Straipsniai

Pėdsekystės dienoraštis: mėlynas mėnulis

2019-05-21 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Beržų girios medis. Nuotraukos autorė Dovilė Selickaitė

Suvystyk, suvystik! Klyvis klyvis, kas mane padyvys! Šimts, šimts, šimts, vyrų! Galimai jau turite savo spėjimą, kokių tai paukščių pamėgdžiojimai. O jei ne, tuomet dar įdomiau. Paieškokite internete, tikiu sparčiai rasite ne tik tekstų apie šiuos pamėgdžiojamuosius, bet jų nuotraukas ir balsų įrašus.

Kuomet žmogus drauge su Saule atsikelia, daug skaidresnės mintys jame turi progą reikštis. Tuomet net paukščių giesmės, kurias ypatingai malonu girdėti poilsio nuo darbo metu, lyg žmogišku pokalbiu tampa. Iš to, galimai, gimsta jausmas, kad tave esmiškai supa gausybė sutvėrimų ir net norėdamas apie vienumą ar vienatvę neprabilsi. Esant išvystytam šiam jausmui, suprasi, kad kiekvienas judesys, veiksmas, mintis ar žodis taps išgirstu ir nuslėpti tai, vargu ar pavyks…

Džiaugiuosi, nes šiais metais vėl teko atspausdinti ir įteikti pėdsekystės kursų baigimo pažymėjimus. O kad šį malonų įvykį atšvęsti, ėmėm dėlioti kelionę į girią, lyg jai pasakyti, kad į mūsų gausų būrį įsiliejo dar viena pėdsekių upė, kuri gurgės seną, lyg gyvenimas žinią, apie gamtos stebuklingumą, joje vykstančių virsmų paslaptingumą, malonų džiugesį, kuris apima, kuomet stengiesi atkurti pusiausvyrą. Pavyko sukviesti arti dvidešimt dalyvių. Vykome į Beržų (Biržų) girią, kurioje ne vien paukščiai, žvėrys, bet žmogus taip pat, turi progą pajusti šios vietos motinišką gerumą, kuris lyg laukia, kad atsirastų daugiau ją mylinčių ir suprantančių. Išvykos tema tapo paukščiai. Stengėmės ne tik dainas parinkti apie paukščius, tačiau pasimokinti juos mėgdžioti, bei įžiebti norą savitai žvilgterti į galimybę atkartoti jų balsus. Vienareikšmiškas atsakymas, kad tai ne taip jau lengva. Nes reikia klausyti, perleisti per save ir paleisti iš savęs. Bet kuomet tai pavyksta – gimsta gerumas, lyg suvirpinimas to, kas ilgesnį laiką tylėjo.

Šiais metais pavasario laikotarpis ypač saulėtas, tik pavieniai rajonai paliejami gausesnių kritulių, o visur kitur žemė sukietėjo laukdama virsmo. Vaikštinėdami Beržų miško keliukais matėme gausybę elnių kanopų įmuštų pėdsakų. Kelio dulkių suneštuose sustorėjimuose matėsi, kad šiuo keliu juda ne vien stirnos, briedžiai, elniai ir šernai. Dažnas šių kelių šniukštinėtojas – barsukas. Jo paliktos pėdos, lyg lokiuko, todėl svarstymai, kieno šie įspaudimai grunte, mažai kam kėlė ilgesnių svarstymų. O kuomet priėjome sukietėjusiame molyje įmintus lūšies pėdsakus ėmėmės rimto reikalo – gipso pėdsakų liejimo. Savotiškas Beržų girios suvenyras – gipsinė lūšies pėda. Kadangi judėjome atskiromis grupelėmis, tai grupė, kurią sudarė žinomas gamtininkas Bronius, pėdsekiai Tadas ir Algis džiaugėsi matę vapsvaėdį, mažąjį erelį rėksnį, usūrinį šunį, lūšies pėdų, vilko pėdsakų. Nakties laiku jie stengėsi išgirsti uralinės pelėdos balsą. Tačiau nors naktis pasidabinusi melsvos pilnaties šydu, o šiltas vėjas tik vos vos judino drebulių lapus, pelėdos tose vietose snapų nepravėrė savai giesmei. Tiesa, kuomet anksti ryte judėjome girios keliu, pro mus prasklendė šios pelėdos masyvus kūnas, tačiau tik tiek ir tematėm ją. Ankstus pasivaikščiojimas po naktinio vakarojimo ugnies šviesoje, klausantis ir atliekant lietuvių liaudies dainas, virpinant kanklių stygas, suteikė malonių akimirkų. Ypač kuomet radom vilkų pėdsakų, kurie šios nakties senumo, juolab, kad tą pilnaties nušviestą naktį mėgdžiojom vilkus. Tačiau jie neatliepė mums, bet savo ribas sąžiningai apėjo.  Nakties pasivaikščiojimas įsiminė ne tik mėnesienos šviesa, vilkišku staugimu, tačiau eidami vienas kitam vis išsakydavom nuostabą, kokios malonios miško kvapų upės kerta einamą keliuką. Regis, jose tiek gyvasties, kurią įkvėpdamas į save, gyvesniu tampi.

Sekmadienio rytas išaušo šiltas, gaivus. Vėjas judino medžių viršūnes, o gegutės, keršuliai, purpleliai, volungės ir kiti mažieji giesmininkai tapė nuostabų ryto paveikslą. Susiėję iš girios kampelių į stovyklavietę  ėmėme gaminti daržovių troškinį. Lauže gamintas maistas visad turi savy daugiau jėgos, tad nors nakties miego kai kuriems vos kelios valandos teko, tačiau noras pamatyti Nemunėlio upės atodangas, Sandariškių ąžuolą, su kiekvienu kąsniu vis stiprėjo. Aprašymą apie šio ąžuolo vardo prasmę atrasite internete. Akivaizdus dalykas tas, kad patirtas įspūdis stovint šalia šio amžinatvę ir laiko vingius atlaikiusią tvirtybę išliks ilgam. Gal atsiras gentainių tarpe, kurie pasodins naujų ąžuolų šioj vietoj su tokiu pat tvirtumu, kokį nešiojo didžiūnai.

 

Nuoširdus ačiū dalyvavusiems. Kiekvienas iš jūsų esat nuostabus ir tvirtumu alsuojantis. Tokie susitikimai mumyse palieka Ąžuoliško tvirtumo pėdsakus.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Biržų (Beržų) giria. 2019-05-18/19)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: T. Petrikas, D. Selickaitė

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!