Pėdsekystės dienoraštis: pavasario pėdsakais

Kovo mėnesiui pradėjus kapsėti, baltų sniego patalų tik aukštaitijos pakraščiuos atrasti galima. O visur kur ruduoja pievos, kurios tuojaus žaluma pasidabins. Drėgmės užtektinai, tad miško keliukai, lomos lomelės užpildytos pavasario vandenų, kurie palengva sunkesi gilyn, papildydami sausrų metu išdžiovintus klodus. Kaip žemė ištroškusi vandens, taip pėdsekiams kirba noras sekti pėdsakais, išnarplioti pėdsakų raizgalynes, atpažinti gyvasties paliktas žymes. Pėdsekystės kursai gerokai įpusėjo. Su daugeliu žinduolių pėdsakų susipažinta, tad belieka įtvirtinti tai, kas girdėta, matyta. Žinoma šį kartą pėdsakus teks stebėti nebe sniege, bet smėlyje. Gal pavyks pirmąjį gipsinį liejinį išlieti!?

Tik įžengę į mišką aptikome stirnų, briedžių spirų kauburėlius, kurie bylojo, kad šios vietos žiemos laiku tiek maitintis, tiek ilsėtis tinkamos esti. Išėję į atviresnę vietą įsitikinome, kad barsukas jau tikrai pabudęs, vilkas savais keliais paslampinėjęs, šernai spėję pavasarinių žolelių šaknis dienos švieson išversti, o pakėlus galvą į dangų vis eilėm paukščiai tolyn į šiaurę traukia. Tad, visur kur dabar juda kurta gyvastis. Tik daugiaus viso ko prie vandens telkinių pamatyti galima, o miškai dar laukia savų giesmininkų sugrįžtant.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Keliolika išvykos akimirkų, kurias įamžino

Giedrė Aleksandravičiūtė, Dovilė Selickaitė: