Laiškas iš Elnių miško

Į pelkutę veda jau pastebimai pratrepentas takelis. Gal mano, o gal visada jis toks buvo. Jau nebeatmenu, kokį jį pamačiau pirmą sykį. Tik menu, kad pati pelkutė buvo nutvieksta Saulės. Ir buvo stojusios pačios ilgiausios dienos. O dabar va matau (traktoriaus, keturračio) vėžes. Nejau jos eis iki pačios laukymės. Bet prie pirmos durpiningos balos vėžės baigiasi. Ačiū Dievams. Dar ne visur galima privažiuoti. Ir dar yra vilties… Kiek aprimęs einu toliau. Takelis veda tarp pušų ir visada stengiuosi eiti kuo tyliau.

Prisimenu vieną skaisčią dieną. Saulė prasimušė pro pušų viršūnes. Patenkintas, kad esu toks tylus, slinkau į miško pakraštį, kur tarp gailių ir kiminų stirkso kreivos skurdžios keružinės pušelės – mūsų Pelkutė. Ėjau tyliai ir tik samanomis nutystantys tamsūs šešėliai išduodavo, kad dar vienas pasibaidęs paukštis nuskrido tolyn…

Visada čia tikiuosi pamatyti briedį… Abi akys sufokusuoja juodą tašką. Jis greitai artėja į mane ir net jaučiu, kaip bamteli man į barzdą. „Briedmusė – šyptelėjau – geras ženklas“. Pažeme tysojo rūkas. Visame miške jo nebuvo, o čia tarp voratinkliais apsikarsčiusių gailių jis pilnateisis peizažo dalyvis. Darau keletą kadrų atminčiai. Randu įmintas briedžio pėdas. O va ir jo paties guolis. Tiesiai ant tako buvo įsidrėbęs. Dar sykė prisakau sau būti akylam, nes nežinai, kas laukia už sekančio krūmo, medžio… Daug nesvarstydamas einu link to pačio bokštelio, kur anąsyk mačiau elnią. Einu tuo pačiu takeliu. Bandau prisiminti detales. Štai ten jį pastebėjau pirmas. Jis stovėjo į mane pasturgaliu. Ten dar mėtėsi šerno kaukolė. Dabar pastebiu ir daugiau išmėtytų kaulų. Štai ir keliukas klampynėn. Man ten nereikia, suku kairiau, ten sausiau… Ūmai pasigirsta tolygūs ilgi žingsniai – žlagt, žlagt, žlagt… Kažkas bėga pelke. Tokio garso dar nebuvau girdėjęs. Briedis – toptelėjo pirma mintis. Po kelių sekundžių aprimęs supratau, kad tikrai ne šernai ir nebūtinai briedis. Žvėries kojos žlagsi šlapynėje ir tiek. Žinau, kad yra sausas tylus takas į tą bokštelį, bet vis pamirštu, neįsidėmiu tikslios vietos  ir ateinu  pats garsiai, sukeldamas triukšmą. Va, jis! Kabarojuosiu ir greitai apžvelgiu akiplotu visą pelkutę. Ramu. Tylu. Atsisėdu, nusiraminu. Saulutė žada džiuginti. Žinau, kad niekur nebeisiu ir čia pralauksiu tas keletą rytmečio valandų. Kažkur miško tolumoje mauroja pavieniai elniai…

Sušlama berželiai. Matau elnią. Matau ragus. Jaunas, ragai – ylos. Vos spėju nufotografuoti – jis kerta siauručiukę proskyną ir dingsta uždengtas krūmynų. Dabar šmėkšteli dailus patelės snukutis. Istorija kartojasi. Nespėju susiorientuoti ir ji dingsta tuose pačiuose šabakštynuose. Bandau juos surasti žiūronias. Ir surandu… dideliausią patiną su didžiuliais ragais. Matau dar dvi pateles. Suprantu, kad jie nebūtinai man pasirodys. Gali tolti ir nutolti link miško taip ir neišėję į atviresnę vietą. Gaudau patiną fragmentais. Fotografuoju ragų viršūnėles. Va matau aiškiai snukį. „Sudėliosiu elnio koliažą“ – šypteliu mintyse. Matau, kaip lankstosi padžiūvusios pušies viršūnėlė. Ypač audrina vaizduotę, kai žinai, kad ji juda raguočio laužoma. Tolumoje vėl mauroja. Bet manasis tyli. Ir vis lanksto ragais pušelę. Galop įveikia ją. Vėl ramu. Patelės skabo lapelius. Visą tai matau žiūronais. Už nugaros pasigirsta laužomos šakos. Kriuksėjimo, vis lydinčio šernus, nėra. Reiškias ne jie. Nors tamsius siluetus mačiau pažeme… Pasisukau ton pusėn, kur jie turėtų išlysti. Saulutė man plieskia į akis – geri kadrai nesigaus, bet gal vis šis tas. Atstumas daugių daugiausia 10 – 15 metrų. Bet vėl tylu… O mano elniai pajudėjo. Matau proskynoje patelę. Dabar paskui ją turėtų eiti patinas. Laukiu nutaikęs objektyvą. Bet matau judesį visai kitoje pusėje. Šmėkštelėjo tamsus šonas. Briedis? Iš kur po galais čia briedis??? Veltui bandau ką nors įžvelgti tankmėje… Ir staiga išgirstu kaip žvėris (žvėrys) metasi į šoną, garsiai, triukšmingai.

„Viskas, baigta fotosesija, matomai, mane pajuto“ – pagalvojau giliai atsikvėpdamas. „Gerai –  nors ir tiek gavau pasidžiaugti gražuolio ragais“.

Nusimetu maskuojantį tinklą, išsineriu iš kuprinės ir išsitraukiu šlamančiais popierėliais šokoladuką. Atsistoju ir mankštinu nusėdėtą sėdimąją. Tvarkausi ir jau keliu koją ant kopėtėlių – jau eisiu – sakau sau… Ir matau šoniniu regėjimu kaip nelemtąja proskyna praėjo elnias. Nė nežinau kas? Patelė, patinas? Seku tą vietą kur atviriau, gal eis tolyn ir pasirodys kokiame „lange“. Ir vėl matau kaip proskyną kerta, dabar jau tikrai, raguotis. Ir tas dingsta iš akių. Tikra neviltis… Šitiek išlaukus taip kvailai pražiopsoti… Stoviu nebežinodamas ką daryti.

Toliau viskas tarsi kokiame filme pagal pageidavimus. Ta pačia proskyna, tik kiek tolėliau atgal grįžta patelė. Ir tuoj pasirodo raguotis. Jis pusiau išlindęs. Matau tik galvą ir pečius. Neskubėdamas dairosi. Darau kadrą po kadro. Keista, bet nuotraukoje jo ragai nebeatrodo tokie dideli. O kai elnias juos sukioja, kraipo – tai atrodo ragais dangų remia… Su pavydėtinu ramumu elnias papozavo ir pasisuko miško link. Tik sulingavo ragais ir dingo iš akių… Staiga pajutau drebančias kojas ir mušantį šaltuką. Matomai, tai vadinamasis adrenalinas. „Kad tik saugiai nulipti kopėčiomis“ – atsimenu dar pagalvojau…

 

Valdas Vasiliauskas