Per šimtmečius patikrinta apsauga nuo plėšrūnų – iš Turkmėnijos kilę šunys alabajai

Alabajai (turkmėnų kalba – Alabay) – iš Vidurio Azijos kilę šunys, kurie ištisus tūkstantmečius buvo auginami saugoti klajoklių karavanus, šeimininko turtą ir nuo plėšrūnų naminius gyvulius.

Apie šiuos šunis, jų naudingas darbines savybes ir auginimą Lietuvos sąlygomis Gamtos apsaugos asociacijai „Baltijos vilkas“ papasakojo alabajų veisimo entuziastas Vytautas Adomaitis.

Šuo nuo seno vertinamas kaip ištikimas šeimininko tarnas

Ilgametę alabajų veisimo patirtį turintis ir į šios veislės istoriją įsigilinęs vyras pasakojo, kad alabajų kilmės vieta pagrįstai galima laikyti Turkmėnistaną, kur jie vadinami „Turkmen iti-Alabay“ (verčiant iš turkmėnų kalbos reiškia „turkmėnų šunys alabay’ai“).

Tuo pat metu specialistas patikslino, kad Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) registre nėra oficialiai „alabajų“ pavadinimu užregistruotos veislės – vietoj to Rusijos selekcininkai šiuos šunis registravo kaip Vidurio Azijos aviganius, galimai „įliedami“ į veislę ir kito kraujo.

Turkmėnistane keliavęs ekspertas pasakojo, kad nuo senovės alabajai buvo labai vertinami kaip ištikimi tarnai. Apie tai byloja ir dabartinio Turkmėnistano teritorijoje archeologų rasti alabajų kapai su įkapiais, liudijančiais jų socialinį statusą.

„Pirmiausia alabajai buvo auginami kaip sargybiniai šunys. Kaip ir dera geram sargui, jie nėra svetingi nepažįstamiems, bet savaime alabajai ir neagresyvūs žmogui. Jei nepažįstamasis elgiasi ramiai ir, alabajaus vertinimu, nekelia pavojaus (neskėsčioja rankoms, nelaiko rankoje pagalio), tinkamai išauklėtas alabajus jo nelies.

Kaip tikri „rytiečiai“ šie šunys myli vaikus ir dažnai apsiima juos globoti.

Pats ryškiausias alabajų charakterio bruožas – nepakantumas plėšrūnams. Tačiau sutikęs vilką, alabajus iš karto nepuls stačia galva į grumtynes. Per šimtmečius šunys išsiugdė savo ypatingą strategiją. Šuo supranta, kad sužalotas jis nebebus naudingas arba, kad jam įsivėlus į kovą, kiti vilkai tuo pasinaudos ir išsineš jo avis“, – pasakoja Vytautas Adomaitis.

Vytauto teigimu, šunys moka atgrasinti plėšrūnus vengdami atvirų kovų. „Tačiau jei vilkas ar kitas plėšrūnas nepaisytų „perspėjimo“, alabajus stos į žūtbūtinę kovą, parodydamas visą savo narsą“, – teigė Vytautas Adomaitis.

Atskleisdamas alabajų charakterio ypatybes, Vytautas Adomaitis teigė, kad jie yra santūraus būdo.

„Pavyzdžiui, palyginti su emocingais ir temperamentingais dobermanais, alabajai nelinkęs atvirai demonstruoti savo jausmų, jų elgesys yra solidesnis. Bet išorinis alabajų lėtumas yra apgaulingas, nes jų reakcija yra stulbinanti. Dėl jos šie šunys geba apsaugoti net nuo gyvačių. Staigiai reaguodami jie išsisuka nuo žaibiško gyvatės kirčio ir su ja susidoroja“, – pasakoja alabajų veisimo entuziastas.

