Pėdsekystės dienoraštis: Šavaša

Šeštadienis, liepos 30 diena. Rytas apniūkęs, bet oras maloniai gaivus. Apie 9:00 įsėdu į automobilį ir pajudu Dusetų link. Ties Degučiais lietaus lašai pradėjo tykšti ant automobilio stiklo. Iki Antalieptės, būtent joje susitarėme susitikti, ne tiek jau daug liko. Debesų kilimas vis labiau klojasi, o tamsiausia jo vieta, kaip tik ties Antaliepte. Atvykęs 10:00 radau vieną ekipažą, netrukus atvyko ir kitas. Mums bekalbant rinkosi kiti žygio dalyviai. O lietus vis nekantraudamas kaupėsi ir kaupėsi. Kuo daugiau žmonių, tuo gausiau lašai biro ant žemės.  Ir kas tuos žirniukus surinks. Žemė? Ji nuo gausios drėgmės jau nespėja… …žirniukai pavirto tėkme, kuri sruveno į miestelio gilumą. Taip jau nutiko, kad keli ekipažai pasivėlino, bet su jų atvykimu liovėsi lyti. Pradėjo sklaidytis debesys. Dangus, matyt, leido pradėti žygį, „apeigą“.

Ženklią dalį ryto praleidus automobilyje norėjosi pajudėti, tačiau kiek kitaip. Panašu, kad pasivaikščiojimo išsiilgęs ne aš vienas. Tad pasiėmę reikalingiausius daiktus stovime šalia Lūžų piliakalnio. Šis kalnelis dar mena tuos laikus, kuomet gentainiai drąsiai gynė, saugojo tai, ką atėjūnai kėsinosi išniekinti, sugriauti. Piliakalnis status, apaugęs aukštomis liepomis. Tie liepynai, tai senų girių palikimas. Mintis, kuri ką tik į galvą atėjo, galbūt šios liepos, tai tie patys gentainiai. Jie pakeitė „rūbą“ ir toliau saugo šią nuostabią vietą. Piliakalnio viršūnėje sutartinai sutariame sudainuoti giesmę, kuri, lyg nuoširdus prašymas, turėtų suminkštinti „sargų“ širdis ir leisti pamatyti Šavašą tokią, kokia ji atsiskleidžia tik tam, kurio pagarbus elgesys patikrintas laiko, pasitikėjimas užsitarnautas dažnu pasibuvimu. Labai gražu tapo, kai po giesmės dangus nušvito, debesys prasisklaidė, ausyse suskambo upės šniokštimas. Kelionė prasideda. Prieš tai kopę, dabar atsargiais žingsniais leidžiamės upės sraunumos link. Slidu. Po lietaus likę kaboti lašai gula ant rankų, galvos. Žinok, turi nusiprausti prieš pasimatydamas su ja – Šavaša. Ir štai, prieš mūsų akis josios tėkmė, sraunuma. Vasaromis, kuomet kritulių ne tiek gausiai kaip šiais metais būna, ji Šavašėle patampa ir tik nedidele srovele tebėga. O dabar ji visai kitokia…

Pasilabinam su upe… Ir… aplinkui atsiveria grybų karalija. Vieni jų tik išdygę, kiti jau spėję ištirpti. Beeinant paupiu kartas nuo karto užuosdavome kvapą, kuris lyg kritusio ir pradėjusio pūti gyvūno būtų buvęs. Kaip vėliau paaiškėjo, tai tų pačių, jau pradėjusių irti grybų kvapas. O kaip būtų nuostabu, jei mirdamas gebėtum skleisti malonų kvapą. Bet tuomet, matyt, turi gyventi ir elgtis kiek kitaip ir kaupti savyje kitus dalykus…

Šį kartą mus veda Rimas. Jis daugybę kartų čia yra buvęs. Tad žino kone kiekvieną šios upės kertelę, medžių milžinų, senolių santalkas. Sustoję pakeliame akis į viršų. Bandome suvokti, tokios nuostabios vietos, nesugriautą jauno – seno – jauno virsmą. Begalinis ratas, kuriame kaskart viskas iš naujo. Sename, tinkamai prižiūrimame miške gyvasties tris kartus daugiau nei tuose plotuose, kurie dėl godumo išniekinti tapo… Noriu pajausti upės jėgą. Brendu į ją. Dugnas akmenuotas, vandens vietomis iki kelių. Tai iš vieno, tai iš kito kranto suvirtę medžiai sujungia du vienas kito ieškančius… Ant tų medžiu klojasi žalias kilimas ir dygsta naujas miškas. Pasroviui eiti lengva, bet pamėgink prieš srovę. Va tuomet pamatysi ir pajausi ar turi užtektinai jėgų, noro ir ryžto taip eiti… Grupė pajuda upės krantu, kurio pabaiga – Šventoji. Įdomus pastebėjimas, tačiau ne mano, o draugo, kuris čia užaugęs, kad šioje vietoje kairys upės šlaitas aukštas ir status, o šiek tiek labiau į aukštupį, kitapus upelį kirtusio tiltelio, krantai verčiasi ir dešinys šlaitas kaip tik tokio statumo tampa… Tą pastebėti gali tik ilgėliau su upe bendravęs žmogus… Šlaite medžiai lyg stygos ištįsę. Jų stiprybė – buvimas vienas šalia kito. Nes kitu atveju ar toks didelis gebėtum išaugti… Upės vingiai staigūs, vanduo atsimušdamas į akmenis pavirsta sūkuriais, purslais ir kriokliukais. Saulė gerokai įšildė orą, tad paėjėjus krantu vėl norisi bristi į upę. Krantu eiti lengviau, bet akmenuota upe įdomiau.

