Kovams reikalinga pagalba

Kovas yra nuo seno Lietuvoje gerbiamas paukštis, pirmiausiai, kaip vienas pirmųjų pavasario pranašų. Šis paukštis neretai būdavo vaizduojamas mūsų protėvių paveiksluose, drožiniuose, minimas sakmėse ir įvairiose su proto ir akies žvitrumu susijusiose istorijose. Dar ir šiomis dienomis per Užgavėnes, Naujametines ir kitas etnografines šventes galima pamatyti dėvimas kovo kaukes.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais žmonių sąsaja su gamta smarkiai nusilpo. Daugelis mieste gyvenančių žmonių paprasčiausiai nebepažįsta kovo.

Visi varniniai paukščiai dažnai vadinami bendriniu vardu – tiesiog varna. O jei tai juodos spalvos paukštis – tai „juodvarnis“, nors po šia sąvoka patenka ne tik kovai, bet ir krankliai, kuosos ar užklystančios juodosios varnos. Tuo tarpu apibūdinimas „varna“ dažnai praranda savo išminties ir atsargumo reikšmę bei tapatinamas su nepageidaujamu paukščiu. Tačiau blogiausia, jog žmonės, nebesuprasdami ir nesidomintys mus supančia gamta bei visų jos komponentų vaidmeniu mus supančioje aplinkoje ir net mūsų gyvenime, neretai sunaikina ar stipriai pažeidžia tamprius gamtinius ryšius.

Dažnai dėl žmogaus neišprusimo ir ekologinių žinių trūkumo kenčia ne tik gamtinė pusiausvyra, bet ir šiais antropocentrinio mąstymo laikais itin dievinama ekonomika. Gyvoji gamta vertinama tik tiek, kiek duoda ekonominės naudos ar tinka tiesioginiam vartojimui. Visa kita dažnai priskiriama „bereikalingam balastui“, o jei nors kažkiek sukelia nepatogumų – reikia paskelbti priešais. Sovietmečiu jau sunaikinom beveik visas šalies pelkes, užliejamas pievas, nes ten neaugo žemės ūkio kultūros. Dabar atėjo gyvūnų eilė – vilkai, šernai, kormoranai, kovai, bebrai – ir sąrašas tikrai ne baigtinis. Nors, jei dažniau pagalvotume apie kiekvieno gyvūno vaidmenį mus supančioje aplinkoje, galėtume išvengti klaidų, kurios vėliau gali būti jau neištaisomos.

Kovas – tai vienas naudingiausių žemės ūkio pagalbininkų ir sanitarų. Kovo mitybos raciono didžiąją dalį sudaro peliniai graužikai, grambuolių lervos ir kiti žemės ūkio kenkėjai. Jiems naikinti naudojama daugybė brangiai kainuojančių pesticidų ir kitų cheminių medžiagų. O grambuolius iš daržų apskritai sunkiai pavyksta išprašyti. Nors paprasčiausiai jei netoliese gyvena kovai, per kelis metus grambuolių ženkliai sumažėja. Kartu nereikia leisti pinigų chemikalams ir, tuo būdu, gauti ekologišką produktą. Čia ne ekonomika, o elgesio su gamta etika leidžia nesigilinti į jautrius gamtinius ryšius: tiesiog saugok ir tau bus atlyginta.

Tačiau dažnai turime pripažinti, jog tokio gamtinės etikos lygio dar nepasiekėme, priešingai, neretai nusmunkame šimtą ir daugiau metų, ir elgiamės lyg gyventume 19 amžiuje! Žmonėms nebepatinka greta jų gyvenantys gyvūnais, ypač jei jie triukšmingi, lesa jų derlių ar tiesiog gyvuoja, todėl savo ekskrementais „nubalina“ šaligatvius, mūsų mašinas ir pan. Todėl puolama nedelsiant juos trikdyti, naikinti gyvūnus ir jų namus. Vienu tokių gyvūnų tapo ir kovas. Nors senoliai neprisimena atvejų, kad kas nors būtų prieš kovą pakėlęs ranką, nes tuomet gamta buvo labiau gerbiama. Tiesa, kuršiai, medžiojo kovus maistui, bet ne tam, kad juos naikintų. O pastaraisiais metais gamtininkų pagalba ir visuomenės supratingumas šiems paukščiams tapo itin reikalingas. Kovas dėl nuolatinio persekiojimo kiekvienais metais tampa vis retesnis, nyksta jų kolonijos, mažinama populiacija, ardomi lizdai ir net paukščiai šaudomi perėjimo metu. Dėl sparčių nykimo tempų Lenkijoje jau net siūloma šį paukštį įtraukti į Raudonosios knygos sąrašus.

Todėl nesuprantami aplinkos institucijų sprendimai, leidžiantys naikinti šiuos paukščius ir lizdus perėjimo metu tiesiog kolonijose. Šaudomi ne tik suaugę paukščiai, kuriems žuvus daugelis maitinamo amžiaus jauniklių pasmerkti žūti lizduose iš bado, tačiau ir patys neapsiplunksnavę koviukai. Ir visa tai daroma aplinkinių, net vaikų akivaizdoje. Po medžioklės dešimtys ar šimtai kovų lavonų ar leisgyvių kraujuojančių paukščių tiesiog, kaip šiukšlės, sušluojami į maišus ir išvežami į šiukšlynus. Tuomet tenka savęs paklausti, ar mes tikrai gyvename jau 21 amžiuje? Deja, taip, tačiau vėliau, dėl mūsų poelgių, šis amžius ateityje bus laikomas ne kaip žmonijos pakilimo, o nuosmukio tarpsniu istorijoje.

Įvertindama tokią situaciją, Lietuvos ornitologų draugija (LOD) kovą šiemet paskelbė metų paukščiu. Šia akcija yra siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šį paukštį, inventorizuojant jų kolonijas, o vėliau siekiant jų apsaugos, ypač kovojant su paukščių ir jų lizdų naikinimu perėjimo metu. Todėl visų neabejingų gamtai piliečių prašome prisidėti prie metų paukščio akcijos atkreipiant didesnį dėmesį į šio paukščio problemas. Kovų šaudymo sezonas pagal medžioklės taisykles jau pasibaigė kovo 1-ają, todėl jei pastebėsite negyvus paukščius prie kolonijų, girdėsite šūvius greta jų ar jose, matysite ardomus lizdus ar kitaip trikdomus kovus, būtinai praneškite mums. Plungėje, manome, jog pavyko sustabdyti kovų naikinimą, nes Aplinkos ministerija informavo, jog leidimas šaudyti paukščius mieste buvo išduotas iki kovo 1 d. Tikimės, jog pavyks apginti kovus ir kitose Lietuvos vietose, o kaltininkus nubausti.

Pranešimų laukia LOD sekretoriato darbuotojai: ; (8 5) 213 0498 bei šią iniciatyvą koordinuojantis draugijos Tarybos narys Marius Karlonas:

Parengė:
LOD sekretoriatas ir Marius Karlonas
Lietuvos ornitologų draugija