Pėdsekystės dienoraštis – Kamanų pelkių paslaptis

2018 metais išaugo dar viena pėdsekių karta. Įprastai, šiai progai paminėti, vykdavome į žaliuojančią Biržų girią. Tačiau, ne vien pasidžiaugti vieni kitais, nuostabiu šiltu laikotarpiu, mus taip šiltai priimančia giria, gyvūnija, bet savo dainomis pagelbėti šiam kraštui išlikti tvirtam prieš besaikius kirtimus. Praeitais ir dar ankstesniais metais apdainavę Biržų girią, šiais metais vykstame apdainuoti Akmenės rajoną. Įdomu, kokias paslaptis atskleis ši išvyka, ar priims šis kraštas tuos, kurie ieško, dainuoja…
Nors 2018 metų birželio 2 dienos rytą kaupėsi lietaus debesys, tačiau Lietuvos pakraštyje žadama saulės nutvieksta padangė su keliolika eilių debesų. Džiugu, kad šią išvyką savo dalyvavimu praturtino pėdsekystės kursų senbuviai, kursų nelankę, tačiau prijaučiantys tam vyksmui, dalyviai. Mūsų daugiau nei 20 iš įvairių Lietuvos vietovių (Vilniaus, Ukmergės, Panevėžio, Kauno, Kauno raj. ir t.t.). Kelionė pakankamai tolima, tačiau jau apie vidurdienį susitinkame prie Ventos miestelio. Vieni kitų sulaukę, pasilabinę ir pasistiprinę gardumynais vykstame aplankyti Akmenės krašto muziejaus. Muziejus įdomus savo viduje esančias archeologiniais radiniais, drugelių pavyzdžiais, kurie turėtų daugeliui atverti akis, koks nuostabus mus supantis pasaulis, kurį reiktų kiek įmanoma globoti ir stengtis kurti sąlygas jam atsiskleisti, gyvuoti… Apie 16:00 mus pasitinka Kamanų rezervato darbuotojas Vaidotas. Drauge su Mindaugu ir Sigita šią popietę suteiksiantys galimybę aplankyti Kamanų pelkę, kuri prižiūrima ir globojama saugo gausybę šio krašto praeities įvykių. Vykstame į vakarinę pelkės pusę. Prieš daugel metų teko toje vietoje lankytis, tačiau viskas taip miglotai praeity nugulę, kad kaži ar beatminsiu vaikščiotus kelius… Mūsų vedliai įspėjo, kad šiais metais šis kraštas žymesnio lietaus 4 savaites negavęs, papelkio upeliukai išdžiūvę, o uodų kaip niekad gausu.

Kamanų pelkę supa dirbami laukai, o šalia jų medžioklės bokšteliai. Ši pelkė savo išskirtinumu, gyvūnijos ir augalijos reikšme svarbi ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Kyla klausimas, ne gi šitokia bokštelių gausybė pelkę saugo nuo melioratorių, miško kirtėjų, durpių kasėjų? Bet daugelis mūsų žinome atsakymą… Kuomet išvystame papelkio mišką, akys nušvinta. Ąžuolų galybė, drebulės, augalų įvairovė lyg lietus, saulės šviesa nustelbia matytus akimirksnius. Stebime iki tol tekėjusio upelio vagą, kurioje šiuo metu ne vanduo, o pėdsakų eilės matyti. Atidi pėdsekių akis atpažįsta pilkio paliktus žingsnius. Koks džiugesys! Kai kuriems tai pirmas prisilietimas prie šio tauraus gyvūno žymės. Net daugel pėdsakų mačius, visad malonu savo delnu vilko pėdsaką priliesti… Uodai zyzia įnirtinai, tačiau Vaidotas atranda laiko papasakoti apie pelkę, parodyti šikšnosparnių inkilą, Mindaugas porina apie patirtus nuotykius, o Sigita – augalų žinovė – mus moko pažinti tai, kas visai šalia auga, keroja. Net vieną kitą pelkės paslaptį atskleidžia. Netrukus miško tankmę keičia nendrių juosta, o už jos pelkių pušaičių jūra. Kaip jos dailiai nuaugę, išsikeroję! Minkštut minkštutėlis kilimas verčia atidžiau dėlioti savus žingsnius, stengtis stebėti ir stebėtis šiuo nuostabiu gyvu kūnu. Samanų kilimas nuklotas saulašarėmis, tekšių lapais, kita nesuminėta augalija, kurios pavadinimų tokia gausybė, kad atminti sudėtinga. Ilgesniems pamąstymams sustojame vilkų pamėgtoje aikštelėje. Nors ore tvyro karštis, šioje vietoje vėjelis maloniai vėsina, tik vienas kitas uodas tepasirodo. Regis laikas sustojo. Vakaro saulė įkaitusi iki raudonumo atpalaiduoja iki tol iš miesto atsivežtus patyrimus, mintis, o pelkė gerte sugeria tai, ko mūsuose per daug… Prieiname pelkės ežerėlius, juose varlės kurkimas girdėti, saulašarių įvairovė. Tolumoje savas plunksnas besimainančios gervės vaikštinėja, o kai kurios nerimo pagautos pakyla į dangų.

