Pėdsekystės dienoraštis: rudens turtai

Kaip džiaugiuosi, kad esu savo savitumą išlaikusios tautos ainis. Kiek bočiai mums paliko šviesuma tviskančio turto. Išlikusiose dainose mes ne tik su mišku, vilkeliais šnekame, bet taip pat su Saule, Mėnuliu, Žvaigždelėmis, Dievuliu. Tas bendravimas abipusis, vienam paklausus, kits atsakymą duodantis. Juk dainose, pasakose žmogaus prigimtinė jausena ugdoma… Kuomet nutyla nuo pavasario skambėte skambėjusios paukščių giesmės, dažnas pajaučiame, kad ruduo atitekėjo. Kol dar lapai žaliuoja, o ir žemė nuo vasaros šviesos šiluma spindi su bendraminčiais vykstame elnių vestuvių klausyti. Vienas bičiulis iš Panevėžio nuostabiai nusakė patyrimą: – Susidaro įspūdis, kad elniai pažindami savo gyvenamą vietą išsirenka tokį plotelį, kuriame jo meilės šauksmas skambiausiai sklinda. Ir mėgaujasi jis tuo savo balsu, kol galva apsvaigsta…

Penktadienio vakaras vėjuotas, debesys lyg laivai vis plaukia ir plaukia. Orų prognozės žadėjo dangaus šviesulių naktį. Tad įsikinkę norą atitrūkti nuo kasdienybės, vykstame į mišką. A.J. Greimas labai gražiai nusakė miško reikšmę mūsų pasamonei. Būtent giria atstovauja tokią erdvę, kurią reikia pereiti, norint surasti kitą, „galimą“ pasaulį. Šitoje erdvėje paprastai vyksta herojaus išbandymas, kurio pasėkoje herojus tampa kvalifikuotas savo būsimus žygdarbius atlikti. Tad apsilankydami miške, girioje, gojuje, šile, medėje, žalgirėje, skaistgirėje, … mes turime galimybę „augti“.

Atvykstame kuomet sutemos sulygino visą aplinką. Džiugesio kupini labinamės, dalinamės šypsenom. Nors vėjas įnirtingai šlamina ąžuolų, liepų viršunes, tačiau elnių balso nesugeba paslėpti. Nors vos girdimai, tačiau jie įnirtingai baubia. Palūkuriavę nutariame lysti giliau į girią ir patekti į virsmų erdvę. Sustojame šalia ąžuolo galiūno, šalia jo globojamų liepų, lazdynų. Šie medžiai taip dailiai suaugę, kad jų šakos vienos kitas liečia. Jausmas, lyg medžiai, kaip žmonės rankom susikabinę, sutartinai linguoja vėjo judinami.

Elniams atsisukus į mūsų pusę trumpam atsklisdavo aiškesnė gaida. Vėjui nurimus pradėjo lynoti. Lapų daug, tad stovime lyg po skėčiu. Tačiau nieko nebegirdėti, tik lašų barbenimas į gilėmis apkibusio ąžuolo lapus. Išbandymas prasidėjo… Tylą pertraukiame dainomis.  Apie ką kitą, jei ne apie žmonių tarpusavio jausmus šiuo laiku dainuoti. Mūsuose tiek ausis maloninčių dainų išlikę. Tik imk ir pasidalink visu tuo skambesiu. Po keliolikos dainų lietus nurimsta, dangus išsigiedryja. Apie 23:00 vėjui baigus šlaminti lapus vis aiškiau ir aiškiau suskamba elnių balsai. Ištempę ausis klausomės iš miško gilumos atsklindančių garsų. Po valandėlės nutarėme atsisveikinti. Dalis mūsų pasilieka nakvoti, o tiems, kas turėjo išvykti palinkėjome, kuo geriausio kelio.

Dangus pasidabino beribiu žvaigždžių spindesiu. Sugulę po ąžuolo keru su kiekviena minute vis skaidriau ir aiškiau girdėjome elnių vestuvių garsus, uodėme kvapus. Ryto metu vieno elnio balsas taip aiškiai girdėjosi, kad visi miegai išsilakstė…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“  (Karalgirio miškas 2017-09-15/16)

Kelios akimirkos iš šeštadienio ryto pasivaikščiojimo. Nuotraukų autorė: Dovilė Selickaitė