Straipsniai
Naktiniai taikikliai, humaniškumas ir skerdyklos filosofija
– Medžiotojau, kodėl gi tu šaudai tuos žvėrelius?
– Aš ne šaudau, o medžioju – tai du skirtingi dalykai!
– O koks tas skirtumas?
– Jei iš patogaus krėslo, stovinčio ištaigingame bokštelyje, taikydamasis per naktinį taikiklį, uždėtą ant naujausio graižtvinio šautuvo, nušaučiau žvėrį, atėjusį prie mano pripiltos pašarų krūvos, tai reikštų, kad šaudau.
– O tai kaip tada atrodo medžiojimas?
– Taip pat, tik po šūvio teisingai užpildau medžioklės lapą.
Atėjo ruduo, prasidėjo dar viena Seimo sesija, tuoj bus vėl sugrįžta prie naktinių taikiklių klausimo. Vasaros pradžioje skubiai užregistruotas ir nutrūktgalvišku tempu vykęs projekto svarstymas baigėsi visai ne taip, kaip planavo iniciatoriai. Paskirtas pagrindinis komitetas nepasidavė dirbtiniam skubinimui, išklausė specialistų, atsižvelgė į visuomenės išreikštą griežtą pasipriešinimą ir dėsningai nubalsavo prieš. Tačiau Seimo tai neįtikino, todėl klausimą atidavė kitam komitetui – šįsyk Aplinkos apsaugos. Ir jau netrukus turėsime progos pamatyti, kiek gi tos aplinkos apsaugos jame išties esama.
Likusi vasaros dalis buvo rami, įvyko tik du rimtesni pokyčiai. Aplinkos ministerija galutinai užėmė tvirtą poziciją nepritarti naktiniams taikikliams. O afrikinio kiaulių maro argumentą-pretekstą sugriovė Europos maisto saugos tarnybos atlikta mokslinė studija dėl maro Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Studijoje pateiktose rekomendacijose nėra tokių ant panikos ir absurdo ribos balansuojančių priemonių, kaip naktiniai taikikliai, duslintuvai, tvoros pasienyje ar visiškas šernų išnaikinimas. Tai yra, būtent tų priemonių, kuriomis reguliariai pasišvaisto Lietuvos veterinarai.
Nenoriu darsyk grįžti prie visų argumentų ir kontrargumentų, nes tai daryta jau ne kartą ir ne du – kas primiršo arba nesekė, tikrai galės susirasti. Šįsyk noriu pakalbėti tik apie vieną, kuris aktualus ne vien tik naktinių taikiklių kontekste. Būtent apie humaniškumą, o jei tiksliau, tai apie nehumaniškumą.
Kai kurie naktinių taikiklių rėmėjai pristato šią įrangą kaip itin humanišką. Anot jų, geresnis matymas naktį padidina taiklaus šūvio tikimybę ir taip sumažina gyvūnų kančias, kurias šie patiria dėl sužeidimų. Tikrai, rimtas ir įtikinamas argumentas… Skerdykloje. Nes tik šioje įstaigoje vienintelis gyvūnų gerovės klausimas yra kuo efektyvesnis ir neskausmingesnis būdas juos užmušti. Kuo greičiau auka nusibaigia, kuo mažiau stresuoja (o juk stresas gadina maistines mėsos savybes), kuo mažiau panikos kelia eilėje tebelaukiančių pasmerktųjų tarpe, ir kuo mažiau blaško bei erzina skerdiką, tuo geriau. Žiauru, kraupiai pragmatiška ir pagal savotišką gyvūnų žudymo fabriko logiką gal netgi ir humaniška.
O medžioklėje ne taip pat? Žinoma, kad ne. Nes miškas – ne karo laukas ir juo labiau ne skerdykla. Tai – gyvūnų namai, visų pirma jų gyvybės vieta. Juk skirtumas akivaizdus. Skerdyklon patekęs gyvūnas nebeturi jokio šanso išlikti gyvas, jo egzekucijos momentas žinomas minučių tikslumu. O štai miške žvėris gali išgyventi ir šią dieną, ir kitą, gali dar ne kartą susilaukti ir užauginti palikuonis. Jis gali pasprukti nuo plėšrūnų, išvengti medžiotojų, ir vieną dieną nugaišti visai ne nuo kulkos. Gyvūnas kasdien kovoja už savo gyvybę, kad ir kokia to būtų kaina, ir jis negali būti sulyginamas su mūsų iš anksto pasmerkta ir skerdiko peilio belaukiančia auka. Būtent todėl miške ir medžioklėje nėra ir negali būti vietos skerdyklos filosofijai. Pagaliau paklauskite bet kurio lietuvio, kurių 99 procentai net ir nėra medžiotojai, ar jis sutiktų, kad mūsų girios būtų sulygintos su gyvūnų skerdykla. Ar turiu sufleruoti, ką jis atsakytų?
Naktiniai taikikliai neabejotinai yra nehumaniška medžioklės priemonė. Paaiškinsiu detaliau.
Mes jau ir taip laukinių gyvūnų gyvenimą padarėme labai sunkų ir pavojingą. Užėmėme jų namus, ką palikome, tą suskaldėme ir atskyrėme keliais ir statiniais, natūralias pievas ir įprastą maistą pakeitėme perpurkštų rapsų laukais, nuolat gainiojame varyminėse medžioklėse, gaudome kilpomis, šaudome prisivilioję ir apgavę maistu, baudžiame už kelis nuskabytus rapso lapelius, nepasigailime net per rują, kai gyvūnai mažiausiai atsargūs. Jiems belikusi sąlyginė ramybė naktį. Bet su taikikliais atimsime ir ją – tegul bijo, bėga ir krenta nuo mūsų kulkų net ir naktį. Šitame tikrai nėra nieko humaniško. Tai blogiau net už karą, nes kare bent jau būna paliaubos.