Sustojame ties staigiu vingiu. Nutariame sudainuoti dar vieną giesmę, kuri būtų skirta šią upę apglėbusiems miškams. Po šios „pertraukėlės“ dar labiau suklustame ir panyrame į gyvastį, kurioje esame. Pėda po pėdos kylame į šlaito pradžią, nuo kurios laiptukais vėliau leidomės prie akmenio su pėda. Vėl upė, šalia akmuo su pėda ir didžiųjų šaukščių sąžalynai. Dar neteko matyti tokio dydžio augalų, tad akimirką užplūdo pojūtis, lyg atogrąžų miškuose būčiau. Nutarėme įamžinti šią akimirką. Keliolika fotoaparato kliktelėjimų ir visi atsipalaiduojame. Įsitaisome ten kur kam patogiau ir stiprinamės maistu. Keliolika metrų nuo šios vietos yra šaltinis „Šveicarkos“ vardu pavadintas. Tad nepraleidome progos jo aplankyti. Šaltinis gyvas. Jo vanduo kunkuliuoja, esti šiek tiek geležingas, nes už versmės sruvenančiame vandenyje tam tikri rusvos spalvos dumbliai gyvuoja. Numalšinę troškulį susigundome įmerkti rankas į tas versmeles. Oho, koks vėsus vanduo, ilgiau palaikius ranką ima gerokai gelti.

Už šaltinio esanti upės atkarpa gerokai tankesnė. Eiti darosi sudėtingiau. Nutariame keltis į kitą krantą, juolab visai čia pat matyti molingas Šventosios šlaitas (santaka). Keliamės. Vieni brenda vandeniu, o kitiems, ištiesdami rankas, padedame kelionę tęsti nuvirtusių medžių kamienais. Šventoji visai kitokia. Ji ramut ramutėlė. Sruvena taip, kad į save priimdama neramius, tačiau šiltus Šavašos vandenis, nė kiek nepasikeičia… Eiti palei Šventosios vagą darosi vis sudėtingiau, tad kopiame į šlaito viršūnę. Upės vandenys lieka augalijos paslaptyje… Einame vienas paskui kitą. Toks ėjimas pavirsta žaltišku vinguriavimu. Tai vyksta iki tol, kol pamatome voveraičių „tiltus“, kuriuos saugo baravykai. Pabunda rinkėjo jausmai… Krepšeliai ir maišeliai pilnėja su kiekviena minute. Tokį kiekį grybų senokai teko matyti… Girdisi juokas, raginimai judėti tolyn, tačiau… Netrukus akys matydamos pilnus krepšius nurimsta, tad nesunkiai įtikinam vieni kitus judėti tolyn. Artėjame prie ąžuolų. Kaskart pamatęs didelį medį negaliu nesustoti. Norisi pasidžiaugti jo didybe ir padėkoti tam žmogui, kuriam atsirado drąsos suteikti galimybę šiam medžiui atsiskleisti. Giesmė suskamba ąžuolams, jų grožiui ir stiprybei…

Žygiuojame apie penkias valandas, tad kai kurie pradeda jausti nuovargį. Kadangi šio pasibuvimo, „apeigos“ tikslas nėra save nuvarginti, tai trumpiname maršrutą. Brendame per čiobreliais kvepiančią pievą, kol galiausiai pasiekiame kelią, kuris veda prie Lūžų pilkapių ir akmens su dubeniu.

Lūžų akmuo. Šio akmens viduryje žmogaus rankomis išgremžtas dubuo. Tai lyg akis, kuri sudrėkusi per lietų žiūri į dangų. Praeityje ir dabar čia skamba giesmės, kurios sujungia tai, kam išvaizda ir forma neturi reikšmės. Apeiga baigta…

Suskylam į dvi puselas. Dalis mūsų pasliką nakvotie, a dalis grįžą namą. Manau šią žygią akimirkąs kiekvienam sugulė savaip.  Ir kiekvienas savaip pradės ir užbaigs sakiniokų, katram žodys  Šavaša  pavirst galėtų į SAVAS ir AŠ.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Rimo Pakerio nuotraukos: