Pėdsekystės dienoraštis: Kuršių žemė

Ei lėkė lėkė raimas sakalėlis, iš toli labai toli. Ei nešė nešė močiutei garselį, ale nelabai gerą. O jau jau tavo, tavo dukružėlę Kazokai paviliojo… Ei sliūkso drykso josios kasužėlės, kaip geltoni lineliai. Ei žiba žėri aukselio žiedeliai, ant baltųjų rankelių. Ei skamba aidi jos alasužėlis, kaip aukselio varpelis…

Gerai pamenu bičiulio ištartus žodžius. Sako, – vaikštinėju po savo senelio, gyvačių kerėtojo, tėviškę, o ten užrašas, kad Sėliai, apie XIV – XV a.  išnykusi tauta. Bet kaip taip galima rašyti!? Jei jaučiuosi esąs Sėlis, kalbąs, kad kiek ir pakitusia, tačiau tarmiška, taurumu, šviesumu alsuojančia jų kalba, vaikštantis jų praminta žeme. Vadinasi esame gyvi, o mus 600 metų laidoja… Šių metų (2019) sausio mėnesio 9 – 10 d. lankėmės Latvijoje, Papės vietovėje. Vakare, po žygio, žiūrėjome vaizdo juostą „Vėjų žemė“. Mums pasisekė, nes šį kūrinį pristatė viena iš prodiuserių – Viktorija Jonkutė. Interneto puslapyje šis kūrinys pristatomas taip: „VĖJŲ ŽEMĖ“ – intriguojantis, jausmingas pasakojimas apie pajūrio miestelį Šventąją ir joje įsikūrusią nykstančią Kuršių – Lietuvos latvių bendruomenę. Tai primiršta ir mažai kam bežinoma šios buvusios žvejų gyvenvietės istorijos dalis, liudijama paskutiniųjų senosios kartos Kuršių palikuonių lūpomis. Pažvelkit į šią juostą ir įsitikinsite, kad Kuršiai taip pat gyvi.

Jei esi gyvas, tai savo pėdomis laikai ryšį su protėviais, tęsi stiprybės giją, perduodi ją tolyn savos tautos ainiams. Tokią akimirką, laikinumo plyknsiai atrodo tokie juokingi, o santykis su žmogumi, jūra, smėliu, mišku, žeme, dangum – kaip niekad reikalingas. Tūlas skaitytojas paklaus, o kaip tą pasiekti? Iki mūsų dienų išlikę dainų pluoštai, iš lūpų į lūpas perduoti pasakojimai, savyje nešiojame iki kaulų gelmių įaugusį gamtajausmį žvilgsnį,  norą drauge su bendraminčiais gyventi, sugyventi, šventes švęsti. Perskaitę šio aprašymo pirmą pastraipą, atkreipkit dėmesį, kaip nuostabiai aprašomas šeimos nario vidinis pasaulis. Aukselio žiedeliai ima žibėti tik tuomet, kuomet ant baltųjų seserėlės, dukrelės rankelių atsiduria. Šioje vietoje, vėlgi, senovės išmintis sužiba, kad žmogus turi siekti tokio esėjimo, kad visa tai prie ko prisiliestų dar labiau skleistis gebėtų, o ne atvirkščiai…

Pėdsekių išvyka svetur gimė su noru įžiebti tarpusavio ryšį su bendros tautos gentainiais – Latviais. Juk jie visai šalia gyvuoja, kalba ir kuria protėvių pasaulį. Rašant tekstą įsipynė tokia mintis, kad galbūt darželiuose vertėtų ne dirbtinę anglų kalbą mažulėliams brukti, o išmokyti tarmių įvairumu, žodžių gausa, pasaulio suvokimo išplečiamumu pasižyminčios, lietuvių, latvių kalbos, kad jie savastį pažintų, tvirtybės gyvenimo žygdarbiams įgautų, savitumą savy plėtotų… Jau vien žodžiui slidus, kiek sinonimų turime: čiužus, glitus, sklidus, šlitus ir pan. Sniego kritimui: snỹguriuoti (pamažu), snai̇̃guriuoti, snieguliúoti, snai̇̃galioti, snaigýti, snigčióti, snignóti, sniegénti, snỹgaroti, snéigėti (smarkiai), drė̃bti (dideliais sniego dribsniais), birénti (smulkiomis kruopelėmis),  birsnóti. Jūros bangavimui: vilnýti, jūrúoti, sūpúoti, plūdúoti, siūbúoti, kupstúoti, liūliúoti (pamažu), kilsúoti, raibuliúoti (smulkiomis bangelėmis), ribė́ti. Upės kalbai nusakyti: čiurlenti, almėti, gurgėti, lalėti, burgėti…

Šiek tiek sakinių apie tai ką veikėm

Šeštadienio popietę apsistojome Pūķarags svečių namuose (Latvija, Papė). Visai šalia jūros. Po kelionės atgavę kojas, ėmėme žingsniuoti Kuršių žeme. Jūros bangų ošimas, stiprūs vėjo gūsiai išstūmė visas mintis, kurios bejėgiškai mėgino išlikti. Po keturių valandų pasivaikščiojimo jautėmės lyg naujai gimę. Regis nei vėjas toks šiaurus, nei lietaus lašai glumina. Tas, „apsivaliusio žmogaus“ jausmas ryškiausiai pasijautė, kuomet  įžengėme į šiltai įkūrentus, jaukius namus. Vieni džiaustė įmirkusius drabužius, kiti tiesiog įsitaisė prie židinio, treti ruošė stalą bendrai vakarienei. Palengva pasklido kanklių skambesys, dainos, juokas. Kuomet vieni ruošėsi į pirtį, nedidelė grupelė pėdsekių ėjo maudytis jūrų bangose. Tą akimirką pasislėpė jaunas mėnulis ir debesų klostės atvėrė žvaigždynus, paukščių taką. Juokavom, kad net žvaigždės panoro jūros ir žmogaus susitikimą pamatyti.

Kitos dienos pasivaikščiojimas stebino laukinių žirgų – tarpanų – grožiu. Jų tvirto kūno darna su medžiais, rusva žole – kaustė mūsų dėmesį. O vėjo plaikstomi karčiai iki šiol sumirga mintyse… Tolumoje matėme besiganančius jaučius, regis net stumbrų paliktus „blynus“ atradom. Žinoma, neapsieita be nuotykių. Šiam kraštui, matyt, taip reikėjo šio susitikimo, dainų, kad teko įsimintinų potyrių apturėti: kojas Papės ežere sušlapti, užtrenkti raktelius automobilyje, nusėdusiu akumuliatoriumi automobilį užvesti. Džiugu, kad dainomis, juoku išsipirkom, visi laimingai sugrįžom ir užmezgėm giją Kuršių žemės krašte.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Papė (Latvija). 2019-01-09/10)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: T. Petrikas, V. Vasiliauskas,  L. Aleknienė, Saulė