Straipsniai

Pėdsekystės dienoraštis: giesmės Kuršiams

2017-12-18 | Kategorija: Straipsniai | Komentarų nėra

Aitvarai Juodkrantėje. Nuotraukos autorius Tomas Selickas

Žemės alsavimai vis retesni, bet tuo pat gilesni… Įkvėptas oras trumpam sulaikomas, įšyla ir paskubomis išlaisvinamas. Su sekančia gilesne alsa atkeliauja dar daugiau gyvastį apvalančios gaivos. Visa tai savotiški ženklai, leidžiantys suprasti supančios visumos norą nerti, nirti, migti, gimti ir iškilti tik po vasario (pavasarį)… Juk vasaros kaitrų, rudens darganų užgrūdintas rūbas jau ankštokas, jį reiktų pakeisti… J. Trinkūnas pabrėždavo mūsyse pulsuojantį gamtajausmiškumą, vykstančių vyksmų supratimą, gebėjimą gyvuoti darnoje, santarvėje. Tai ypatingai suspindi dainuojamojoje tautosakoje, kur persipina augalų, gyvūnų, nepažinaus pasaulio dėsniai su dėsningumais, kurie skleidžiasi žmoguje. Jei jautiesi esąs gamtos dalimi, tai pastebėjimai, kuriuos įžvelgei gamtoje gyvuoja, veikia tavyje.

Mūsų protėvių lūpomis perduotose Kalėdų laikotarpio dainose nusakoma, kas šiuo metu vyksta apčiuopiamoje gamtoje ir jausminiam pasauly. Rimtis, susimąstymas, jėgų sukaupimas, praeitų žingsnių apmąstymas, ateities spėjimas. Jei Ilgių laikotarpiu susilieja protėvių ir gyvųjų pasauliai, tai Kalėdų laikotarpy persipina dabartis ir ateitis. Šiuo laiku turi kuo puikiausią progą ūgtelti.

Norėdami įsilieti į nuostabų Kalėdinį virsmą su pėdsekiais vykome į Kuršių neriją. Daugumai žmonių ši vieta labai artima. Didžiumai sunku net nusakyti tokios traukos priežastis. Tačiau jas užčiuopė senovės istorijos tyrinėtoja Jūratė Statkutė de Rosales, remdamasi senaisiais raštais, archeologų ir kitų mokslo žmonių pastebėjimais priėjo išvados, kad pajūris nuo Vyslos žiočių iki pat Klaipėdos krašto laikytinas gudų, tuo pat ir mūsų protėvių gimtine. O kur kitur jei ne savo ištakose semtis stiprybės: jūros bangų mūša liūliuoja, vėjas – įkvepia gaivos, gintaras – suteikia šviesos, smiltys – amžinybės jausmą…

Ką mums pavyko nuveikti…

Elnias devyniaragis. Nuotraukos autorius Tadas Petrikas

Šiame pasivaikščiojime dalyvavo apie 20 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. Susitarėme šeštadienio vidurdienį susitikti Juodkrantėje. Kol vieni kitų laukėme, aplankėme visai šalia susitikimo vietos veikiančią Virginijaus Kašinsko tapybos parodą, mėginančią atskleisti šiaudų sodo paslaptį. Apie 13:30 stovėjome pajūry. Sinoptikų žadėto lietaus išvengėme, dangus nors ir apniūkęs, tačiau nesiruošė mūsų aplieti. Palengva einame paplūdimiu. Norėdami sustabdyti laiką lėtiname žingsnius, panyrame į akmenėlių tyrinėjimus, gluotnių stiklo šukių, gintaro paieškas. Kiek vėliau sustoję puslankiu išsidalinam popieriaus lapus su dainų žodžiais. Kalėdų laikotarpio dainos pynėsi su bangų ošimu. Visa ta dermė pildė aplinką. Sutemoms užslinkus savo kraityje turėjome keliolika sudainuotų dainų, iš smėlyje rastų daiktų  ir pėdsekių rankų įkvėptą elnią devyniaragį, bangų išskalautų gintarėlių… Prie automobilių grįžtame dengiami kopagūbrio. Daug kur telkšo gausių rudens kritulių paliktos balos, kurios iki šiol dar nesugertos. Nakvynės vietoje apsistojome apie 18:00. Dalis mūsų nutarė vyki į Nidą, o tie kas liko – dėliojosi daiktus, ruošė šiltą arbatą. Stalus susidėliojome taip, kad darniai susėdę galėtumėm giesmes giedoti, vaško žvakes vynioti, kanklių ir būgnų skambesiais mėgautis, vaišėmis vaišinti ir vaišintis… Kuomet sugrįžo likę dalyviai – vaišių stalas dar labiau išsiplėtė. Lempų šviesą papildė vaško žvakių mirgėjimas, lauke prapliupusį lietų – Kalėdinės giesmės. O kuomet įsivakarojo, sekėme lietuvių liaudies pasakas žemaičių, aukštaičių tarme, bendrine šnekta. Vakarą užbaigėme vaizdiniu pasakojimu apie gintarą.

Sekmadienio Saulė

Sekmadienio rytas saulėtas. Apie 9 val. mėgavomės ne tik arbata, bet ir pro langus sklindančiais žaismingais spinduliais. Marios vos ne stiklo lygumo, vėjo dvelksmas vos jaučiamas. Toks nuostabus oras skatina greitėliau suktis ir tęsti kelionę. Apie 11:30 stovėjome vietovėje, kurioje šiltuoju laiku įsikuria karmoranai. Dabar ten ramybės vieta. Siūbuoja pušys, o jų viršūnėse paukščių lizdai. Daugeliui atrodo, kad karmoranų įsikūrimas pražūtingas gamtai, tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Karmoranų veiklos pasėkoje žemė praturtėjo mikroelementais, užgimė galimybė dygti senovę menantiems ąžuolams, kurie senų senovėj šiame krašte vietoje pušų kerojo… Dalis mūsų nutaria atidžiau pasidaryti po šią vietovę, o kitiems norisi pasimėgauti saulės spinduliuose tviskančiomis jūros bangomis… Tą dieną nuėjome apie 10 km, nors gal tas atstumas šiek tiek ilgėlesnis. Apie 16:30 stovėjome šalia pažintinio Naglių rezervato tako.  Saulei nusileidus dangų papuošė žvaigždės. Dėkojome Kuršių nerijai už maloniai praleistą laiką, saulėtą dangų, patirtas akimirkas bei kad tiek nuostabių žmonių į vieną spiečių subūrė. Palengva atsisveikindami vieni su kitais ruošėmės kelionei į šalies gilumą, nuo pajūrio kopų nešdami dalelę šviesumos.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Kuršių nerija 2017 – 12-16/17)

Kelios akimirkos iš šeštadienio ryto pasivaikščiojimo. Nuotraukų autoriai: Tadas Petrikas, Tomas Selickas

 

 

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!