Laiškas vilkams arba paskutinė instancija

Valdo Augustino nuotrauka

Rašau jums, nes daugiau nebežinau į ką kreiptis. Sumaniau įveisti ąžuolyną sėjant giles. Tad man šernai eina iš paskos ir visas, nepalikdami nė vienos, jas išknisa ir sutriauškina. Maža to, kažodėl jiems dar užkliūva eilėmis susmaigstyti kuoliukai, kuriuos savo stipriomis knyslėmis išrauna ir toli numeta. Dabar šernai vaikščioja ne po kelis kaip seniau, o ištisom viską knisančiom fermom.  Trisdešimt šernų vienoje kaimenėje – įprastas dalykas.

Medžiotojai juos šaudo labai vangiai, gal globoja, nes šiaip ar taip, šernas buvo nomenklatūrinis gyvūnas, išeitų lyg ir saviškis. Nors šernai padaro nuostolių 10 tūkstančių (gal milijoną) kartų daugiau negu ujami vilkai, bet žmogus šernus kažkodėl labiau mėgsta ir ką tu jam padarysi. Gal dėl to, kad šernas yra kiaulių giminės, tai savo darbais, gyvenimo būdu ir sielos giminingumu yra artimas žmogui.

Yra reikalaujama miško plotus aptverti. Tik reikalautojas, matyt, nieko neišmano apie šių gyvūnų atkaklumą.  Gali aplink jauną ąžuolyną pastatyti gelžbetoninę sieną, kampuose po kulkosvaidininką, vistiek šernų šeimyna tol nenurims, kol neprasiknis į draužiamą ir aptvertą teritoriją.

Jeigu jūsų, vilkų, būtų žymiai daugiau, tuomet sumažėtų šernų skaičius. Apie tai galime tik pasvajoti, nes ir taip girdėti klyksmai, kad vilkai pjauna avis ir veršius. Deja, jeigu koks vilkas užsinorėtų ėrienos pats ar sumanytų pavaišinti savo alkaną šeimyną, tai jis mūsų rajone liktų alkanas. Nuo Akmenės miesto iki Žagarės ir dar toliau nepamatys nė vienos avies, tokių egzotiškų gyvūnų čia seniai nebėra. Veršių irgi niekur nesimato. Vegerių didelėje gyvenvietėje liko dvi karvės, pusę tūkstančio gyventojų turinčiuose Šapnagiuose irgi dvi. Dabar Lietuvos kaimas yra tiksli kopija anų laikų tarybinio rusiško kaimo. Veršius dar iš tvarto superka vokiečiai.

Jeigu yra ūpas, tai vilkus galima kaltinti dėl visko – krizės, šeimyninių barnių, mažų pensijų, šilumos kainų, dėl ko tik nori,  tik kad jie pjautų avis ar veršius, neišeina apkaltinti.

Nėra Lietuvoje kantresnio žmogaus už miškininką. Jam nors kuolą ant galvos tašyk ar dar ką nors daryk, jis vis vien gražiai elgsis su savo skriaudėju. Miškininkai ne tik kantrūs, bet dar ir labai darbštūs. Pavasariais pasodina į tiesias vagas tokias gražias eglutes, kokių visoje Europoje nerasi, nors verk į jas žiūrėdamas, ir tikrai apsiverki, kai po dienos kitos atėjęs pasidžiaugti savo darbu, randi visas alei vienos eglutes ištrauktas is žemės, šaknimis į viršų,  sulaužytas ir kietų šernų kanopų sutryptas į iš tiesių vagų suknistą purvo duobę. Tai ką? Ogi nieko. Kam čia pasiskųsi ir kas tavęs klausys, o ir kas girdėjo miškininkus aimanuojant. Tik ūkininkai, kai bebrai užtvindo kokį arą kviečių, skaičiuoja „milijoninius“ nuostolius ir garsiai skundžiasi visai Europai, o miškininkai tyliai rauna iš medelynų tas pačias gražias eglutes ir susilenkę sodina jas antrą kartą, paskui trečią. Ketvirtą… Ir t.t.

Čia miškininkai turėtų vilkams žemai nusilenkti, prašyti pagalbos prieš niekadėjus ir ilgasnukius šernus, kuo nors juos pavaišinti. Pavaišina. Švinu tarp šonkaulių.

Būna, kad pušaites ar eglutes aplenkia šernai ir užauga gražus pušynėlis. Tada tingiai, nieko nebijodami, ateina į sveiką pušynėlį elniai, stirnos ir visus medelius, laiko jiems užtenka, nulaupo, nulaužo, kur pasiekia – nukandžioja viršūnes. Jeigu koks medelis po tokio siautėjimo ir lieka pusiau gyvas,  tai jis visą savo neilgą gyvenimą serga – teka sakai (medžio ašaros), palieka kreivas, susisukęs, o pačioje jaunystėje įsimeta į šerdį puvinys, ir galas. Neteko girdėti, kad dėl vilkų kaltės nors vienas medis būtų žuvęs ar likęs sužalotas.

Ir vis tiek, kai žmogus sako – šernas, stirna, elnias ar briedis,  tai jo balsas pasidaro toks švelniai vibruojantis, lyg kalbėtų apie savo artimą giminaitį ar šeimos narį. Tuo tarpu, kai kalba pasisuka apie vilką (ir apie bebrą), tai duok šen šautuvą, nuodą, plieninių kilpų, šakes ilgu kotu.

O jeigu taip gerai pagalvoti, tai ką blogo vilkai padarė žmogui?

Tik reikia nors truputį pagalvoti, bet žmogus nemoka galvoti. Dažnai vardijant visas vilkų „piktadarystes“ yra pridedama – gudrus žvėris. Jeigu esi gudrus, tai jau išvis negerai ir neatleistina… Net žmonės,  kurie lyg ir saugo gamtą ir apie laukinius gyvūnus rašo  gražiai ir saldžiai, ir tie sako, kad jūsų, vilkų, esą per daug ir kokį 60 reiktų iššaudyti.

Sakykim, jeigu kas nuspręstų,  kad žmonių yia per daug, tad kokį šimtą jų taip pat reiktų nugalabyti. Tikrai žinau, kad nė vienas iš to šimto pasmerktųjų nenorėtų būti nugalabytas. Ir dar kaip nenorėtų! Rastų šimtus, tūkstančius paaiškinimų, kokie jie yra reikalingi, geručiai, svarbūs, kad be jų sugrius pasaulis, pagaliau, jie nė už ką nenori mirti, ir būtų teisūs taip sakydami.

Tad kaip ugnies, kaip maro, nežinau dar ko nors baisesnio,  tik saugokitės žmogaus! Gal jūs ten, gyvendami toliau nuo žmonių ir negirdėjote, bet žmogeliai galutinai ir visam laikui susipyko su protu ir kuo toliau,  tuo labiau. Tiesą sakant,  to proto žmonės ir iki šiol ne kažką turėjo arba tik truputėlį…

Žinau, kad jūsų liko labai mažai, didžiuliuose plotuose pamatysi tik vieną kitą vilko pėdą, bet raskite laiko, užbėkite kartkartėmis į mano pasėtą ąžuolyną ir išgainiokte iš ten šernų kaimenes, padėkite, būkite vilkai.  Iš anksto už tai būsiu dėkingas.

 

Vytautas Almanis, Akmenės rajonas