Patarimai norintiems auginti alabajus naminių gyvulių apsaugai

„Bene svarbiausia sąlyga norint, kad šuo patikimai saugotų naminius gyvulius – jis turi užaugti su saugoma banda, – pataria veislės žinovas. – Todėl šunis patartina imti pakankamai jaunus, maždaug dviejų mėnesių, ir laikyti kartu su gyvuliais, kuriuos vėliau šuo turės saugoti.

Norint alabajus efektyviai naudoti apsaugai nuo plėšrūnų, geriausia vienu metu įsigyti patelę ir patiną, nes norėdamas pasirodyti prieš patelę, patinas labiau stengsis demonstruoti savo jėgą gindamas naminius gyvulius.

Nerekomenduočiau įsigyti dviejų patinų, nes jie gali būti linkę aiškintis tarpusavio santykius. Šunų porai sulaukus jauniklių, jaunesni šunys, panašiai kaip ir vilkų gaujoje, laikosi nustatytos šeimyninės hierarchijos ir su dominuojančia pora nekonkuruoja. Jie mokosi iš savo tėvų apsaugos ir kovos gudrybių“, – pasakojo Vytautas.

Kalbėdamas apie alabajų laikymo sąlygas, Vytautas pabrėžė, kad jiems ypač svarbu daug ir laisvai judėti, laikyti juos uždarame voljere ar pririštus yra prieš jų prigimtį.

„Tačiau Lietuvos sąlygomis šie šunys taip pat negalėtų būti visiškai laisvai paleidžiami saugoti gyvulių. Palyginti su Turkmėnistanu, kurio platybėse laisvai besiganančius gyvulius saugo alabajai, Lietuvoje nebėra tokių didelių neapgyvendintų plotų.

Alabajai gyvulius turėtų saugoti aptvare, kur jų neišsigąstų atsitiktinis praeivis, nes vien šunų išvaizda yra grėsminga. Aptvare šunys nesukels pavojaus ir kaimynų šunims, katėms, kitiems naminiams gyvūnams.

Naktį saugomus naminius gyvulius būtina suvaryti į aptvarą ir palikti su šunimis. Taip elgiamasi ir Turkmėnistane. Pavyzdžiui, avys yra labai bailios ir naktį jas užpuolus vilkams, gali išsilakstyti. Be to, šunims būtų neįmanoma vienu metu suburti avis į vieną vietą ir tuo pačiu priešintis vilkų gaujai. Šunims esant aptvare, vilkai greičiausiai nedrįs į jį šokti arba pasikasti, o jei tai pabandytų – gaus rimtą atsaką.

Kaip žinia, vilkai ateina gaujomis, todėl rimtai apsaugai patarčiau turėti ne mažiau kaip keturis šunis. Pavyzdžiui, du suaugusius ir du jauniklius“, – patarė veislės žinovas.

Pasak Vytauto Adomaičio, Lietuvoje laikomiems šunis taip pat labai svarbu tinkamai įrengti „gyvenamąją patalpą“. Jo teigimu, iš šilto ir sauso klimato kraštų kilusiems šunims didžiausia problema – drėgnos lietuviškos žiemos, drėgmė gali sukelti rimtų sąnarių ligų. Todėl šunims ilsėtis ir nakvoti skirtą vietą patariama įrengti su medinėmis (ne akmens ar betono) grindimis ir drėgmei nepralaidžiu šiaudų patalu.

Pasakodamas apie auklėjimo ypatumus, veislės ekspertas paminėjo, kad šie šunys ypač gerbia autoritetą, jiems reikalinga valdinga ranka. Kartu Vytautas perspėja, kad griežtai auklėjant prieš alabajų niekada nevalia kelti rankos. Priešingu atveju šeimininkas visam laikui rizikuoja prarasti šuns pasitikėjimą ir ištikimybę.

Norint išauklėti gerą partnerį, šuniui taip pat reiktų skirti daug laiko ir kantrybės.

Vytauto Adomaičio ir jo asmeninio archyvo nuotraukos

Norinčius su ekspertu V. Adomaičiu susiekti alabajų auginimo klausimais jo kontaktų prašome teirautis GAA „Baltijos vilkas“.