Pėdsekystės dienoraštis: gamta šalia mūsų

Stiklo tiltai vėl nutiesti… Jungia, susieja du, o gal ir daugiau pasaulių draugėn. Manoji ir aš galėjome įsitikinti, jog vandenys turi atmintį, nes užšalusioje gervių baloje pasiliko paukščių sparnai, trimitavimo garsas.

Dabar – ramus pilnaties vakaras. Po darbų, sutemoje einu nešinas dviem kilimėliais, miegmaišiu. Visa tai tam, kad visu ilgumu išsitiesčiau gervių balos viduryje, tam kad mintys turėtų erdvės, tam kad išgirsčiau ramybę… Sutemo visai, debesys prasiskyrė ir žvaigždžių šviesa patiesė paslapties staltiesę… Aplinkinių žmonių veikimai rimsta ir tą tuštėjimą netrunka užpildyti tvirtas, skambus, tolimas vilko balsas.

Kaip gera jį vėl išgirsti. Pasuku galvą į rytus. Ten sušvito raudonas pilnaties mėnulis… Jaučiausi toks apdovanotas esamoje akimirkoje, jog nejučia garsiai ištariau: “Kaip gera gyventi”. Tai išgirdusi gamta atliepė švelniu vėjo pūstelėjimu, šnarėjimu. Regis, vandenyje esančiam po manimi, ir ši mintis pasiliks…

Mėnulis kyla dar aukščiau.. Nušvito sušalę vandenys. Ir vilkai jau dviese. Jie kaukė visai šalia, kitapus balos. Suprask – medžioklė artėja, reikia duoti žinią esantiems. Jie drąsūs – perspėja gyvus sutvėrimus – būkit budrūs, mes ateinam. Aš jų laukiau, mintyse su jais keliavau po pelkyną.

Kokia vis tik dovana išgirsti gamtos kvietimą, atliepti jam, bei turėti gebėjimų su pagarba žvelgti į šį paslaptingą pasaulį.

 

Tomas Selickas