Kai žmogus turėjo tik lazdą ir akmenį, žvėris turėjo akis, ausis, nosį ir greitas kojas. Dabar, kai žmogus turi modernius ginklus ir įmantriausius prietaisus, žvėris tebeturi tik akis, ausis, nosį ir greitas kojas. Šiandien net ir didžiausias sugriuvėlis medžiotojas gali nusišauti ar sužeisti patį stipriausią ir sveikiausią žvėrį. Todėl laukinius gyvūnus nuo mūsų pačių grobuoniškumo teapsaugo medžioklės etika, kuri teigia, kad reikia stengtis išlaikyti balansą tarp žmogaus ir žvėries galimybių. Suteikti medžiojamajam šansą įveikti medžiojantįjį, išlaikyti apylygės kovos elementus. Tačiau naktiniai taikikliai drastiškai sumažins ir taip menkas gyvūno galimybes. Tai yra neetiška, nemedžiotojiška ir neabejotinai nehumaniška.
Vieša paslaptis, kad medžiotojų paruošimas toli gražu nėra tobulas, taiklumas – taip pat. Net ir dieną, naudodamiesi įprastais optiniais taikikliais, medžiotojai sužaloja daugybę žvėrių. Naktį sąlygos daug sudėtingesnės, matomumas net ir su naktiniais taikikliais prastesnis nei dieną. O ir dauguma taikiklių greičiausiai bus pigūs, nusipirkti tik iš noro neatsilikti nuo kaimyno. Nepaisant to, tamsiu paros metu bus šaudoma dažniau, iš toliau, dar neatsakingiau. Todėl sužalotų ir kančias patiriančių gyvūnų tik padaugės, o ne sumažės. Ir tai tikrai nėra humaniška.
Etiškas, santūrus, savo galimybes bei atsakomybę suprantantis medžiotojas naktinio taikiklio greičiausiai nepirks, o ir nusipirkęs didelės bėdos nepridarys. Ir tai nuolat pabrėžiama diskusijose. Tačiau nepamirškime, kad visi draudimai ir ribojimai saugo ne nuo teisingųjų ir supratingųjų. Juk tarp medžiotojų yra visokių žmonių, taip pat ir įvairiausio lygio nesupratingųjų. Tai įvairios hunter sovieticus atmainos, „kaubojai“, skerdikai, brakonieriai, tamsoje į bet kokį judesį pliekiantys, nelegaliai taikiklius naudojantys ir panašūs. Ir jie taps ne supratingesniais, o tik geriau ginkluotais bei drąsesniais. Mes visi puikiai suprantame, kokias tai turės pasekmes mūsų gyvūnams ir Gamtai.
Negana to, daugiau galimybių suteikdami ir netgi skatindami neetiškus, nemoralius, nesąžiningus medžiotojus tik dar labiau įsuksime ydingą ratą. Purvas traukia purvą, todėl būtent tokių savybių bei pažiūrų žmonės ir veršis būti medžiotojais, o etiškų, išsilavinusių, supratingų, atsakingų, kurių ir dabar ne marios, vis labiau mažės. Todėl mes visi savo rankomis prisidėsime prie smunkančios medžiotojų kultūros ir supratimo apie Gamtą, o tai humaniškumu net nekvepia.
Galų gale ištraukime galvas iš smėlio. Požiūris, kai gerovės ir humaniškumo samprata taikoma išskirtinai tik gyvūno mirties momentui, yra beviltiškai pasenęs ir pats savaime nehumaniškas
Galutinį sprendimą dėl taikiklių priims Seimo nariai, balsuodami komitete ir vėliau posėdžių salėje. Nes įstatymus ir taisykles, kaip elgtis Gamtoje ir su Gamta, kuria Tauta per savo išrinktus atstovus, o medžiotojai jų laikosi ir vykdo. Ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Žinoma, balsuojantieji gali apsimesti, kad tai tik techninė smulkmena arba kratydamiesi atsakomybės baksnoti pirštais į kelis medžiotojus, kurie sako, kad viskas bus gerai ir nieko čia baisaus. Tačiau tai nėra nei smulkmena, nei privatus medžiotojų klausimas. Gyvūnai yra visų mūsų turtas, bet nėra niekieno nuosavybė. Medžiotojai gavo sąlyginę teisę juos etiškai ir humaniškai medžioti, tačiau niekas jiems neleido kankinti ir skersti.
Dabar Seimo nariai spręs, kur judėsime toliau. Link etiškesnės, humaniškesnės ir moralesnės medžioklės ar priešingai – į šiuolaikinius viduramžius su skerdykline filosofija Gamtoje. O Lietuvos visuomenė visą tai matys ir dėsis domėn. Ir anksčiau ar vėliau susiprotės, jog mums besnaudžiant visų mūsų Gamtą ir gyvūniją užvaldo naujosios filosofijos išpažinėjai. Viliuosi, kad tada nebus per vėlu.
Na o ką daryti medžiotojui, kuris nori būti labiau humaniškas ir sumažinti gyvūnų patiriamas kančias? Atsakymo nereikia ieškoti egzotiškos technikos skyriuje, tam užtenka paprastų ir seniai žinomų dalykų – galvoti ir mokytis. Prieš šūvį gerai pagalvoti, ar jis tikrai pasieks tikslą. Ir nuolat mokytis ir gilinti žinias apie Gamtą ir gyvūnus, lavinti taiklumą bei kitus įgūdžius. Tai visada buvo ar bent jau turėjo būti medžioklės ramsčiai ir būtinos medžiotojo savybės. Ir tai yra etiška.
Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“