LietuvojeStraipsniai

Pėdsekystės dienoraštis

2014-11-11 | Kategorija: Lietuvoje, Straipsniai | Komentarų nėra

Gipsiniai pėdsakai (Gintarės Žalkauskaitės nuotrauka)

Miškas jau kuris laikas nurimęs. Negirdėti rudeninio gervių klyksmo, praskrendančių žąsų gagenimo, rudens pradžioje skambėjusių elnių bei briedžių vestuvių. Medžiai ir tie jau nebešlama. Numetę lapus pasiklojo sau šiltą patalą žiemai. Kiškiai, stirnos, briedžiai jau gerokai pašviesėję. Kaip įprasta – tokiu laiku jau pakeitė savo kailinėlius, kuriuos kol kas ne sniegas, bet lietus kartas nuo karto išskalbia. Miškas, gyvūnai ir net žmonės laukia artėjančios žiemos, sniego.

Norint visa tai pamatyti neužtenka tik skaityti, svajoti. Reikia eiti ir pačiam pajausti tą laukimo, ramybės būseną. Tad nieko nelaukus, praeitos savaitės bėgyje, pradėta organizuoti pėdsekystės išvyka. Jos tema skambėjo taip: „Prisimink pėdsekystę ir padėk Gamtai apsivalyti nuo šiukšlių“. Nors tą savaitę orų prognozė kito kas dieną, o žygio išvakarėse pliaupė lietus, tačiau kitą dieną išaušo paslaptingas, rūkuose paskendęs rytas. Vėjas lyg miega, nėra nė menkiausio  dvelksmo. Tai sukuria galimybę neskubant mėgautis iš įdubų ir miško aikštelių lėtai besisklaidančiu ūku. Besigrožint šiuo rytu, dalyviai po truputi renkasi į sutartą vietą. Vieniems kitų belaukiant mezgasi pokalbiai, pasakojami prisiminimai iš pasibuvimų miškuose, apžiūrimi gyvūnų gipsiniai pėdsakai. Visiems susirinkus pradedam skirstytis į grupes. Kadangi dalyvių ne tiek jau mažai – tai sudaromos trys grupės. Visoms joms išdalinamos anketos pėdsakų registravimui, gipsas – pėdsakų liejimui bei maišai šiukšlių rinkimui. Numatyta, kad žygis truks apie 3,5 – 4 val., sutarta registruoti tik šviežius pėdsakus. Regis kitokių nelabai galėjo būti, nes šioje vietoje matyti, kad lietus išvakarėse gerokai paplovė miško keliukus. Kaip paaiškėjo vėliau, tą naktį ir ankstų rytą, gyvūnai buvo pakankamai aktyvūs. Visos trys grupės aptiko šernų, stirnų, briedžių, elnių pėdsakus. Vieniem pasisekė atrasti, senesnius nei para, vilko pėdsakus, kitiems aptikti galimai to paties vilko tuštinimosi žymes, kurios bylojo esant šernu pasimaitinus.

Žygio pabaigoje visi šypsojosi ir norėjo pasidalinti įspūdžiais, o ir išdalinti šiukšlių maišai buvo pilnut pilnutėliai, kas reiškė, kad miške pasilieka ženkliai mažiau šiukšlių. Tad nieko nelaukiant – vykstame į stovyklavietę. Joje užsikūrę laužą dalinamės mintimis, patirtais įspūdžiais, gėrimės degančia ugnimi ir jos teikiama šiluma bei gardžiuojamės ramunėlių, bei šalia aptikto beržo grybo arbata. Apie 17:00 dalyviai sukluso. Regis, neįprastas šurmulys sujaudino žvirblinę pelėdą. Nenorėdama likti nepastebėta ji ėmė švilpčioti ir žvygčioti. Išties, senas, brandus miškas turi daug paslapčių ir kas kartą randa būdų, kaip nustebinti tiek daug visko mačiusį ir patyrusį žmogų. Galima tik pasidžiaugti, kad nuolatos yra norinčių ne tik išmokti kažką naujo, bet ir puoselėti, švarinti aplinką, kurioje gyvename.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

Nuotraukų autoriai: Gintarė Žalkauskaitė, Rimas Pakeris, Vaidas Balys

 

 

 

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!