora, kuri užkalbino besikeliančius parko darbuotojus. Ir panašu, kad ta pora liko sužavėta parko darbuotojų iniciatyva rengti tokius užsiėmimus ir į gamtos saugojimą įtraukti platesnę visuomenę. Šiuo metu spaudoje pasigirsta mintys nutiesti tiltą į tą unikalų Gamtos kūrinį, nes kažkas nusprendė, kad jam užtenka tik jo mažos automobiliuko erdvės…

Tos kelios dienos labai greitai pralėkė. Tačiau atmintyje ir kažkur giliai nugulė gausybė nuostabių potyrių, šilto ir nuoširdaus bendravimo prisiminimai. Labai dėkui nacionalinio parko direktorei Aušrai, Martinui, Kornelijai, Linai, Emilijai ir daugeliui kitų nuostabių žmonių su kuriais teko bendraut. Iki kitų susitikimų ir tikiuosi noras grožėtis ir saugoti Gamtą vis labiau augs, ne tik mūsų, bet ir kitų Lietuvos piliečių tarpe.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Šiek tiek buvusių akimirkų. Nuotraukų autorius Rimas Pakeris.