Grįžimas atgalios, tiksliau tariant, tylieji žingsniai, džiugina širdį. Esama aplinkybė patvirtina, kad pelkė mus nuramino, pasiėmė mūsyse susikaupusį šnekumą, nerimą… Paskutiniais žingsniai pėdas kutenančiomis samanomis, nendrių juosta… Vėl ūgtelna medžiai, žvelgiant saulės link – matyti, kad artėjame prie palaukės. Einame dainuodami, dėkodami vedliams ir pelkei už suteiktą galimybę nors šiek tiek susipažinti su šiuo mūsų globojamo krašto stebuklu. Vienas iš gerą nuotaiką nešančių pėdsekių ruošiasi vykti atgalios į namus, nes kitą dieną dar vienas renginys laukia. Tad įsiamžinę bendrai akimirkai, linkėdami, kuo geriausio kelio, pajudame link Meižių ežero.
Meižių ežeras, kaip ir Kamanų pelkė esti nukentėjęs nuo melioracijų. Įvairaus gylio grioviai daugel kartų sekino šį vandens telkinį. Šis ežeras, kaip daugelis Lietuvos ežerų, apipintas padavimais, kuriuose pasakojama, kad jis atkeliavęs iš kitų vietų. Matyt, tuo laiku gyventa žmonių, kurie ne tik prisišaukti, bet ir apgyvendinti ežerą mokėję… Birželio 2 dienos ramų vakarą prie ežero puošė pėdsekių pašnekesiai, bendros vakarienės gamyba. Kulinariniais gebėjimais pasikausčiusios pėdsekės vėl nustebino daugel mačiusius. Jos išvirė tokią gardžią vakarienę, kad kone visi kelis kartus prašę pakartoti, galiausiai išsėmė paskutinius patiekalo likučius. Tad, patekėjus raudonam, didžiuliam mėnuliui iš vakarienės liko tik prisiminimas… Laukai skambėjo paukščių balsais, ežeras – didžiojo baublio baubimu, užkurtos ugnies šviesoje skambėjo kanklių muzika, lietuvių liaudies dainos, kurios darniai pynėsi su gamtos garsais. Labai didelis AČIŪ Kamanų rezervato direkcijai ir jos darbuotojams, kurie suteikė galimybę, aukojo savo laisvą laiką, vardan to, kad priimti mus, aprodyti Kamanų pelkę. Šie žmonės mums visiems suteikė įsimintinų akimirkų, o savo nuoširdžiu bendravimu ir atsidavimu pažinti pelkę, sukūrė jausmą šiose vietose dar kartą apsilankyti.

Kai kuriems iš mūsų birželio 3 dienos rytas prasidėjo ganėtinai anksti. Nuėję gulti apie 2:00 apie 4:35 kėlėmės ir pėdinome rytmetį sutinkančios gamtos takais. Palikti pėdsakai pasakojo, kad smėlėtais takais bėgiojo stirnos, žirkliojo gervės, ristelia tipeno lapės, šakeles tempė bebras, smėlyje maudėsi kurapkos. Prieš pat iš už medžių pasirodant saulei šalia ąžuolo galiūno, kuris galimai senos sodybos ar girios likučius atstoja, giedojome giesmę rytui ir šviesai, kuri mus šią dieną lydės. Sugrįžę į stovyklą stebėjome dangų, tikrinome Meižių ežero vandens tyrumą, dėliojome tolimesnius planus dienai, jauniesiems pėdsekiams įteikėm pažymėjimus, linkėdami domėtis ir kitiems pasakoti, koks stebinančiai įdomus mus supantis pasaulis.

Kuomet vidudienio saulė ėmė džiovinti paskutinius ryto vėsumos paliktus rasos krislelius, giesmę galiūnui Gargždų storajam ąžuolui giedojom. Laikas lyg sustojo, tvirtybės, pasitikėjimo drauge sėmėmės. Regis lietaus 4 savaites trūksta, o želmenys želia, augaliukai žaliuoja – iš kur ta tvirtybė, jėga augti? Esam sutarę, kad apie 14:00 susitiksim su Akmenės krašto menininku Antanu Adomaičiu. Tad, dalis mūsų pasuka savais keliais, o su kitais drauge vykstame į Akmenę – susitikimą su kūrėju.
Štai, malonus, senyvo amžiaus žmogaus kvietimas drąsiau užeiti į kiemą ir drauge užmegzti pokalbį. Juo daugiau bendraujame, tuo maloniau širdžiai, kad likimas suteikė galimybę šį žmogų sutikti. Pasakojimai, vidinės nuostatos ir vertybės taip įdomiai, darniai su gamta siejasi. O tapybos darbai, akmens kalbinimas, jo formų atskleidimas verčia žavėtis šio kūrėjo rankomis atliktais darbais. Likome nustebę, kuomet išvydome, kokią mįslę įminti ėmėsi Antanas. Jo pastabumo dėka, Akmenė veidą įgavo, ji atgyja, o mes lyg kokie šaukliai ta proga dainų iš toliau esančių Lietuvos žemių atsivežėm. O kaip įdomiai Akmenės mitas šio autoriaus paveiksluose sužiba! Dangus tą dieną ženklus siuntė, giesmės lietui – žaibus iššaukė, o Menčių karjero skardžiai ir į dangų iškelti aitvarai kvietė su džiugesiu atsisveikinti su šia įdomia vietove, kuriai esam palikę pažadą atvykti dar kartą ir dainų daugiaus atvežti.

Reiktų paminėti, kad Kamanų pelkės pavadinimas kilęs nuo tenykščių žemaičių žodžio “Kamanai”, reiškiančio šlapią, klampią, sunkiai prieinamą vietą…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Akmenės raj. 2018-06-02/03)

Kelios kelionės akimirkos: Nuotraukų autoriai: T. Petrikas, G. Aleksandravičiūtė, T. Kinderavičius, T. Selickas